Kiek pamenu, domėjimasis fotografija prasidėjo vaikystėje. Buvau judrus vaikas, domėjausi sportu, žavėjo gimnastika. Tuo laiku visi kažką kolekcionuodavome. Aš irgi. Beieškodama sporto fotografijų, išvarčiau krūvas „Sovetskoje foto“ žurnalų, vėliau buvo kiti leidiniai. Taigi, jau tada svajojau apie fotoaparatą, norėjau fiksuoti tai, kas atrodė neįmanomai įmanoma. Manau, tada susižavėjau ir pamėgau fotografiją.
Pažįstame Tave kaip garsių serijų „Sartų žirgai“, „Kraštiečiai“ autorę. Puikios peizažų nuotraukos puošia ne vieno fotografijos meno gerbėjo namų sienas. Dalyvauji parodose, konkursuose su originaliomis, šmaikščiomis akto fotografijomis. Pastaruoju metu fantazijos ir kūrybinio džiaugsmo ribas praplėtė fotomanipuliacijų teikiamos galimybės. Koks fotografijos žanras Tau mieliausias, arčiausiai širdies?
Patinka tiek dokumentinė, reportažinė fotografija, tiek peizažas, aktas ar montažas. Trumpai tariant, arčiausiai širdies – kalbanti fotografija
Papasakok apie laimėjimus tarptautiniuose konkursuose: kada pradėjai juose dalyvauti, kiek esi gavusi apdovanojimų, kurie iš jų yra svarbiausi, reikšmingiausi, kurios nuotraukos yra labiausiai įvertintos?
Rimčiau konkursuose pradėjau dalyvauti nuo 2011-ųjų metų. Tais metais pirmasis aukso medalis atkeliavo iš Japonijos, seniausio pasaulyje tarptautinio fotografijos salono (AJAPS). 2014-aisiais metais gautas antrasis aukso medalis iš 74 –ojo Japonijos tarptautinio salono (AJAPS), džiugi žinia pasiekė ir šiais metais – trečiasis aukso medalis iš 76-ojo Japonijos tarptautinio salono (AJAPS). Sėkmę Japonijoje atnešė fotografijos su žirgais
Visi konkursai ir laimėjimai man reikšmingi ir svarbūs. Vien jau tai, kad pastebi mano fotografijas tarp tūkstančių atkeliavusių į konkursus, yra smagu, o jei gaunu įvertinimą – dvigubas smagumas.Tokių apdovanpojimų turiu daugybę.
Iš ankstesnių konkursų pažymėtini: FIAP sidabro medalis VARNA 2013 m. (Bulgarija); San Francisko tarptautinės parodos Gallery Photographica (2013 m.) aukso medalis (JAV); FIER Instituto (Australija) 1- ojo tarptautinio konkurso „Romantiškasis peizažas“ (2013 m.) laureatė; EX ARTE EQUINUS (2013 m.) Director’s apdovanojimas (JAV).
Dalyvaudama tarptautiniuose konkursuose, matai pagrindines fotografijos tendencijas pasaulyje – kokios jos?
Tarptautiniuose salonuose (FIAP/ PSA/ UPI/ PCA), kur dalyvauju aš, vertinama klasikinė fotografija. Konceptualistams, turintiems kitokį požiūrį į fotografiją, erdvės atsiveria kitur. Kiekvienas kūrėjas eina savo keliu, kuria tai, ką sugeba ir moka geriausiai. Kaip sakoma, keliai visiems atviri… O prie visų atvirų kelių reikia ir pinigų. Kiekvienas salonas yra mokamas, autoriui gali kainuoti ir iki 45 eurų. Ir nesvarbu, ar fotografijos pateks į parodą, ar ne.
Kas nulemia „auksinį“ kadrą – sėkmė, profesionalumas, aistra, gebėjimas nujausti būsimą akimirką, dar kažkas?
Manau, aistra tam, ką darai, nuojauta, sėkmė ir tas dar kažkas…
Įsimintiniausi epizodai, nuotykiai, nutikę befotografuojant – žirgus, aktą…
Iš aktų fotosesijų labai linksmi ir juokingi prisiminimai. Yra ką prisiminti, skaniai pasijuokti. Iš žirgų fotosesijų nelabai kokie prisiminimai, tačiau kaltininkai ne patys žirgai, o juos saugantys elektriniai piemenys. Vienas prisilietimas buvo labai skausmingas, ilgam užteko… O šiaip iš gamtos grįžtu pailsėjusi. Nors ir ten kartais pasitaiko kuriozų. 2014 m. lapkritį, vaikščiodama Šventosios pakrante, pamačiau besiilsinčią gulbių porelę. Žiūriu, nuo Sartų pusės atplaukia vienišas gulbinas, prašalaitis. Jam turbūt nepatiko porelė, pradėjo persekioti. Nusprendžiau užbėgti už akių ir pasileidau tekina palei Šventąją… Priėjau atvirą, krūmais neapaugusį krantą, pradėjau ieškoti gulbių porelės, ir staiga tik kažkas kad surėks nesavu balsu, net nuščiuvau, galvojau, koks elnias ar dar kažkas. Apsidairiau ir pamačiau vaizdelį, kurio nepamiršiu… Prie kranto prašalaitis gulbinas skandino kitą gulbiną. Gulbė tik stebėjo ir niekuo padėti savam negalėjo. Greitai puoliau su riksmais ir mojavimais. Prašalaitis atsitraukė. Po to dar ilgai stovėjau ir stebėjau gulbių porelę, kuri džiaugėsi buvimu kartu. O aš, nors kadrų ir nepadariau, džiaugiausi išgelbėtu paukščiu. Gulbinai – negailestingi varžovai, nežinia, kuo būtų pasibaigęs tas jų susidūrimas
Normantė Ribokaitė
Jei kelionių niekas neribotų… kur norėtum nukeliauti, ką nufotografuoti…?
Pakeliauti, nukeliauti, pamatyti visur smagu. Kur bebūčiau, tikrai surasčiau, ką nufotografuoti. Deja, kad ir kaip save guosčiau, bet su dabartiniais finansiniais ribojimais bei apribojimais toli nenukeliausi
Dėkoju už pokalbį. įveikti finansinius apribojimus ir pakeliauti ne tik svajose, bet ir realybėje.
Kalbėjosi Vilija Visockienė
Normantės Ribokaitės fotografijos
