„Magnum“poveikis fotografijos raidai.
Kai kurie fotografai mėgsta bėdoti: jei turėčiau gerus „čeverykus“, sušokčiau puikų fokstrotą. Bet neturiu tokio gero fotoaparato… Žurnalo redaktorius „apkarpė“ fotografiją, kad ji prarado pirminį vaizdą ir sumanymą… Galerijos savininkai parodai atrinko ne tuos darbus ir neleido autoriui pilnai atskleisti idėjos… Festivalio rengėjai, vykdydami kažkieno valią, vėl elgėsi taip, kaip jiems dingojosi .Vėl autoriaus pozicija buvo cenzūruojama… Tai nieko naujo ir tai aktualu visais laikais.
,,Magnum“ agentūros kūrėjai jau buvo patyrę visus nepatogumus, cenzūravimus ir, tarsi neišradinė nieko naujo, o tik į žiniasklaidą perkeldami vadybos ir pramoninio ūkininkavimo schemą, išsilaisvino nuo sustabarėjusių žurnalų ir laikraščių diktato.
Pati garsiausia fotografijos agentūra buvo įkurta 1947 m. pokariniame Paryžiuje, kai keli garsūs fotoreporteriai nutarė dirbti kartu savotiškame fotografų kooperatyve. Du iš jų – Robertas Capa ir Henris Cartier-Bressonas – tuo metu jau buvo žinomi visame pasaulyje. Po 60 metų narystės „Magnum“, nepaisant kartais pasirodančių priekaištų dėl reportažų archaiškumo, keistų naujų narių atrankos kriterijų ir per didelio sentimentalumo, idealizavimo, lieka didžiausiu išskirtinumu, apie kurį svajoja daugelis pasaulio fotografų. Šiandien mums, įpratusiems prie nuolat besikeičiančios ir tampančios vis labiau vizualia realybės, „Magnum“ agentūros istorija gali padėti suprasti šiuolaikinės dokumentinės fotografijos raidos etapus ir perspektyvas. Pažvelgus, kokiomis istorinėmis aplinkybėmis buvo sukurta ši fotoagentūra, galima suprasti, kas buvo prarasta pakeliui, ką iš praeities būtų gerai perimti dabarčiai, ko būtų galima atsisakyti, kad neįstrigtume fotografijos evoliucijos kelyje.
Gilles Peresas.Telex Iran
„Magnum“ agentūrą sukūrė keturi draugai: Henris Cartier-Bressonas, Robertas Capa, Davidas (Chimas) Seymouras ir Georgeas Rodgeris. Vėliau prie jų prisidėjo dar keletas fotografų, pavyzdžiui, Werneris Bischofas ir Ernstas Haas. Įvairios fotoasociacijos ir susivienijimai buvo paplitę Europoje dar iki karo, bet tarptautinė organizacija, kurioje fotografai patys buvo savo darbo ir sukurtų vaisių šeimininkai, buvo įkurta pirmą kartą. Jie patys valdė viską: vystymo strategiją ir finansus. Tai jie, nuotraukų autoriai, samdė savo tikslams administratorius ir redaktorius, o ne atvirkščiai, kaip buvo įprasta ir dabar tebėra laikraščių ir žurnalų leidybos pasaulyje.
Metai dėkingi kūrybine ir finansine prasme. Metai be interneto.
Pokario metai buvo ypač dėkingi ne tik fotografijų kūrėjams. Karų nualintos Europos ribos plėtėsi: žmonės godžiai sekė kitų šalių, tautų, kontinentų gyvenimą. Žemėlapyje buvo daugybė baltų dėmių, atskleisti jas galėjo tik fotoreporteriai: nei televizijos, nei interneto tuo metu dar nebuvo. Kooperatyvo nariai pasidalino pasaulį į sritis: Cartier-Bressonas parodydavo įvykius Indijoje, Rodgeris – Afrikoje, Chimas – Europoje, o Capa – JAV. Garsiausi buvo Cartier-Bressono reportažai iš Indijos Ganžio žmogžudystės metu ir Capos iš Tarybų Sąjungos, kur jis važiavo kartu su rašytoju Johnu Ernestu Steinbecku. Tiesa, oficialiomis „Magnum“ agentūros istorijos žiniomis (ją galima perskaityti agentūros tinklalapyje), remiantis fotoredaktoriaus Ladies Home Journal, kuriame buvo publikuotas reportažas, Capa už jį gavo 20 tūkstančių dolerių, o tekstą parašęs Steinbeckas – „tik“ 3 tūkstančius dolerių.
Vėliau į Tarybų Sąjungą du kartus buvo atvykęs Cartier-Bressonas, taip pat kiti, jaunesni, „Magnum“ autoriai: Lise Sarfati, Carlas de Keyzeris (beje Keyzeris visai neseniai, prieš keliolika metų, išleistoje knygoje talpino ir fotografijas iš mačo „Žalgirio“ stadione, „Sąjūdžio“ mitingo minią), Thomas Dworshakas. Capos ir Cartier-Bressono „sovietiniai“ kadrai stebina kruopščiai parinktomis detalėmis, pamatyto čia gyvenimo „svetimumo“ pojūčiu, gan palankia, nekritiška pozityvistine, pataikaujančia stalininio laikmečio traktuote.
Gal todėl tuomet ir dabar Catier-Bressonas buvo garbinamas Sovietų Sąjungoje, vienbalsiai prisidedant prie šio fotografo šlovinimo ovacijų. Bet tai, ką parodė Bressonas apie sovietinį gyvenimą, tebuvo fasadinis nepažįstamos šalies reklamavimas, šokinėjant pagal enkavedistų propagandininkų lazdelę… Linksmi laimingi žmonės ikonografiškų Lenino- Stalino plakatų fone. Jo išleistoje knygoje nematėme varganų kolūkiečių, kurie gyveno be pasų,be atlygio, Sibiro lageriuose už duonos kąsnį dirbančių politinių kalinių. Bet kitaip gal ir negalėjo būti, juk šalis buvo uždara, joks užsienietis negalėjo iš užančio išsitraukti fotoaparato ir fotografuoti , ką ir kur nori. Buvo 1957 -ieji, visur tebetvyrojo gatvės fotografams nepalanki dvasia dar ir šiandien atsiliepianti aidu „smertj špijonam“. Bet Bressonas stengėsi išlikti savimi, gyvenimo daugiaplaniškumo įdėti tarp eilučių.
Apskritai „Magnum“ grupė nesistengė gyvenimo pataisyti, demaskuoti antihumanistinių apraiškų.Jie kūrė, fiksavo gyvenimo bruožus (features, street photography-angliškai taip įvardijamas toks fotografavimo metodas, objektas) ir toks matymo pateikimas tiko „prie kiekvieno stalo“.
Neteko girdėti ar skaityti, kad kažkurį „Magnum“ fotografą būtų išvarę ar neįleidę į šalį kaip „persona non grata“. Norėtųsi abejoti, gal jie buvo slidūs prisitaikėliai? Ne tokie, kaip, pvz, Dž. Nachvejus, prieš dešimtmetį parodęs Afrikos tarpusavo tautų žudynes, genocidą, sukrėtusį sąžiningų žmonių bendruomenę.
Bet yra kita „Magnum“ stipri pusė: gyvenimo bruožai, pastebėti jautria išsilavinusio, skvarbaus žvilgsnio menininko akimi, rodė kitą dimensiją, gal net ne tretijį, o net ketvirtąjį erdvės ir dvasios išmatavimą.
Žmogiškas šiltas požūris į fotografuojamuosius objektus, didelis domėjimasis aplinkiniu pasauliu, bravūriškas prancūziškas akcentų pateikimas, vieningas „Magnum“ pozicijų gynimas ir lemia šios agentūros fotografijų paklausą. Yra žinoma, kad Cartier-Bressonas savo kamerą 35 mm Leica, įsigytą ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, stengėsi padaryti nepastebimą: užklijuodavo juoda juostele per daug blizgančias dalis, kamerą slėpdavo po nosine. Tokį elgesį lėmė ne tik stebėjimo troškimas, būdingas kiekvienam fotografui (ir kiekvienam žmogui), ar konkretaus autoriaus ypač didelis kuklumas, bet visa reportažų fotografijos koncepcija. Domėjimasis, o kartais ir aštrus gailestis žmogui, žvelgiančiam į fotoaparato objektyvą gal ir yra „Magnum“ sėkmės paslaptis.
„Magnum“ fotografijų serijas galima pavadinti istorijų pasakojimais. Grupės nariai teigdavo: „Mes dažnai fotografuojame įvykius, vadinamus naujienomis. Bet kai kurie pasakoja naujienas žingsnis po žingsnio, su detalėmis, lyg buhalterijos apskaitoje“. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti štai kad ir prieškario Lietuvos kaimo žemės reformą. Tą mūsų Lietuvos istorijai svarbų etapą žemėtvarkininkai pateikė daugybe bėžinių ir ataskaitos tomų, o perskaitę rašytojo Antano Vaičiulaičio apsakymą „Baltoji tvorelė“ nedideliame pusantro mašinraščio tekste, pamatysime visos epochos virsmą individo, siekiančio gyventi gražiau (ūkininkas nusprendė susikalti prie namo baltą gražią tvorelę, o kaimo bendruomenė privertė ją nugriauti) ir patriarchalinio kaimo benduomenės spaudžiančios prie senų normų, konfliktą. Kaip šią epochą būtų užfiksavęs skvarbus lietuvių fotografas, bet tokios fotografijos, deja, nėra.
Penktojo dešimtmečio pradžioje žuvo iš karto keletas agentūros įkūrėjų ir pirmųjų narių. 1954 m. per kelias dienas Anduose fotografavimo metu užsimušė Werneris Bischofas ir užlipo ant minos Vietname (Indokinijoje) Robertas Capa. 1956 m. Sueco kanalo nacionalizavimo metu Egipte per karinius veiksmus buvo užmuštas Chimas. 1962 m. Cartier-Bressonas net buvo priverstas išleisti savotišką kreipimąsi-priminimą, pavadintą „Visiems fotografams“. Jame Cartier-Bressonas užsiminė apie sklerozę, kuri ištiko kai kuriuos sindikato narius, užmiršusius pagrindinius „Magnum“ principus – „būti liudininkais ir išsakyti nuomonę apie pasaulį ir amžininkus, panaudojant savo gabumus ir proletarinę nuotaiką“. Cartier-Bressonas teigė, kad aplinkos įtaka negali būti tokio užmaršumo pateisinimas ir kvietė svarbių įvykių metu paaukoti komfortą ir saugumą, net jei fotografas ir negautų už savo nuotraukas didelių pinigų. „Sugrįžimas prie mūsų ištakų neleis mums prarasti galvų ir prieš dirbtinį gyvenimą, kuris taip dažnai mus supa. Aš esu šokiruotas, matydamas, iki kokio lygio daugelis iš mūsų pasiruošę nusileisti klientams, beveik prarasdami principus“. Argi mums nėra pažįstami šie nuogąstavimai ir dabar, praėjus daugeliui metų?
Žiupsnelis statistikos iš vėlesnių laikų
Oficialioje agentūros istorijoje teigiama, kad ypač buvo palankus aštuntasis praėjusio amžiaus dešimtmetis.Vakarų žurnalai pradėjo publikuoti vis didesnės apimties reportažus. Tačiau kuo vizualesnis tapo spaudos pasaulis, tuo mėgėjiškiau redaktoriai žiūrėjo į fotografiją: daugelis fotografų pradėjo gauti tikslias instrukcijas, kaip jiems fotografuoti nuotraukų serijas. Laisvę mėgstančių „Magnum“ fotografų nuotraukos dažnai jau nebeatitiko formato. Būtent tuo metu buvo padėti šiuolaikinės blizgančios fotografijos pagrindai. Tokia fotografija priklausė nuo reklamuotojo ir buvo skirta atitinkamam, dažnai išgalvotam skaitytojui. Paradoksaliu būdu žurnalistikos erdvė išsiplėtusi ir skyrusi didelį dėmesį fotografijai, susiaurėjo, vis dažniau atsisakydama fotografų su drąsesniu, neįprastu požiūriu į pasaulį. Tuomet daugelis „Magnum“ fotografų (tokie kaip Sebastino Salgado ir Susan Meiselas) vis dažniau rinkosi ne žurnalistinę fotografiją, o knygas ir parodas. Vėliau dalyvavimas parodose tapo viena iš agentūros darbo krypčių. Šiuo metu „Magnum“ turi galingą tinklalapį su 350 tūkstančių suskaitmenintų nuotraukų archyvu. Keturiuose „Magnum“ ofisuose – Paryžiuje, Londone, Niujorke ir Tokijuje – neskaitmeninėse laikmenose saugomas daugiau kaip milijono atvaizdų archyvas.
Šiuo metu agentūrai priklauso 66 nariai. Priėmimo taisyklės yra sudėtingos. Iš pradžių visuotiniame susirinkime vieną kartą per metus peržiūrimi pretendentų portfolio. Tuomet, autorius, gavęs 75 % agentūros narių balsų, dvejiems metams tampa nominantu ir kiekvienais metais turi savo statusą patvirtinti. Vėliau dar dvejiems metams fotografas, pateikęs naują portfolio ir gavęs reikiamą skaičių balsų, tampa draugijos nariu. Ir tik po ketverių metų bandomojo laikotarpio visuotiniu balsavimu jis tampa tikruoju agentūros nariu (žinoma, būtinas dar vienas portfolio) ir gauna balso teisę. Atrankos kriterijai taip pat nepaprasti. Be profesionalumo, reikalinga ir aiški pilietinė pozicija. Kiekvienais metais nominantų skaičius varijuoja nuo nulio iki keturių. Fotografas gali tapti „Magnum“ nariu neribotam laikui. Nė vieno nario dar neatleido iš agentūros. Visi, kurie norėjo, paliko ją savo noru. Bent taip teigia agentūros šaltiniai.
Krizė ne tik idėjų plotmėje
Tačiau žiūrovus nemaloniai nustebino pastarųjų metų nelabai aukšto lygio nominantų ir draugijos narių pateikti portfolio. Susidarė įspūdis, kad „Magnum“ ieško kažkokių naujų reportažo formų ir eksperimentuoja atrinkdamas autorius. Nepaisant to, naujokų darbai pasirodė per daug nutolę nuo tikrovės, šalti ir tušti. Kažkas sarkastiškai pajuokavo, kad dabartiniame „Magnum“ nepriimtų ir paties Cartier-Bressono. Taip gali būti ne dėl vidinių agentūros problemų, o dėl besikeičiančios fotoreportažo, dokumentinės fotografijos vietos sampratos kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime.
Kalbant apie „Magnum“ dažniausiai linksniuojamas šaunusis ketvertukas. Jie tarsi agentūros prekiniai ženklai, bet šalia jų buvo ir yra daug ryškių žvaigždžių. Iš šiandien praktikuojančių fotografų išskirčiau Keizerį ir ypač Peressą. Jei, pvz., Keizeris eina Bressono pėdomis tik geriau ištobulinęs techniką, tarsi mechaniškai pagal planelį profesionaliai ,,sufotografuoja” sugalvotą temą.Ir jo temos, vėliau pavirtę knygomis, išeina geros. Tai pasakojimai apie Indiją,Tarybų Sąjungą, JAV religines bendruomenes.Tačiau trūksta tų kelių milimetrų, kad galėtume pasakyti – tai yra nauja, savita.
Gilles Peressas g.1946 m., nuo 1970 m. dirba fotografu koncentruodamasis į modernios visuomenės socialinį, kultūrinį gyvenimą. Tai angliakasiai Pietų prancūzijoje, turkų emigrantai Vokietijoje. Gyvenimas atiduotas fotografavimui įsismelkimui į naujas temas, jų atskleidimą. Jo vaizdo pateikimas, humanistinė pozicija, kadravimas galbūt nebuvo priimtinas net ir tolerantiškam vaizdų redaktoriui. Jo autorinės knygos Telex Iran, Bosnia, pasakojimas apie airių protestantų konfliktus su anglų administracija, tai įžvalgūs tarsi rašytojo-publicisto teiginiai apie šiandieninį pasaulį. Peressas kadruodamas laužo, plėšo erdvę taip sukurdamas savą pasaulėvaizdį, įtikinamą pasakojimą.
Peržvelgus keliasdešimt metų agentūros veiklos visuomet naudingas sugrįžimas į 1947-uosius, prie ištakų. Ar gali ta fotografija, tapusi klasika, šiandien duoti šiuolaikinei fotografijai naują energijos užtaisą? Ar Bressono idėja apie lemiamo momento svarbą fotografijoje nepaseno? Ar bressoniškas daugiaplaniškumas fotografijoje dar reikalingas šiandieninei medijos rinkai?
Bressonas dar sykį revizuojamas, kritikuojamas, bet, kaip jo laikais, šiandieniniuose glianciniuose žurnaluose pilna fotovaizdų, kurie nieko bendra neturi su tikruoju gyvenimu, o tik su pigoka pudra ir lakuojančiais gaivikliais.
„Magnum“ įtaka kitų šalių fotografams ir institucijoms
Rytų Europos šalims „Magnum“ įtaka neabejotina. Dogmatiškas oficialusis mentalitetas, diktatūra, cenzūra skatino profesionalus ir mėgėjus fotografuoti ir tik sau, ne vien tik laikraščiui ar žurnalui, pirmūnų garbės lentai. Prasta sovietmečio poligrafijos kokybė skatino rodyti originalius fotografijos atspaudus, nes tik tokie atspaudai perteikia tikrąją fotografijos jėgą. Čekų, lenkų, lietuvių fotoklubai taip pat sėmėsi pavyzdžių iš lyderiaujančių „Magnum“ fotografų. Kauno, Kėdainių,Tauragės, Marijampolės „Sūduvos“, Vilniaus ir kiti fotoklubai 1969- aisiais peraugo į fotomeno draugiją. Neperpasakosiu daugeliui žinomų istorijų, tik pažymėsiu, kad klubo demokratinė sąranga veikė ir veikia kaip „Magnum“ kooperatyvas, tik nesiekė ir nesiekia pelno.
Ilgam įsimintinu įvykiu tapo puikus fotoalbumas „Šalis ta Lietuva vadinas“, jį sukūrė šiandien žinomi fotomenininkai Antanas Sutkus ir Romualdas Rakauskas. Ši knyga tapo kertiniu akmeniu, tarsi savotišku lūžiu, kai gyvenimas imtas rodyti žmogiškai, be patoso, bet žvelgiant giliau, tikroviškiau. Ši knyga ir šiandien nepaseno, dar daugiau: įžiebė kibirkštį, paskatino ir kitus fotografus betarpiškai, sąžiningai ir su meile dokumentuoti savo kraštą, žmones. Tebėra geras „street photography“ pavyzdys.Po šios knygos pasirodė nemaža kitų almanachų,daugeliu atveju pagerintos tarybinės fotožurnalistikos pavyzdžių arba vakarų moderniosios fotografijos sekinių, bet ir nemažai gaivališko talento proveržių.
Antanas Sutkus. Portretas
Taigi „Magnum“ fotografų veržlumas, žingeidumas turėjo ir tebeturi įtakos brandinant asmenybes ir ieškant savojo kelio.
Valentinas Juraitis
VYZDYS 2009/1
