Jau nuo penktadienio šeštadienį ir sekmadienį sostinės Nacionalinės galerijos vestibiulio erdvėse vykęs ,,Fotografijos savaitgalis” – jau 5 – asis iš eilės, parodė . kad pas mus pamažu, nors ir ne kosminiais greičiais daugėja fotografijos meno mylėtojų ir vartotojų…
Šis renginys rodo, kad gražus sumanymas neblėsta,, o vis įgauna naujų spalvų ir pasitikėjimo savo jėgomis.
Per pastaruosius trisdešimt metų , pergyvenus įvairias blokadas ir griūtis ir savęs griovimus, mūsų ekonomika ir perkamoji galia, į šalį atėjęs kapitalas iš užsienio, žymiai išaugo.
Neretai prisimename tarpukarį. Tuomet ekonominės o padėtis buvo žymiai sunkesnė. Tradicijos buvo tik kuriamos, bandomos puoselėti.
Chrestomatinis pavyzdys. Tarpukario Žemės ūkio ministro Aleksos žmona Aleksienė nupirko dailininko Eidukevičiaus paveikslą už 1200 litų ( dabartiniu kursu, galbūt, būtų kokie 5000 eurų) ir ragino kitas, Kauno ponias daryti tą patį – puoselėti kultūrą, palaikyti menininkų kūrybą. Ši tradicija sunkiai skynėsi kelią . O ir Aleksienė iškili , išsilavinusi moteris.Ji yra , kaip mecenatystės ir meno puoselėjimo viena pradininkių ir simbolis. Aleksienė , išgyvenusi sunkių išbandymų. Pradingo ministerienės statusas – turtų praradimai, nacionalizavimas, , Sibiro tremtis ir galop saulėlydyje darbas eiline medicinos seserimi Palangoje. ..
Daug buvo sukrėtimų , tad natūralu, iš kur turėsime meno kūrinių pirkimo tradicijas, kitokios gyvensenos poreikį.
Dar vienas pavyzdys – dailininkas, Gailius, jau Atgimimo, Sąjūųdžio laikmečiu a sugrįžęs iš Paryžiaus į mūsiškį Dailės institutą dėstytojauti. Institutą kur, atėjus rinkos ekonomikai, auklėtiniai skausmingai pajuto,kad meno kūriniui reikia surasti pirkėją, vartotoją. Kitaip tu esi nereikalingas – belieka eiti kasininku dirbti į supermarketą.
Primename, tuomet Gailius teigė, kad paveikslus galima piešti netik teptukais, bet ir pulverizatoriais. Reikia pačiam ieškoti mecenatų,, savo kūrybos vartotojų, pirkėjų. Kurti savo įvaizdį būti savo paties prodiuseriu. Bet juk ne visi yra gimę verslininkais.. Bepigu jam buvo apie tai postringauti, kai Paryžiaus meno rinka žymiai platesnė…
Nuo tų dienų prabėgo jau ne vienas dešimtmetis, Ir štai, kad ir šis ,,Fotografijos savaitgalis” parodo, kad mūsų fotografai marketingo prasme stipriai pažengė į priekį. Savo gerbėjus – klientus pasitinka, riboto ir neriboto tiražu atspausdintais puikios kokybės kūriniais, turi susikūrę svetainės, aktyvūs socialiniuose tinkuose.
Tik ar proporcingai išaugo meno vartojimas, meno kūrinių pirkimas į privačias kolekcijas.
O biudžetas, kuris šiemet dar nepatvirtintas ir plyšinėja per siūles .
Kiek ir kas meninių fotografijų nupirko?Tačiau fotografijoms rodyti reikia erdvių, netik pirkėjų.
O patys perspektyviausi ir išmaningiausi supratingiausi fotografijos vertintojai yra jaunoji, vidurinioji karta. Bet jie, kuriems šiandien 30-40, o daugelis jų ,,sėdi” kredituose bankui už pastogę biudžetinio formato daugiabučiuose.
Kita neišnaudota ir nenugalėta niša meno kūriniams eksponuoti – verslo įmonių biurai. Kiek ten erdvių.
Dažnai verslo savininkai ant sienų kabina savo gautus apdovanojimus, diplomus ir kt. Čia galėtų pasitalkinti ir architektai, kurie projektuoja biurus, – galėtų rekomenduoti interjere ir meninės fotografijos darbus. Dabar verslo savininkai jau ima klausyti architektų – dizainerių nuomonės.
Aplink mūsų miestus dygsta kaip grybai nuosavi namai. Kas ten kabo svetainėse ir koridoriuose? Ar Paryžiaus vaizdeliai su Eifelio bokštu, Egipto piramidžių profilis? Nors ir kokybiškai atspausdintos kopijos už 2 eurus ir 50 centų.
Valentinas Juraitis
\ 
\
