Antano Sutkaus fotoparoda ,,Saldus ( nomenklatūros) gyvenimas” atidaroma Lietuvos Nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius)
2024 m. lapkričio 27 d. 18 val. ir veiks iki 2025 metų gegužės 11 d.
Šios parodos akstinu tapo 2022 m. vasario 24 d. Rusijos pradėtas plataus masto karas prieš Ukrainą. Diskutuodami su Antanu Sutkumi sutarėme, kad galime savo priemonėmis atkreipti dėmesį į autoritarinių ir diktatūrinių sistemų keliamą pavojų. Lietuvos istorija, deja, yra geras to pavyzdys.
Pati Lietuva buvo (nors ir priverstinai ir prieš savo valią) dalis priespaudos sistemos, kurią 1940 m. šaliai primetė sovietai ir 1944 m. vėl ją įvedė. Tarpinis vokiečių okupacijos laikotarpis lietuviams atnešė ir kitų baisių dalykų.
Po Stalino mirties sustiprėjo nomenklatūros įtaka. Nuo 1940 m. įtakingų Komunistų partijos narių grupės, vėliau perėmusios valstybę ir jos institucijas, tapo lemiamu galios veiksniu sovietinėje respublikoje. Nomenklatūrininkai paprastai buvo Komunistų partijos „draugai“. Tai suteikė jiems įvairių privilegijų, kurios metams bėgant keitėsi: galimybę įsigyti geresnį automobilį, nusipirkti deficitinių prekių specialiose parduotuvėse, geresnes galimybes mokytis jų vaikams, išskirtinius butus ir pan. Svarbiausia, jie galėjo susitikti su bendraminčiais ir bendrauti bendra kalba. Dėl šio išskirtinumo tariamai beklasėje visuomenėje vis dėlto susiformavo klasė – nomenklatūra. Priklausyti jai buvo pageidautina siekiant įgyti materialinės naudos sau ir saviškiams bei praskaidrinti gana pilką įprastą kasdienybę.
Antanas Sutkus nomenklatūrai priklausė nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio kaip paslaugų tai privilegijuotai klasei teikėjas, o vėliau – kaip Lietuvos fotografijos meno draugijos pirmininkas.
Pasitelkus Sutkaus kaip žurnalisto ir menininko darbus, trys parodos dalys – Kasdienybė, Paradai ir Nomenklatūra – leidžia susipažinti su nomenklatūros gyvenimu ir gyvenimu už jos ribų. Partijos ir atskirų jos narių kvietimu Sutkus fotografuodavo oficialius ir neoficialius renginius, kurdamas iškalbingus valdžios sluoksnių atstovų portretus ir nuotaikingus vaizdus. Mūsų laimei, Sutkus buvo ir yra fotografas, pasižymintis meistriškumu ir atkaklumu. Abi šios savybės lėmė, kad jis išsaugojo ir tas nuotraukas, kurios tiesiogiai nedomino partijos ar nomenklatūros, bet buvo neįprastos arba nebūtų perėjusios pro cenzorių akis. Tai leidžia mums įdėmiau pažvelgti į laiką, kuris, laimei, priklauso praeičiai, nors jo poveikį visuomenei ir šaliai vis dar matome ir jaučiame ir šiandien.
Lietuvos nacionalinio muziejaus inf.
