Preilos bibliotekoje, Neringoje atidaryta, Vytauto Daraškevičiaus fotoparoda ,,Žvejo būtis”
Ankstyvą 1973 m. rugsėjo rytą Kuršių marių pakrantėje dar tamsu. Žvejai prieš šešias būriuojasi prieplaukoje, prie motorinių botų. Kartu su jais ir fotografas Vytautas Daraškevičius, viešintis pirmąjame Lietuvos fotografų seminare Nidoje. Jis vienas pirmųjų atsišaukė į kvietimą fotografuoti Kuršių nerijos žvejų kasdienybę. Trijų žvejų ekipažas su fotografu išplaukia į marias. Pradeda švisti, tačiau nėra kada grožėtis saulėtekiu. Priplaukę pirmąją gaudyklę, vietinių vadinamą „karabke“, į boto tempiamą valtį persėda žvejai Antanas Teišerkis ir Stasys Stirbys. Gerą valandą užtrunka ištrauktame tinkle įstrigusių ungurių ir smulkesnių žuvelių vadavimas. Aplinkui ratus suka kirai, tikėdamiesi savo dalies.
„Žvejo darbas buvo nepaprastai sunkus: šalta, šlapia… Be to, vyrai išplaukdavo labai toli, visai dienai. Anksti keldavo, vėlai grįždavo, kartais ir kelias dienas praleisdavo žvejyboje <…> Tėvo rūbai visada būdavo prasmirdę žuvimi… Ir visi namai turėjo žuvies kvapą. Jį, tą kvapą, labai ryškiai prisimenu iki šiol…“, – dalijasi prisiminimais Antano Teišerskio sūnus Kęstutis.
Pirmoji, geriausia iš pagautųjų, žuvis keliauja į puodą, kuris kaičiamas ant malkomis kūrenamos krosnelės čia pat laive. „Iki tol nebuvau ragavęs iš riebiausio ungurio verdamos žuvienės, – prisimena V. Daraškevičius. – Nepaprastai skanu!“ Užkandę vyrai išlenkia po stikliuką stipraus gėrimo ir taip užbaigia savąjį sėkmingos žvejybos pradžios ritualą. Tada traukiami dar 4–5 tinklaičiai, kuriuose spurda karšiai, ešeriai ar kitos žuvys.
Po pietų žvejų įgula suka į Nidą. Ten iškraunamos dėžės ir sveriamas laimikis. Po vieną kitą ungurį žvejai pasilieka: parsineš namo ir išrūkys.
Po pirmosios žvejybos fotosesijos „užkibo“ ir Vytautas Daraškevičius. Jis retsykiais išplaukdavo su žvejais į marias dar keliolika metų: fotografuota nuo 1973-ųjų iki 1987-ųjų. Po to fotojuostos ilgai gulėjo archyve, tad šioje parodoje daugelis fotografijų eksponuojamos pirmąjį kartą.
Kaip kūrėsi žvejų bendruomenė Kuršių nerijoje, kokia šio amato istorija?
„Po Antrojo pasaulinio karo nerija buvo apgyvendinta faktiškai iš naujo. Senųjų ikikarinių gyventojų, kurie 1956 m. dar sudarė apie 13 proc., beveik nebeliko 1958 – 1960 metais“, – rašo prof. dr. Vasilijus Safronovas mokslo studijoje „Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje“. 1951 m. buvo užsibrėžta plėtoti ir stiprinti žvejų arteles, tad į Kuršių neriją buvo perkeliamos šeimos iš skirtingų Lietuvos vietų. Pirmieji žvejybos paslapčių dar spėjo sužinoti iš paskutiniųjų kuršininkų. Su preiliškių Jakait šeimos žvejais yra plaukęs į marias V. Daraškevičiaus fotografuotas Alvidas Kazlauskas, taip pat jau seniai amžinybėn iškeliavęs preiliškis Stasys Stirbys.
Atvykusiems į Kuršių neriją įsigyventi naujoje vietoje nebuvo lengva: „Nemažai naujakurių lietuvių atsikėlė kartu su naminiais gyvuliais, atsiveždami kaimiško gyvenimo būdo įpročius: augino karves, avis, kiaules, vištas, smėlingoje žemėje sodino daržus ir veisė sodus. Nuniokotas ir išplėštas kraštas jiems nebuvo svetingas: susisiekimas su žemynu – komplikuotas, keliai – prasti, nėra nei elektros, nei ryšio. Pradžioje stigo visko – būtiniausių maisto produktų, vaistų…Trūko mokytojų ir gydytojų. Kuršių nerija nė iš tolo nepriminė dabartinės”, – rašoma „Dorės“ almanache (2013/2).
Bet senieji žvejai dalijasi ir šviesiais pisiminimais. Pasak 76-erių metų Alvido Kazlausko, iki šiol žvejojančio ir jūroje, ir mariose: „Žvejai tada didelėj pagarboj buvo. Kasmet liepos mėnesį buvo rengiamos didžiulės žvejo šventės: stalai nukrauti, apdovanojimai, varžybos, linksmybės…
Matydavom ir saulėtekius, ir saulėlydžius: su aušra išplaukdavome, tamsoje grįždavome…Tankiai į dangų žiūrėdavome, pagal jį reikėdavo orą nuspėti, juk prognozių dar niekas neskelbdavo… O orą spėdavome ir pagal debesis, ir pagal vėją, net varnas: į kur ji atsisukusi, iš ten vėjas, jei tupi aukštai, tai šalta bus. Taip ir būdavo <…> Žvejyboje reikia ne tik jėgos, bet ir galvą turėti – svarbu nepasimesti, kai vėjas didelis. O būna, užsižiopso ir laivo nebesuvaldo…
Buvo labai daug žvejų ir labai daug žuvies. Atsimenu, žiemą visa Nida ir visa Preila kvepėdavo stintomis.
Dabar žvejai mūsų valdžiai – patys bjauriausi žmonės. Jau tiek žvejybą sunaikino ir toliau naikina. Ne žvejai kalti, kad žuvies nėra, o visa pramonė. Žvejyba miršta, ir man dėl to labai gaila“.
Vytauto Daraškevičiaus fotografijos – tai unikalus dokumentinis pasakojimas apie Kuršių nerijos žvejų būtį, jų gyvenimą tarp jūros ir marių, nelengvą amatą ir stiprius žvejų charakterius. Tad šis fotografinis liudijimas – svarbi Preilos ir visos Neringos istorijos dalis.
Marius Matulevičius
Vytauto Daraškevičiaus fotografijos
