Vytautas Stanionis. Pasakojimai apie Lietuvą

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.
Share on facebook
Facebook
Share on linkedin
LinkedIn
Share on email
El.paštas
Share on print
Spausdinti

Vytautas Stanionis gimė 1949 m. Alytuje. Su fotografija susipažino vaikystėje, būdamas šalia tėvo, profesionalaus fotografo. Jaunystėje didžiausią įtaką darė 8-jo dešimtmečio Lietuvos fotografijos pakilimas. Dirbo fotografu gamykloje, įvairių laikraščių fotokorespondentu, Fotografijos meno draugijos Alytaus sekcijos vadovu. Nuo 1994 metų laisvas fotografas. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1972 m. Apie 50 personalinių ir daug grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Tėvo fotografinio palikimo rekonstrukcija. Fotografijos knygų ir leidinių autorius, sudarytojas, dizaineris. Kelių tarptautinių parodų kuratorius.

SVARBIAUSI DARBAI:
„Žuvinto kolūkyje“ (1980–1983); „Vidzgirio miškas“ (1998); „Dzūkai“ (1999); „Fotografuota Lietuvoje“ (2000–2003); „Lietuva. Atsisveikinimo vaizdai“ (2003–2004); „Gyvenimai“ (2006); „Šešios fotografijos“ (2010); Nespalvoti atsigręžimai (2014)
Video filmai: „Bėgantis“(2009); „Likti nepastebėtam“ (2009); „Atsigręžimai“ (2010); „Mieste“ (2010)
APDOVANOJIMAI, STIPENDIJOS
2000 – Lietuvos Nepriklausomybės medalis; sidabro, bronzos medaliai ir per 10 kitų apdovanojimų. Alytaus m. kultūros premija (1996, 2004, 2015), Lietuvos fotomenininkų sąjungos premija 2014; Kauno meno kūrėjų asociacijos premija 2015; Kultūros ministerijos stipendija 2000; valstybės stipendija meno ir kultūros kūrėjams (individuali) 2003-2004, 2005, 2010, 2014.

FOTOGRAFIJOS KOLEKCIJOSE:
Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Vilnius; Lietuvos dailės muziejus, Vilnius; Alytaus kraštotyros muziejus, Alytus; Alytaus miesto viešoji biblioteka, Alytus.

Interviu su Vytautu Stanioniu

(Kalbina Mindaugas Kavaliauskas)

M.K. Ir šiandien daug kam skamba neįprastai – Vytautas Stanionis ir Vytautas Stanionis – vyresnysis ir jaunesnysis, tėvas ir sūnus. Biblijiškai, tėvas visada pirma sūnaus. O štai Stanionių atvejis kiek komplikuotesnis.Tėvas buvo fotografas pokaryje, tu tapai fotografu brandžiu sovietmečiu, bet ir išsaugojai tėvo palikimą, ir tam tikra prasme sukūrei ateities kartoms Vytauto Stanionio tėvo fenomeną ir jo palikimą. Vis tik, ką tu, kaip būsimas fotografas „paėmei“ iš tėvo?

V.S. Jausmiškai su tėvu nebuvau labai tampriai susijęs. Jis jau buvo miręs, kai norėjosi pasikalbėti, pasitarti, išklausyti. Kadangi vaikystėje kasdien mačiau kaip daroma fotografija, jos nereikėjo atrasti. Profesija mus sieja, bet visas „bendradarbiavimo“ kelias vingiuotas. Paauglystėje likusius tėvo negatyvus pirmiausiai naikinau, nes jie laaabai gražiai degė. Po to kaupiau savo kūrybos patirtis ir tėvas tikrai nerūpėjo. Kažkada išvyniojus juosteles ir pabandžius šį tą atspausdinti, pasirodė, kad tai įdomu. Vėliau – nuoseklus archyvo tvarkymas, parodos, publikacijos… Nejučia atsiradusi konkurencija tarp dviejų fotografų…

M.K. Pradėkime nuo panašumų. Jūs abu – savo krašto, savo miestelių fotografai. Tiek tavo tiek tėvo darbe dažnas motyvas – viešosios erdvės, žmonių susirinkimų vietos: aikštės, gatvės, Nemuno pakrantės. Kokią reikšmę jos turi tau?

V.S. Fotografuodamas kolūkiečius rugių lauke tėvas gal ir privalėjo galvoti apie socialistinio darbo reikšmę, bet vargu ar labai į tai gilinosi. Fotografavo ką matė, ką reikėjo… Ir sūnus panašiai, tiktai laisvesnis. Ir pajautimai kitokie.

M.K. Tiesa, tėvo darbuose – minios žmonių, o tavo klasikiniame darbe „Atsisveikinime su Lietuva“ – vos vienas kitas. Dažniausiai plyti tuštuma.

V.S. Mano „Lietuvoje“ žmonės jau buvo išsiskirstę iš Sąjūdžio mitingų.

M.K. Abiejų kūrybos visumose jaučiamas jautrumas esamajam laikui. Skirtingai nuo tėvo, kuris sudėtingu istorijos tarpsniu matė ir šviesos spindulių, pats esi kiek pesimistiškesnis.

V.S. Pasibaigus karo nuovargiui atgijo noras vėl kurti gyvenimą. Po karo ardymo sekė atkūrimo entuziazmas. Na ir jaunesnis už dabartinį mane buvo bene dvigubai.

M.K. Naujausi darbai „Šešios fotografijos“, apjungiantys tėvo „dvigubus portretus“ ir tavo darbus. Kas tai – konfliktas tarp dabarties ir praeities, bandymas galutinai atskirti dvigubus portretus ir grąžinti „istorinį teisingumą“ (jie buvo daryti pasams) ir sujungi juos su gyvenimu?..

V.S. „Antrasis padalijimas“ atsirado dalyvaujant pokariui ir fotografijai, prisiminimams ir socializmui, tėvui ir archyvams… Kitaip sakant ir praeičiai ir dabarčiai. Na, kaip ten be konflikto? Bet dabar yra tos šešios, kurioms jau nesinori keistis. Jos pasiruošę ir gyvenimui ir tyliai mirčiai. Nebent liktu nepatenkintos pavadinimais. Pasirodytu, kad jie pernelyg išgalvoti, – ir nusimintų.

M.K. Skirtingai nei „Atsisveikinime su Lietuva“, „Šešiose fotografijose“ – įterptose tavo darytose fotografijose yra žmonės. Jie apatiški, abejingi, nedalyvaujantys. Tai vizualinė priešprieša įtampos pilniems tėvo darytiems Seirijų gyventojų portretams? Tai tavo požiūris į epochų skirtumą? O gal siekimas pabrėžti, kad tu ir tėvas esate skirtingi kūrėjai?

V.S. Kurdamas „Šešias fotografijas“ stengiausi nebūti protingu, vyti šalin įkyrias mintis apie reikšmes. Kad fotografijos galėtų iš lėto artėti viena prie kitos atsiduodamos jausmui. Jos ir dabar priešinasi „aprengimui“ papildomais žodžiais ir nuorodomis. Supranta, kad reikėtų tai padaryti, bet priešinasi.

2010

Daugiau informacijos svetainėje:

www.stanionis.lt

Tel. 8 (614) 28632
El. paštas: vytstanionis@gmail.com

Šalčininkėliai 2. 2003

Alsėdžiai 3. 2003.

Vytautas Stanionis. Kalvarija 2.2003.

Juodupė 2.2003

Vaškai 4. 2004

Žeimelis 4.2004

Subačius. 2004

Julijos Gyvenimas. 2006

Mėlynas Gyvenimas. 2006

Vytautas Stanionis. Nieko apie juos nežinantis (1946-1985)

Panašūs straipsniai