Vytautas Daraškevičius. MINTYS APIE FOTOGRAFIJĄ

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.
Share on facebook
Facebook
Share on linkedin
LinkedIn
Share on email
El.paštas
Share on print
Spausdinti

Fotografija suteikia galimybę sustabdyti akimirką tad mus gali pasiekti vaizdai iš XIX a.  bei XX a. pradžios… Senųjų laikų fotografų, dirbusių Lietuvoje, dėka matome, kaip tuomet  atrodė Vilnius, kitos šalies vietos, ką veikė ir kuo gyveno  to meto žmonės. Manau, kad mūsų, šiandieninių  fotografų viena iš svarbiausių  priedermių sudaryti tokią galimybę ir ateityje gyvensiantiems.

Tikrąją fotografijos vertę išgrynina laikas – tik praėjus  vienam kitam dešimtmečiui gali tai įvertinti. Šitai labai akivaizdžiai pajutau, dirbdamas su savo archyvu. Lakui bėgant, viskas kinta. Todėl man labai imponuoja dar viena fotografijos galimybė . Jos dėka galima akivaizdžiai stebėti ir palyginti tuos pasiketimus. Man artima fotopasakojimo, besivystančio laike, forma. Įvairūs sugretinimai.

Kai kurios mano fotografijų serijos (pavyzdžiui, serija apie Rasas ) sukauptos per keturiasdešimties metų .

 Apie Vytauto  Daraškevičiaus parodą  „Saulės ratu“

Mūsų prigimtinėje kultūroje gamtos tvariniai ir reiškiniai suvokiami kaip savaiminės šventybės per kurias į žmogų byloja dieviškosios galios, tad šventame laike (šventėje) ir šventoje vietoje (šventvietėje) jie reiškiasi kaip Dievų tarpininkai. Šventa žemė, šventa ugnis, šventa duona, šventi medžiai, žolynai, upės, ežerai, šaltiniai, akmenys, kalnai ir gyvūnai – prigimtinėje lietuvių religijoje suvokiami kaip šventybės įsikūnijimai, kaip tarpininkai tarp žmogaus ir dieviškų galių. Ypač jie paveikūs – šventame laike – šventėje. O šventas laikas mūsų prigimtinėje kultūroje yra matuojamas būtent Saulės ratu. Tad Saulės rato riedėjimas ir su tuo susiję gyvosios gamtos virsmai čia iškyla kaip šventybės smelkiamo pasaulio ir jame gyvenančio žmogaus kūno ir sielos ritmai.

Aukščiausiai į dangaus kalną įkopusi Rasos šventės Saulė – čia įsikūnija vaisiais viso kas gyva o taip pat branda ir atsivėrimu dangiškajai šviesai, teikiančiai galių siekių žiedams įsikūnyti,.  Rudeninis Saulės žemėjimas ir rudens lygiadienio ribos peržengimas  nuteikia ir rengia susitikimui su pasaulį rėpiančia tamsa ir šalčiu, kuriuos turime būti pasirengę išgyventi, iškęsti artėjančiame žiemos kalėjime – susitelkę ties Kalėdiniu namų židiniu – mūsų sielos šiluma ir šviesa.

llgametė  V. Daraškevičiaus kaip etnokultūrinio sąjūdžio dalyvio patirtis leido jam į šventę pažvelgti iš vidaus, panirti į patį jos dvasios sūkurį. O atsidūrus apeigų ir įvykių šerdyje, ir pačios nuotraukos tapo šventinėmis, o kai kurios iš jų, galbūt, net šventomis – pagaunančiomis pačius švenčiančiųjų dvasios šviesos žybsnius. Šie V. Daraškevičiaus šviesovaizdžiai jau peržengė paprastos dokumentinės ir netgi meninės fotografijos slenkstį ir įžengė  į savotišką sakralinės fotografijos prieangį…

Kai pagrindinių mūsų tautos kalendorinių švenčių papročiai, veikiami globaliosios gyvensenos, baigia prarasti savo dvasinį turinį ir tampa tik estetiniais arba žaidybiniais renginiais, netekdami savo esminio giluminio religinio–psichologinio pagrindo.

Vytautas Daraškevičius sustabdyti vaizdai išraiškingai liudija, kad nykstančias tradicijas tegalima išsaugoti, tik vėl bandant pajusti jų išganingąjį paveikumą mūsų sielai. To jau bemaž pusę amžiaus siekia senųjų protėvių tradicijų gaivintojai ir puoselėtojai – romuviai, susibūrę į senosios baltų religijos bendriją Romuvą, to paties siekia ir fotomenininkas V. Daraškevičius savo šviesoraščiais įamžinęs šias pastangas.

Jonas Vaiškūnas,

etnokosmologas,

interneto portalo „Alkas“ vyr. redaktorius

Panašūs straipsniai