Antano Mončio meno muziejuje (S. Daukanto g. 16, Palanga) kovo mėn atidaryta Vilmos Samulionytės paroda „Rinkiniai Kolekcijos Radiniai“.
Vilma Samulionytė pirmą kartą rodo serijas, sukurtas skirtingais gyvenimo etapais, kurių jungtis – radinys. 2013 m. pradėti „kolekcionuoti“ pamesti drabužiai. 2017 m. rezidencijos metu Instituto Sacatar Itaparikos saloje (Brazilija) daiktai, rasti paplūdimyje, tapo serijos „Potvynis-Atoslūgis“ dalis. Rijado vartų serija atsirado 2011 m. dirbant fotografe moterų studijoje Rijade, Saudo Arabijoje.
Šios serijos kūrėsi labai organiškai, tiesiog gyvenant, būnant aplinkoje, stebint ją ir fiksuojant pasikartojančius motyvus, netikėtus keistumus ar aplinkos ir laiko sukauptus daiktus.
Atoslūgio palikti. Itaparika, 2017.Itaparika yra sala netoli Salvadoro miesto Brazilijoje. Joje veikia puiki institucija su rezidencijų programa Instituto Sacatar. Jaučiausi tikrai laiminga praėjus atranką. Atvykus tenai visi planai kurti suplanuotas serijas radikaliai pasikeitė. Tiesiog kitaip viską matai ir įsivaizduoji, kol ten nepatenki. Mano studija instituto teritorijoje žvelgė į vandenyną. Todėl natūraliai ėmiau stebėti potvynius ir atoslūgius. Tai visas kasdienes rutinas koreguojanti stichija. Kol paplūdimyje tvyro vanduo, žmonės plaukia valtimis žvejoti, kai vanduo nuslūgsta, žmonės eina laikinai atsiradusiu pliažu rinkti moliuskų ar tiesiog į miestą. Sau buvau iškėlus užduotį eiti kiekvieną dieną į atoslūgio vietą ir radinių (daiktų, vandenyno augalų, kriauklių) atspaudus daryti cianotipijos būdu. Taip atsirado toks vandenyno dugno radinių pėdsakas mėlyname fone. Norėtųsi jame matyti tik kriaukles ir augalus, deja, realybėje rasdavau daugiau plastiko, daiktų liekanų, neatpažįstamų objektų, kažkokiu būdu tapusių tarša ir verčiančių susimastyti, ką vartoji ir kur tai po to dedi.
Pamesti rūbai. 2013. Kai pirmą kartą pamačiau pamestus rūbus gatvėje, galvoje pradėjo kurtis alternatyvūs naratyvai apie tai, kas čia galėjo įvykti. Pradėjus fiksuoti pamestus rūbus, juos pradėjau rasti pakankamai dažnai ne tik čia, namuose, bet ir keliaudama kitose šalyse. Taip pamažu pradėjo formuotis tokia radinių serija, neįkyriai kaupiama telefone. Kas iš pradžių atrodė lyg juokingas užsiėmimas, pamažu tapo mano judėjimo trajektorijų dienoraščiu.
Rijado vartai. Saudo Arabija, 2011.Taip išėjo, kad 2008 ir 2011 metais dirbau moterų fotografijos studijoje Rijade, Saudo Arabijoje. Labai įdomi, keista ir, dabar atrodo, net nereali patirtis. Rijade gyvena apie 4 milijonai žmonių ir tai yra praktiškai nevaikščiojamas miestas. Bent man taip buvo pasakyta pradžioje, kad čia žmonės visada ir visur važiuoja. Tai buvo suprantama ir dėl klimato, karštis galėdavo siekti iki 45 laipsnių. Pradžioje, o ir gale, savo darbo kontrakto man buvo sunku susitaikyti su šia nevaikščiojimo sąvoka. Aš pasiimdavau kamerą ir leisdavau sau iki valandos paklaidžioti po savo rajono apylinkes. Kadangi jaučiausi labai svetima tame krašte, o išėjus į gatvę tave pasitikdavo poros ar trijų metrų tvoros ir gigantiški vartai, šioje šalyje pradėjau juos fotografuoti. Tai buvo man smalsumą žadinantys raštai, formos ir proporcijos su dar nežinomomis istorijomis už jų, – dalijasi mintimis parodos autorė.
