Tuskulėnų memorialo Konferencijų salėje – Žirmūnų g. 1 F,Vilniuje atidaryta Valentino Juraičio fotoparoda ,,Lietuvininkų paveldas Karaliaučiaus krašte”.
Parodos atidarymas įvyks lapkričio 28 d. nuo 17 val. per K. Donelaičio draugijos renginį pažymint 1918 m. Tilžės akto 106 m. sukaktį.
Mažoji Lietuva, (dab. Rusijos, Karaliaučiaus sritis) – tai ir nuo seno prūsų ir lietuvininkų gyvenama žemė.
Šioje parodoje fotografo žvilgsnis dažniau stabtelėjo Nadruvoje ( dab. Nesterovo r.)– tame kampelyje šiapus Priegliaus upės, kuriame lietuvybė išsilaikė ilgiausiai. Nadruva – tai Kristijono Donelaičio žemė. Čia gimė ir tarnavo pirmasis lietuvių poetas, būrų dainius, kunigas neeilinė ir įvairiapusė asmenybė.
Žvilgsnis nukrypsta į Tilžę, Ragainę. Čia buvo puoselėjamas lietuviškas raštas, lietuviška spauda.
Lietuvių kultūrai ypač svarbūs Karaliaučius, Labguva, kur ryškų pėdsaką paliko S. Rapolionis, J. Bretkūnas, L. Rėza, G. Gerulis ir kiti.
O kokia vietinių gyventojų istorija? Per Antrąjį Pasaulinį karą karą daug vietinių gyventojų žuvo. Likusieji,102 tūkst. tarp jų ir lietuvininkai buvo prievarta Stalino išvežti į Vokietiją, į Sibirą. Iki karo čia gyveno per 400 tūkst. gyventojų, kurių, pagal Vydūną, 40 proc. sudarė lietuvių kilmės gyventojai.
Kas atsitiko su dingusiais beveik 320 tūkst.? Jie buvo išžudyti, žuvo per bombardavimus, ar nuo ligų ir bado. Tik nedidelė dalis ,,vilko vaikų“ rado prieglobstį Lietuvoje. O Mažojoje Lietuvoje jų vietą užėmė naujieji gyventojai: rusai, baltarusiai, ukrainiečiai iš labiausiai karo nuniokotų regionų čia pradėję keltis nuo 1946 metų. Šeštajame dešimtmetyje, kai dauguma lietuvių pradėjo grįžti iš Sibiro lagerių, tremties, jiems buvo draudžiama apsigyventi Lietuvoje, daugelis čia pasiliko gyventi sukūrę mišrias šeimas. Šiems lietuvių kaimyninė Karaliaučiaus sritis tapo naujaisiais namais.
Krašte dar daug esama prūsų ir lietuvybės paveldo ženklų, bet jie tolydžio nyksta, todėl jų dokumentavimas fotografijose padeda išsaugoti atmintį. Parodoje žiūrovai mato etnografinius vaizdus, prūsų Romuvos vietą, architektūros liekanas. Tai kas liko iš prūsų, lietuvininkų paveldo.
Vaizdus palydi trumpi komentarai, apie vietoves ir asmenybes, kurios čia paliko pėdsaką. Daugelis šių lietuvininkų paveldo objektų yra kritinės būklės, išlikę bažnyčių, pilių mūro sienos byloja apie buvusią jų ir didybę, ir kuklumą
Dauguma krašto bažnyčių statytos Septynerių metų karo (1756-1763) metu. Tos bažnyčios panašios į paprastus ūkinius pastatus. Karo nepritekliai vertė taupyti.
Iš šių bažnyčių lietuvių kultūros istorijai svarbi – Valtarkiemio (Olchovatka) bažnyčia. Ir taip pat Gerviškėnų (Prioziorskoje) bažnyčia, čia tarnavęs K. Donelaičio bičiulis kunigas Fridrichas Hohfeldas persirašė ir išsaugojo,,Metų“ rankraščio kopiją. Poemos originalo viena dalis dingo. Tik jo dėka turime visą ,,Metų” poemą. Galima tik pasidžiaugti , kad vietiniai rusų ūkininkai yra uždengę, prižiūri šių bažnyčių stogus ir tai apsaugoja jas nuo griuvimo.
Yra sukaupta Karaliaučiaus, Nadruvos, Labguvos ir kitų vietų fotografijų. Perteikiant pasakojimą buvusiose lietuvininkų apgyvendintose vietovėse, kur nieko neišliko, deja, belieka apsiriboti abstrakčiais vaizdais, užrašais griuvėsių sienose.
xxx
Parodos autorius – Valentinas Juraitis žurnalistas, kraštotyrininkas, baigęs studijas Vilniaus universitete, meno kūrėjo statusas jam suteiktas 2005 m. Jis yra surengęs fotoparodų šalyje ir užsienyje, išleidęs autorines knygas gidą ,,Karaliaučiaus kraštas“, fotoalbumus ,,Nadruva“, ,,Plikomis akimis“, ,,Aukštaitijos kaimai“ ir kt. Jis yra sukūręs fotografijų serijas apie iškeldinamą Skarulių kaimą Jonavos rajone, apie Sūduvos Gurbšilio vietovės žmonių kasdieninius rūpesčius. Žinomas kaip industrinių peizažų autorius apie ekologijos problemas bylojančius skaudulius. V. Juraičio darbų yra įsigiję Europos muziejai ir privačios kolekcijos, taip pat saugomi Lietuvos muziejų kolekcijose.
