Valentinas Juraitis:1991 m. sausis

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.
Share on facebook
Facebook
Share on linkedin
LinkedIn
Share on email
El.paštas
Share on print
Spausdinti

1991 m. Sausio fotografai ir filmuotojai Lietuvos seime. Olgos Posaškovos nuotr

Tarp fotografuojančių Atgimimą, Sausio įvykius  buvo ir  Valentinas Juraitis, kaip fotografas jis bendradarbiavo su  įvairiomis spaudos įstaigomis, jo nuotraukos spausdintos  ir užsienio spaudos leidiniuose ,,Times“, ,,Paris Match“, ,,Ogoniok“, ,,Liberation“, ,,Geo“ ir kt..

Sugrįždami į tas dienas  pakalbinome tų dienų  ir įvykių liudininką fotografą, žurnalo www.vyzdys.com  redaktorių Valentiną  Juraitį:


 Sausio dienos,  kas tau  tas  laikmetis šiandien karo Ukrainoje fone?

Šiandien  dabartiniame karo Ukrainoje fone, kai matome  didžiules žmonių netektis –  Sausio įvykiai pareikalavo mažiau aukų, bet tai nebuvo smulkmė, verta uodo įkandimo…Tai buvo geopolitinių įvykių pradžia.

Sąjųdis ir Atgimimo  laikmetis buvo ryškūs išgyvenimai.  Mes, Spaudos rūmų  žurnalistai, kurių, šiuo metu  jau nedaug čia tebedirba,  dramatišką laikmetį minime ir sausio 11 -13 dienas, tą dieną, kai  šturmu buvo užimti  Spaudos rūmai,  o mes  jėga išvaryti iš savo darbo vietų. Tą dieną  apie vienuoliktą  valandą  kasmet išeinane  prie rūmų fasado ir pažvelgiame į sienoje išlikusias kulkų suaižytas žymes (dabar jas dengia  radijo stoties M1 reklaminis plakatas). Tuomet buvau šalia, fotografavau ant rūmų stogo, kai savanoris gynėjas Lukšys ledinio vandens šiuškšle  perliejo puolančius desantininkus, o vienas karininkas ėmė šaudyti ir  sužeidė jį į skruostą,  drąsusis jaunuolis pargriuvo savo kraujo klane…

Būdamas tuose įvykiuose mačiau ir daugiau  gražių gėrio nesavanaudiškumo, didvyriškumo pavyzdžių.

Manau, kad aš, ir kiti, kurie buvo tų įvykių liudininkai ir dalyviai, patyrė išgyvenimus, stresą, to nepamirš.  Tai savotiškas ir pavojingas, ir azartiškas saldus jausmas, tarsi lošejams ,,gambleriams“ tiems kurie buvo apšaudyti, ar buvo įremtas užtaisytas automatas į nugarą, sudaužyti fotoobjektyvai.

O mūsų  likimai susiklostė įvairiai. Vieni sugebėjo prisitaikyti prie griežtų liberalizmo reikalavimų, kitiems naiviems idealistams likimas lėmė kitaip. Pažįstu ir sutinku daugelį to meto bendradarbių, bendraminčių, kurie  šiandien  vos suduria galą su  galu, yra praradę sveikatą ir niekas jiems neištiesia pagalbos rankos. Taigi  pasirūpinti savimi – vienas svarbių dalykų, ko mes šiandien turime išmokti. Išsivadavę iš prievartinio kolektyvizmo ideologijos, gyvendami kitame kraštutiniame – radikaliame individualizme.

Kokie tai buvo laikai žurnalistui?

Ar fotografas, ar žurnalistas – mes tada jautėm, kad esam piliečiai, kad kažkas keičiasi. Nežinojom kaip viskas vystysis toliau. Tuo laikotarpiu buvo daug fotografų. Jie turėjo vienokią ar kitokią praeitį. Įvykius fotografavau užsidegęs. Fotografavau, kai Lukšį sužeidė, ginant Spaudos rūmus. Visi fotografavom, darėm metraščius, vienas vienaip, kitas kitaip, vienas daugiau, kitas mažiau. Daug fotografavau per Sausio įvykius. Neturėjome dar tuomet darbo konfliktinėjė aplinkoje patirties, per nepatyrimą   praradau  nemažai fotojuostų su vaizdais, nors vėliau juostas protingiau slėpiau. Kita vertus, tuomet daugelį fotografuojančių buvo galima nesunkiai ,,susemti“, bet SSSR represinėms struktūroms buvo ne tai galvoje, ne tos užduotys, Baltijos šalys  galbūt jau buvo ,,nurašomos“ Vakarams.

Jeigu ,,pučas“ Maskvoje nebūtų pralaimėjęs, būtų mus  fotografus taip pat prisiminę, ,,susėmę“. Dirbau visoms agentūroms, kurioms galėjau. Turėjau talkininkų, kurie Vakarų spaudos atstovams mano juostas veždavo ar pats perduodavau per  užsienines avialinijas. Daugeliui, kaip ir man, atrodė, kad viešumas gali daug padėti, išvengti skaudžių represijų, atkreipti pasaulio dėmesį.

Kaip perduodavote negatyvus?

Negatyvus dažniausiai perduodavau per lėktuvų keleivius, skrendančius  iš Vilniaus. Paryžiuje bei kituose miestuose agentūros turėjo kurjerius motociklininkus,  kurie paimdavo juosteles, o aš perduodavau per oro linijas, per paprastus žmones, keleivius. Tai didelė rizika, nors apie terorizmą, sprogdinimus ir tuomet  kalbų nebuvo, bet buvo kitkas. Nežinojai ant ko užšoksi, pas ką pateks tavo medžiaga. Pagaliau, kai išryškins juostas, ar pavogs autorines teises, ar ne. Svarbiausia, kad  įvyktų  fotografijų publikavimas.

Bendradarbiaudamas užsienio spaudoje, galėjai įvertinti ir Sausio įvykių kontekstą pasaulyje.

Po kiek laiko, kai nuvykęs į Paryžių į fotoagntūroje peržiūrėjau savo publikacijas, atspausdintas žurnaluose. Štai viename populiariausių žurnale ,,Paris match“ Vilniaus Sausis atsispindėjo gana kukliai. Šalia  mano  nuotraukas apie  Sausio įvykius ir  aukų šermenis, buvo  publikuojami gausiai iliustruoti atverstiniai apie prasidedantį karą Persų įlankoje, Irako bombardavimą. Svarbiausia, kas mane  šokiravo ir piktino, kad prancūzų žurnalistai kariniame oro uoste fotografavo karo lakūnus, kuriuos į skrydį palydi jų nėščios žmonos. Vyrai atsisveikindami glosto savo žmonų pilvukus, o patys skrenda  mesti bombų, kur  neabejotinai žus tūkstančiai vaikų…Taip žurnalistai  gana įtaigai  rodė karo cinizmą. Tik dar nespėjo publikuoti sugriauto Bagdado vaizdų ir ten žuvusiųjų irakiečių. Tai  atliko kituose žurnalo numeriuose

Pasidalinau savo pykčiu su savo redaktoriumi Jeanu Luisu. O jis: ,,Valentinai, o kodėl, pas jus Lietuvoje tiek mažai kraujo, lavonų turėtų būti ne keletas, o ,,štabeliais, rietuvėmis“. Juk žinai, mes uždirbame sau duoną iš kraujo, iš konkliktinių įvykių“. O aš jam į tai atsakiau,pagal posakį ,,Manau, tiems lakūnams ir  jų žmonoms ir dar kai kam reikėtų  į vieną vietą  įkištą po granatą… Bepigu tau, tau postringauti, kaip  kasdien per pietus valgai  sultingą steiką ir  užsigeri raudonu vynu…“.

,,Nesakyk taip, aš visur pabuvojau ir daug ką  fotografavau ypač Afrikos konflikus, tautų genocidą, kol atsisėdau į šį krėslą. Įvykius mes turime rodyti aštriai, įtaigiai“ – tarsi atlėgo jis lyg ir teisindamasis.

Sausio įvykiai turėjo didelį rezonansą pasaulio visuomenėje. Nors prasidėjo invazija, karas Irake, dainuojanti revoliucija Lietuvoje buvo matoma ir girdima.  Kad apie tai visi žinotų nemažai padirbėjo ir  mūsų ir užsienio  fotografai, negailėdami jėgų sūkūrė fotografijų, įtaigių filmų.

Prabėgo 32 metai nuo to laikmečio, daugelis fotografų ir toliau dirba savo darbą, kaip sekasi tau?

Sąjūdis ir Atgimimas atvėrė stalininę geležinę uždangą, skyrusią` mus nuo Vakarų.Tai suteikė galimybių dalyvauti tarptautinėįe žurnalistikoje.Tarptautinė žurnalistika yra verslas su savo taisyklėmis, apgavystėmis,išnaudojimu, sąžiningumu ir kt. Bet reikėjo suvokti, kad Lietuva nebus  pasaulio dėmesio centre. Nebus ilgai. Ir ilgainiui nebus poreikio kurti reportažus, kuriuos  kažkas plačiai publikuos. Aš savo rėžtu fotografavęs  ir rašęs  apie pramonę, statybas, toliau tą darbą dirbau,įkūręs leidyklą leidau  informacinius, reklaminius leidinius, fotoknygas apie šalies regionus.

Mano užsienio kolegos, kai apskaičiuodavo, kad  jiems neapsimoka siųsti  korespondento iš Paryžiaus ar Briuselio, man užsakydavo nufotografuoti Aukščiausio lygio ES vadovų susitikimus, prezidentų susitikimus Vilniuje. Ir tai dariau. Tačiau tai  nebuvo mano pragyvenimo šaltinis, sakyčiau,tik žurnalistinė veikla. Duoną užsidirbau ir užsidirbu Lietuvoje, fotografuodamas statybos objektus, baldus, kaimo turizmą ir kt.

Tokiu būdu persikvalifikavo ir daugelis mano kolegų.

Apskritai kalbant  fotografai yra darbštūs ir tikslūs žmonės. Ir jei neprasigėrė – visada turi darbo. Fotografo, fiksuojančio įvykius profesija, sakyčiau, tolygi smuikininko profesijai. Įgūdžiai ateina ne per vienerius metus. Jau nekalbant, kad reikia mokėti valdyti fotoaparatą- sudėtingą kompiuterį, bet matyti visą kadrą, ne tik pirmąjį , bet kas dedasi antrająme kadro plane. Tai reikalauja pastangų ir vargina, nesvarbu ar tu fotografuotum mitingą, vestuves ar korporatyvinį vakarėlį (Kartą pamačiau  video siužetą, kaip fotografuoja A.K.Bressonas: fotoaparatas ir kūnas- vienuma, ir dar jo protas ir jausmai verda. Fantastika).

Džiaugiuosi, kad  šiandien mūsų tarpe išaugo daug jaunų puikių  fotografų, vaizdo filmuotojų. Socialiniai tinklai,  suteikia jiems  galimybę laisvai be  cenzūros rodyti savo darbus

Kalbėjosi Irena Vaičiulytė

Prie parlamento. Vilnius,1991 sausio 13 d.Valentino Juraičio nuotr. 021

Aukščiausiosos tarybos (Seimo rūmai) 1991 sausio 13d. Valentino Juraičio nuotr.

Vytautas Landsbergis kalba per TV. Valentino Juraičio nuotr.

Prie Aukščiausios tarybos (Seimo) .Vilnius.1991 01 12. Valentino Juraičio nuotr.

Motina aplanko sužeistąjį Vytą Lukšį .1991 sausis. Valentino Juraičio nuotr.

Plakatas prie Aukščiausios tarybos (Seimo).Vilnius. 1991 sausis.Valentino Juraičio nuotr.

Vilnius, 1991 sausis.Valentino Juraičio nuotr.

Vilnius. 1991 sausis. Valentino Juraičio nuotr (2)

Vilnius. 1991 sausis… Valentino Juraičio nuotr. 016

Vilnius. 1991 sausis… Valentino Juraičio nuotr. 052.

 Vilnius. 1991 sausis… Valentino Juraičio nuotr. 0523

Žurnalistai. Vilnius. 1991 sausis… Valentino Juraičio nuotr.051

Vilnius. 1991 sausis… Valentino Juraičio nuotr.

Žuvusiųjų pagerbimas Katedroje.Vilnius. 1991 sausis.Valentino Juraičio nuotr..

Žuvusiųjų pagerbimas Katedroje.Vilnius1991 sausis.Valentino Juraičio nuotr.02

Panašūs straipsniai

Darius Žiūra: Portretai

Nacionalinėje dailės galerijoje (Vilnius, Konstitucijos pr. 22) veikia Dariaus Žiūros paroda fotografijos  ir video projektai ,,Portretai“. Darius Žiūra gimė 1968 m. Joniškėlyje,

Vaclovas Straukas: Norėjau pasiekti saulę

  Vaclovas Straukas. „Paskutinis skambutis“ (1975-1987) Vasario 1 d. 17.30 val. „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma Vaclovo Strauko personalinė paroda