Valentinas Juraitis:1991 m. sausis

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.

2023-01-13

1991 m. Sausio fotografai ir filmuotojai Lietuvos seime. Olgos Posaškovos nuotr

Tarp fotografuojančių Atgimimą, Sausio įvykius buvo ir Valentinas Juraitis, kaip fotografas jis bendradarbiavo su įvairiomis spaudos įstaigomis, jo nuotraukos spausdintos ir užsienio spaudos leidiniuose ,,Times”, ,,Paris Match”, ,,Ogoniok”, ,,Liberation”, ,,Geo” ir kt..

Sugrįždami į tas dienas pakalbinome tų dienų ir įvykių liudininką fotografą, žurnalo www.vyzdys.com redaktorių Valentiną Juraitį:

Sausio dienos, kas tau tas laikmetis šiandien karo Ukrainoje fone?

Šiandien dabartiniame karo Ukrainoje fone, kai matome didžiules žmonių netektis – Sausio įvykiai pareikalavo mažiau aukų, bet tai nebuvo smulkmė, verta uodo įkandimo…Tai buvo geopolitinių įvykių pradžia.

Sąjųdis ir Atgimimo laikmetis buvo ryškūs išgyvenimai. Mes, Spaudos rūmų žurnalistai, kurių, šiuo metu jau nedaug čia tebedirba, dramatišką laikmetį minime ir sausio 11 -13 dienas, tą dieną, kai šturmu buvo užimti Spaudos rūmai, o mes jėga išvaryti iš savo darbo vietų. Tą dieną apie vienuoliktą valandą kasmet išeinane prie rūmų fasado ir pažvelgiame į sienoje išlikusias kulkų suaižytas žymes (dabar jas dengia radijo stoties M1 reklaminis plakatas). Tuomet buvau šalia, fotografavau ant rūmų stogo, kai savanoris gynėjas Lukšys ledinio vandens šiuškšle perliejo puolančius desantininkus, o vienas karininkas ėmė šaudyti ir sužeidė jį į skruostą, drąsusis jaunuolis pargriuvo savo kraujo klane…

Būdamas tuose įvykiuose mačiau ir daugiau gražių gėrio nesavanaudiškumo, didvyriškumo pavyzdžių.

Manau, kad aš, ir kiti, kurie buvo tų įvykių liudininkai ir dalyviai, patyrė išgyvenimus, stresą, to nepamirš. Tai savotiškas ir pavojingas, ir azartiškas saldus jausmas, tarsi lošejams ,,gambleriams” tiems kurie buvo apšaudyti, ar buvo įremtas užtaisytas automatas į nugarą, sudaužyti fotoobjektyvai.

O mūsų likimai susiklostė įvairiai. Vieni sugebėjo prisitaikyti prie griežtų liberalizmo reikalavimų, kitiems naiviems idealistams likimas lėmė kitaip. Pažįstu ir sutinku daugelį to meto bendradarbių, bendraminčių, kurie šiandien vos suduria galą su galu, yra praradę sveikatą ir niekas jiems neištiesia pagalbos rankos. Taigi pasirūpinti savimi – vienas svarbių dalykų, ko mes šiandien turime išmokti. Išsivadavę iš prievartinio kolektyvizmo ideologijos, gyvendami kitame kraštutiniame – radikaliame individualizme.

Kokie tai buvo laikai žurnalistui?

Ar fotografas, ar žurnalistas – mes tada jautėm, kad esam piliečiai, kad kažkas keičiasi. Nežinojom kaip viskas vystysis toliau. Tuo laikotarpiu buvo daug fotografų. Jie turėjo vienokią ar kitokią praeitį. Įvykius fotografavau užsidegęs. Fotografavau, kai Lukšį sužeidė, ginant Spaudos rūmus. Visi fotografavom, darėm metraščius, vienas vienaip, kitas kitaip, vienas daugiau, kitas mažiau. Daug fotografavau per Sausio įvykius. Neturėjome dar tuomet darbo konfliktinėjė aplinkoje patirties, per nepatyrimą praradau nemažai fotojuostų su vaizdais, nors vėliau juostas protingiau slėpiau. Kita vertus, tuomet daugelį fotografuojančių buvo galima nesunkiai ,,susemti”, bet SSSR represinėms struktūroms buvo ne tai galvoje, ne tos užduotys, Baltijos šalys galbūt jau buvo ,,nurašomos” Vakarams.

Jeigu ,,pučas” Maskvoje nebūtų pralaimėjęs, būtų mus fotografus taip pat prisiminę, ,,susėmę”. Dirbau visoms agentūroms, kurioms galėjau. Turėjau talkininkų, kurie Vakarų spaudos atstovams mano juostas veždavo ar pats perduodavau per užsienines avialinijas. Daugeliui, kaip ir man, atrodė, kad viešumas gali daug padėti, išvengti skaudžių represijų, atkreipti pasaulio dėmesį.

Kaip perduodavote negatyvus?

Negatyvus dažniausiai perduodavau per lėktuvų keleivius, skrendančius iš Vilniaus. Paryžiuje bei kituose miestuose agentūros turėjo kurjerius motociklininkus, kurie paimdavo juosteles, o aš perduodavau per oro linijas, per paprastus žmones, keleivius. Tai didelė rizika, nors apie terorizmą, sprogdinimus ir tuomet kalbų nebuvo, bet buvo kitkas. Nežinojai ant ko užšoksi, pas ką pateks tavo medžiaga. Pagaliau, kai išryškins juostas, ar pavogs autorines teises, ar ne. Svarbiausia, kad įvyktų fotografijų publikavimas.

Bendradarbiaudamas užsienio spaudoje, galėjai įvertinti ir Sausio įvykių kontekstą pasaulyje.

Po kiek laiko, kai nuvykęs į Paryžių į fotoagntūroje peržiūrėjau savo publikacijas, atspausdintas žurnaluose. Štai viename populiariausių žurnale ,,Paris match” Vilniaus Sausis atsispindėjo gana kukliai. Šalia mano nuotraukas apie Sausio įvykius ir aukų šermenis, buvo publikuojami gausiai iliustruoti atverstiniai apie prasidedantį karą Persų įlankoje, Irako bombardavimą. Svarbiausia, kas mane šokiravo ir piktino, kad prancūzų žurnalistai kariniame oro uoste fotografavo karo lakūnus, kuriuos į skrydį palydi jų nėščios žmonos. Vyrai atsisveikindami glosto savo žmonų pilvukus, o patys skrenda mesti bombų, kur neabejotinai žus tūkstančiai vaikų…Taip žurnalistai gana įtaigai rodė karo cinizmą. Tik dar nespėjo publikuoti sugriauto Bagdado vaizdų ir ten žuvusiųjų irakiečių. Tai atliko kituose žurnalo numeriuose

Pasidalinau savo pykčiu su savo redaktoriumi Jeanu Luisu. O jis: ,,Valentinai, o kodėl, pas jus Lietuvoje tiek mažai kraujo, lavonų turėtų būti ne keletas, o ,,štabeliais, rietuvėmis”. Juk žinai, mes uždirbame sau duoną iš kraujo, iš konkliktinių įvykių”. O aš jam į tai atsakiau,pagal posakį ,,Manau, tiems lakūnams ir jų žmonoms ir dar kai kam reikėtų į vieną vietą įkištą po granatą… Bepigu tau, tau postringauti, kaip kasdien per pietus valgai sultingą steiką ir užsigeri raudonu vynu…”.

,,Nesakyk taip, aš visur pabuvojau ir daug ką fotografavau ypač Afrikos konflikus, tautų genocidą, kol atsisėdau į šį krėslą. Įvykius mes turime rodyti aštriai, įtaigiai” – tarsi atlėgo jis lyg ir teisindamasis.

Sausio įvykiai turėjo didelį rezonansą pasaulio visuomenėje. Nors prasidėjo invazija, karas Irake, dainuojanti revoliucija Lietuvoje buvo matoma ir girdima. Kad apie tai visi žinotų nemažai padirbėjo ir mūsų ir užsienio fotografai, negailėdami jėgų sūkūrė fotografijų, įtaigių filmų.

Prabėgo 32 metai nuo to laikmečio, daugelis fotografų ir toliau dirba savo darbą, kaip sekasi tau?

Sąjūdis ir Atgimimas atvėrė stalininę geležinę uždangą, skyrusią` mus nuo Vakarų.Tai suteikė galimybių dalyvauti tarptautinėįe žurnalistikoje.Tarptautinė žurnalistika yra verslas su savo taisyklėmis, apgavystėmis,išnaudojimu, sąžiningumu ir kt. Bet reikėjo suvokti, kad Lietuva nebus pasaulio dėmesio centre. Nebus ilgai. Ir ilgainiui nebus poreikio kurti reportažus, kuriuos kažkas plačiai publikuos. Aš savo rėžtu fotografavęs ir rašęs apie pramonę, statybas, toliau tą darbą dirbau,įkūręs leidyklą leidau informacinius, reklaminius leidinius, fotoknygas apie šalies regionus.

Mano užsienio kolegos, kai apskaičiuodavo, kad jiems neapsimoka siųsti korespondento iš Paryžiaus ar Briuselio, man užsakydavo nufotografuoti Aukščiausio lygio ES vadovų susitikimus, prezidentų susitikimus Vilniuje. Ir tai dariau. Tačiau tai nebuvo mano pragyvenimo šaltinis, sakyčiau,tik žurnalistinė veikla. Duoną užsidirbau ir užsidirbu Lietuvoje, fotografuodamas statybos objektus, baldus, kaimo turizmą ir kt.

Tokiu būdu persikvalifikavo ir daugelis mano kolegų.

Apskritai kalbant fotografai yra darbštūs ir tikslūs žmonės. Ir jei neprasigėrė – visada turi darbo. Fotografo, fiksuojančio įvykius profesija, sakyčiau, tolygi smuikininko profesijai. Įgūdžiai ateina ne per vienerius metus. Jau nekalbant, kad reikia mokėti valdyti fotoaparatą- sudėtingą kompiuterį, bet matyti visą kadrą, ne tik pirmąjį , bet kas dedasi antrająme kadro plane. Tai reikalauja pastangų ir vargina, nesvarbu ar tu fotografuotum mitingą, vestuves ar korporatyvinį vakarėlį (Kartą pamačiau video siužetą, kaip fotografuoja A.K.Bressonas: fotoaparatas ir kūnas- vienuma, ir dar jo protas ir jausmai verda. Fantastika).

Džiaugiuosi, kad šiandien mūsų tarpe išaugo daug jaunų puikių fotografų, vaizdo filmuotojų. Socialiniai tinklai, suteikia jiems galimybę laisvai be cenzūros rodyti savo darbus

Kalbėjosi Irena Vaičiulytė