Fotoalbumas – tai pasivaikščiojimas po kaimyninę dabartinę Kaliningrado sritį. Dažniau stabtelėta Nadruvos krašte – tame kampelyje šiapus Priegliaus upės, kuriame lietuvybė išsilaikė ilgiausiai. Nadruva – tai Kristijono Donelaičio žemė.
Fotoalbume nespalvoti peizažai, architektūros fragmentai, tai kas liko iš prūsų, lietuvininkų paveldo,prie šios temo dirbo keletą metų.
Nedaug kas beliko, kas beprimintų Donelaitį, kitus kalbos kūrėjus Mažojoje Lietuvoje. “Nadruvos“ fotografijose autorius pasirenka statiškas kompozicijas, fiksuoja nejudrius daiktus, žaisdamas šviesa ir šešėliais. Šviesos virpėjimas daiktams ir medžiams suteikia naują gyvybę tarsi stengdamasis nukelti žiūrovą į praeitį. Įsigilinusiam į istoriją, čia kiekvienas akmuo, kiekviena kalva prabyla ypatinga kalba.
Leidinyje autorius pateikia K. Donelaičio biografijos tekstą. Turint omeny, kad apie garsųjį mūsų poetą yra daug parašyta, ir regis turime išsamias literatūrologų Jurgio Lebedžio, Vinco Kuzmicko, istoriko Algirdo Matulevičiaus parašytas poeto biografijas.
Atrodytų, naujų faktų surasti ir nebeįmanoma. Tačiau kiekvienas ateinantis laikmetis, jubiliejus suteikia galimybę naujiems vertinimams interpteracijoms. V.Juraitis, naudodamas tyrimo principą sugretinti prieštaraujančius vieni kitiems faktus, stengiasi atskleisti poeto asmenybę kaip prieštaringą, nervingą, ir nevisada objektyvią supančiai aplinkai.Siekia paneigti sovietmečiu išryškintą mitą, kad Donelaitis buvo aktyvus baudžiauninkų gynėjas? Kovojo su karališkuoju dvaru, dėl bažnyčios žemių. Faktai rodo, kad Donelaičiui, kaip parapinjos klebonui priklausančios žemės buvo prastai prižiūrimos, ir joms prižiūrėti poetas visai neskyrė ir neturėjo tam laiko.Yra išlikę liudininkų parodymai.
Tačiau jam kaip, kaimyninio miestelio Geldapės teisėjo žentui (paėmė į žmonas teisėjo dukrą Oną Reginą Olefant), ambicijos neleido, nulenkti galvą kažkokiam dvaro valdytojui P. Ruigiui ir tas žemes atiduoti prižiūrėti rūpestingesniam šeimininkui.
Sovietmečiu akcentuotą ir pernelyg sureikšmintą poeto kaip kovotojo su klasiniais priešais dvaro valdytojais veiklą, autorius savo tekste siekia reabiliuoti amtmono P. Ruigio asmenybę, be kurios nebūtų tokia ryški ir Tolminkiemio kunigo, poeto biografija.
Autorius mano, kad yra perlenkta lazda, kai naujai įrengiant Donelaičio kapavietę, buvo panaikinta amtmono P. Ruigio kapavietė.Tuo metu, kai kūrė poetas, nors mažai kas žinojo, kad jis yra poetas, abi asmenybės kunigas K. Donelaitis ir dvaro valdytojas P. Ruigys buvo vienodos visuomeninės padėties, rango ir pagarbos asmenybės, todėl ir buvo palaidoti šalia – šioje bažnyčioje.
Atidėdamas į šalį ,,Metų“ ir kitos kūrybos nagrinėjimus, V.Juraitis išryškina K.Donelaičio techninės kūrybos talentą, optikos, muzikos intrumentų, barometrų gamintojo sugebėjimus.Leidinyje atsikleidžia ir dabartinio Čistyje prudy“ (Tolmionkiemio) kasdienybės akimirkos, K. Donelaičio memorialinio muziejaus aplinkos, žmonių muziejininkės L. Silovos, architektūros istoriko, paveldosaugininko N. Kitkausko, Kaliningrado srities rašytojų sąjungos pirmininko B. Bartfeldo, provincijos kaimelio eilinių gyventojų fotoportretai Tolminkiemio kasdienybės kontekste..
Agnė Valiukaitė
Valentinas Juraitis. Perkelių dvaro liekanos netoli Tolminkiemio. 2015
Valentinas Juraitis. Tolminkiemis. 2010
Valentinas Juraitis. Valtarkiemio bažnyčia. 2015
