Valentinas Juraitis. Berlyno siena. Pasikeitimai sąmonėje ir gyvenime

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.
Share on facebook
Facebook
Share on linkedin
LinkedIn
Share on email
El.paštas
Share on print
Spausdinti

Dabar, 2019 m., kai pažymimas Berlyno sienos nugriovimo 30-metis, prisiminiau tą laiką, kai aktyviai fotografavau ir išleidau savo fotoalbumą ,,Plikomis akimis“, kuris nėra toks didelis, kaip kiti daro, galbūt labiau panašus į parodos katalogą.
Kai maketavome leidinį, pagalvojau, kokia turėtų būti  to albumo idėja. Įvykių, kasdienybės smulkmenų pamatymas iš arti buvo tas virbalas, kuris jungė mano fotografijas: daug ką mačiau iš arti ir dokumentavau, ieškojau laikmečio simbolių, bruožų. Kaip sakoma, mačiau plikomis akimis, be žiūronų, ne per televizorių…
..Ir su Berlyno siena buvo tas pat. Tuomet pro Berlyną važiavau į World pressphoto fotoparodą, kurioj buvau pakviestas dalyvavauti Amsterdame. Jau pradėjo griūti ,,geležinė uždanga“. Berlyno siena buvo ,,kietas“ to laikmečio simbolis.

Prisimindamas tą laikotarpį pasikrašpščiau po savo atmintį, užmečiau akį į fotoarchyvo kietus diskus…

Geopolitiškai vertinant – Berlyno sienos išmontavimas – buvo planuotų pokyčių pradžia.Negalėjo  Europoje  tai ilgai ir be galo tęstis, ignoruojant ekonimikos dėsnius. Sovietų sąjungos vadovai, kaip rašo  įvairi spauda, žvelgdami gal 50- gal šimtą metų į priekį jau seniai ieškojo  ryšių su Vakarų Vokietija, ieškojo naujų rinkų ir įtakos netik Europoje realizuojant savo energetinius išteklius. Ir šiandien tą matome E. Honekerio  VDR , nuolat dotuojama respublika buvo neperspektyvi, ir  kaip ,,pėstininkai“  žaidime buvo paaukoti dėl įtakos ir ilgalaikių tikslų. Galbūt to planavimo daug ir nebuvo, tuo tik giramasi, o chaoso – daugiau.

Tas chaosas, sovietinės imerijos susilpnėjimas, padėjo ir  atkurti Lietuvos respubliką. Šmaikštūs žurnalistai  ,,perestroikos metu“ taip kalbėjo apie savo sovietinius vadus: vienas prezidentas Rusiją ,, praplepėjo“, kitas – prezidentas – ,,pragėrė“…

Galbūt visai nenuostabu, kad  vėliausias SSSR prezidentas M. Gorbačiovas, kur prie jo, buvo  sugriauta Berlyno siena, šiandien gyvena  Vokietijoje prašmatniame kurorte ir leidžia čia  senatvės  dienas.

Šis straipsnelis man tai yra ne tik prisiminimų vakarėlis, bet ir savotiškas pamąstymas.
,,Berlyno siena“ kaip fizinis objektas buvo labai skirtinga: iš kurios pusės į ją pažiūrėsi?
… Dar praėjau pro sargybą,nemalonią baisesnę, negu  šiais laikais eičiau oro uoste patikrinimą` lipant į lėktuvą. Ant sienos iš rytų pusės nei vieno užrašo. O iš Vakarų Berlyno pusės visko prirašinėta tarsi laikraštyje. Pasivaikščiojau gana ilgokai po Treptovo parką Vakarų Berlyne, turėjau laiko  nes iki kito traukinio dar buvo sočiai.

Ta siena. O pagrindinėje dalyje, kur miestą kažkada jungė pagrindinė gatvė buvo mums svarbus ypatingas užrašas ,,Free Baltic states“. Šį cenzūruojamą užrašą ir nufotografavau.
Lietuvoje , taip pat ir mano gimtojoje Marijampolėje, po truputį viskas tirpo, artėjo atšilimas ir daugeliui atsirado daugiau galimybių save išreikšti , kaip ,,Skorpijonai“ traukė dainą-hitą : pasikeitimų vėjai…/the wind of change…

Man Berlyno sienos griuvimas atvėrė daugiau galimybių realizuoti save fotografijoje, žurnalistikoje.  Pajusti, kur yra savanaudiški sukčiai, ir kur geranoriški draugai… Ir , sakyčiau, tie atradimai priklausė  daugiausia nuo mano asmeninių pastangų, nes neturėjau galingų užtarytojų, būdamas kolūkio šoferio vaikas… Kas iš to , kad mano senelis iš motinos pusės yra žurnalistas ir rašytojas A. Vaičiulaitis. Iš jo tiesioginės patirties pasisemti negalėjau. Jo jau seniai nėra gyvųjų tarpe, o ir jam pačiam  gyvenančiam užantalnėje ir redagavusiam  žurnalą ,,Aidus“, ,,Ateitininką“  buvo nesaldu: 50 metų  teko patirti  sovietinės cenzūros tylą. Dabar egzodo menininkai sugrįžta. Dabar šeima kas dveji metai skiria A. Vaičiulaičio  premiją pasižymėjusiam lietuvių novelistui.

…Ėjau ir stengiausi atidaryti  duris, kurios atsidarydavo, o kurios ir neatsidarydavo. Pradėjau aktyviai bendradarbiauti užsienio  žiniasklaidoje.Tai bendradarbiavimas  olandų ,,Hollandse Hoogte“, prancūzų ,,Sipa press“, vokiečių laikraščiuose.

Realizuojant  save kaip autorių tuo laikmečiu buvo populiariausias būdas būti pačiam savo prodiuseriu. Tai patikimas būdas , bet ilgalaikėje distancijoje – ne perspektyvus. Menininko kelyje  norint kažką pasiekti būtina komanda,strategija, bent jau bičiulių kuopelė.

 

Prisimenu tuos laikus, tuomet  užsiėmiau  savotišku  orientaciniu sportu: su žemelapiu rankoje ir savo fotografijų portfolio  lankydavau fotografijų galertijas . Visas iš eilės. Tai buvo savotiška  kultūros savišvieta.Paryžiuje  atradau Izraelį Bidermaną,kilusį iš Marijampolės.Parašiau apie jį straipsnelį, tai buvo žymaus fotografo sugrąžinimo į Lietuvą pradžia. Vėliau Lietuvos fotomeninkų sąjunga atliko didelį ir reikalingą darbą – surengė šio autoriaus parodą Lietuvoje.

Prisimenu, Niujorke Soho rajone, vienas  galerijos savininkas , kaip būdinga amerikiečiams, atvirai ir tiesiai pasakė ,, man labai patinka tavo fotografija ir ji tikrai gera, bet tam kad ją parduotum, reikia pativirtinimo kiek atspaudų  atspaudinta, reikia  tavo biografijos, istorijos, pažymų, kokiuose muziejuose jos saugomos, formuojamo vardo žinomumo“.Tokių pažymų turėjau, bet ne su savimi. Sakė jis , kolecininkai yra cininkai, dauguma jų perka fotografijas tik   investuodami savo pinigus. Per vieną dieną aplankydas visas Stokcholmo fotogalerijas, vėliau apie jas parašiau straipsnelį.Būtų gerai, jei tokių straipnių apie  fotografijos rinką būtų daugiau…

…Tuomet sostinės laikraštis, kuriame dirbau paskelbė mano  straipsnių seriją  ,,Olandijos reportažai“ tai vienas iš  komplimentų man buvo skambutis iš Vilniaus aklųjų kombinato klausė, ar bus tų straipsnių tęsinys… Įgarsintus straipsnių klausėsi aklieji…

Prasidėjo  gana reguliarios kelionės į Amsterdamą, Paryžių. Karta susitikę fotoagentūros būstinėje  su kolega rumunų  reporteriu (free lance) pajuokavome, bet mes reikalingi ne tų leidinių redakcijų minkštuose krėsluose, o  Lietuvoje ir Baltijos šalyse, ar kažkur Bukarešte, kad  nufotografuotume  įvykius, gyvenimo bruožus…ir iš ,,chebrytė“ užsidirbtų sau  riebesnį buterbrodą…

Mano fotoredaktorius  Jeanas Louisas dažnai kartodavo: kai nėra įvykių,  fotografuok bruožus ,,cover  the features“…

O pamatyti   tuos besikeičiančius  gyvenimo bruožus yra sunkiausia…Kai esi šalia, regis,  niekas  kasdienybėje nesikeičia. Tai, kad pastebėtum reikia ,,aštrinti savo žvilgsnį“ užgdyti savyje pastabumą, neiti paskui minią, ugdyti savyje filosofą, ne bėgti, o sustoti ir pagalvoti.

Ir tų fotografijų buvo, teko ieškoti temų pristyatant Lietuvą. Net  fotografuoti  Vilniaus Totorių gatvės daržovių pardavėją, kuri buvo labai panaši į Margaret Thatcher, mano užfksuotas Stalino paminklo pervežimas pakeliavo po Vakarų ir net Rytų žiniasklaidą.Ir visi tą iliiutracija skirtingia interprertavo: vieneim pokyčiais vyksta greitai, kitiems per lėtai…

Stebint  Vakarų ir Rytų žmones  man į akis krito  pirmųjų  individualizmas, savanaudiškumas, o antrųjų  kolektyviškumas, didesnis nuoširdumas. O apskritai, žmonių sugedimas ir  tyrumas  visur vienodas, net ir kyšiai, ,,atkatai“ vakaruose  panašūs, kaip viena bičiulė iš Berlyno  Humboldo  universiteto man  pasakė:čia tas pat tik ,,tik stavkės“ didesnės… Taigi mes, rytiečiai,  niekuo ne prastesni, tik turime daugiau dirbti, kad gautume  tą patį rezultatą.

Berlyno sienos griuvimo laiku laukiant traukinio ne kartą teko naktį praleisti stotyse.O tie rytų vokiečių  jaunuolių , panašių į fašistuojančių gaujų  siautėjimą, priekabiavimai. Pykčio priepuoliai –  tai buvo jų vidinis skausmas, kad jie susijungusioje Vokietijoje yra antrarūšiai, nevykėliai, to jiems Vakarų vokiečiai nepamiršdavo priminti. Dar ir šiandien prisimenu situaciją, kai vienas provokuodamas man po kojoms metė  sudaužė alaus butelį ir aš norėjau jį priversti išlaižyti. Bet šaldančiu protu suvokiau, verčiau nesivelti į konfliktą, kad vietos  policija  bet kokiu atveju bus ne mano pusėje…

,,Vilniaus statybos“ statybininkai ilgus metus draugavę su erfurtiečiais matė, kaip  rytiečių Erfurto statybos įmonė privatizuojama, o naujais viršininkais ,,pastatomi“ atstovai iš vakarų Vokietijos, nes, esą, vietiniai vokiečiai nemoka tinkamai vadovauti.Vyresniojo, turtingesnio brolio istorija. Na, ,,Vilniaus statybos“ trestas pavirto į 18 privačių statybos įmonių, kurių  didesnė pusė vėliau bankrutavo, keletas išaugo į galiūnus, jau ne valstybinės, o privačias įmones.Tą dalyką gerai prisimenu, nes keletą metų dirbau to tresto  daugiatiražiniame laikraštyje, pažinojau ne vieną  statybų vadovą.

 

Prabėgus 30 metų po  ,,geležinės uždangos“ griuvimo, kai buvau vienas pirmųjų  keliavęs  anapus  sugriautos Berlyno sienos. Nemažai visko pamačiau. Bet dabartiniai  mūsų emigrantai jau turi žymiai  daugiau ir didesnės patirties.

Dabar ,,Berlyno sienos“  tie pokyčiai ryškesni  nei prabėgus 10-15 metų. Didesne turtinė atskirtis.Štai  šiandieniniai Amsterdamas ir Vilnius iš pažiūros panašūs miestai.Pilna stiklinių vitrinų, modernių automobilių, prekių. Bet mastymo skirtumai – didžiuliai, ir ne tik dėl to, kad vakariečių  finansinės pajamos didesnės.Olandų tradicijų nieks tiek nelaužė, negriovė, kiek mūsų. Olandai mus aplenkė ir išsstumė iš rinkos  auginant tulpes ,,perestroikos“ metu. Olandai tebelieka  labiau patyrę ,,spikuliantai“.

Mūsų gyvenimas tebera bei rytai, nei vakarai.Tai pilkoji zona, kur didžiausias ekonomikos iškrypimas  ,,supermarketų“ įsigalėjimas miesto centruose. Viename gyvenamajame kvartale po 4 supermarketus. To Vakaruose nėra.

Prognuozuojant netolimą ateitį pas mus  nereikia būti ypač įžvalgiam. Užtenka įdėmiau pasižiūrėti kokios tendencijos išsivysčiusiose  eurosąjungos šalyse, po kelių metų bus tie pokyčiai ir pas mus.

Štai pokyčiai fotožurnalų rinkoje. Olandų  fotožurnalas ,,Focus“ , iš kurio ėmiau patirtį, leisdamas žurnalą ,,Vyzdys“ ,  jau nebeleidžiamas kas mėnesį (nors skaitytojų rinka per 15 mln.). Išeina tik  ketvirtiniai ,,Focus“ leidiniai su fotografų kūrybos pristatymais. Dideli pokyčiai ir britų fotožurnalų rinkoje.Tik vokiečių  fotografijos  rinka  tebėra įvairi ir spalvinga.

Fotografijos kūrybos srityje  taip pat –  dideli pasikeitimai. Šiuolaikinio meno  fotografija krypsta į konceptualųjį dokumentavimą, projektus, kur tekstas – paiškinimas tiek pat svarbus,  kiek  abstraktus vaizdas. Kiek tai turi išliekamosios vertės?

Kalbant apie fotografiškąjį  Berlyną man gaila, kad čia nepavyko išsaugoti lietuvės Giedres Bartelt fotogalerijos. 12 metų dirbusi nuostolingai, ši galerija nesulaukė deramos paramos iš Lietuvos ir vokiečių verslininkų, kurie privatizavo įmonės Lietuvoje. Ši galerija geroje vietoje Linienštrasėje  buvo puiki platforma, erdvė mūsų fotomenininkams parodyti savo kūrybą tokiame svarbiame mieste  kaip Berlynas. Deja, vartai užsidarė, ir tai yra didelė klaida.Tai būsų kūltūros vadinamųjų ,,strategų“ trumparegioškumas.Čekai, skalndinavai savo galerijas Berlyne turi.

Gyvenimo dokumentavimas paliekamas skubantiems internetinių svetainių fotografams. Kurie konkuruodami lekia, bėga. Akimirkai neturi laiko susimąstyti, O  žurnalų rinka, kuri skatino  gilesnės fotografijos poreikį, siaurėja. Savivaldybių leidiniai  reikalauja tik gliancinės pagražintos savigyros fotografijos. Nacionaliniu lygiu retai kada pasitaiko projektai  tokie kaip R. Rakausko, A. Sutkaus ,,Šalis ta Lietuva vadinas“, R. Franko ,,The Americans“. Bet dėl to nereikia liūdėti, gyvenimas  viską sustato į savo vietas.

 

Valentinas Juraitis

2019 lapkritis Vilnius

Autoriaus nuotr.

 

Valentinas Juraitis.Berlyno siena iš Vakarų pusės. 1989

Valentinas Juraitis. Sausio įvykiai 1991
Stalino paminklo pervežimas. Vilnius 1988
Paminklo Leninui išmontavimas.Vilnius 1991
Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimas . Sporto rūmai. Vilnius1989
Partizanų palaikų perlaidojimas. Šilalė.1990
Piknikas prie Reichstago. Berlynas 1990
Valentinas Juraitis. Paskutinė spalio demonstracija. Marijampolė. 1989
Valentinas Juraitis. Paskutinė spalio demonstracija. Marijampolėje. 1989

Panašūs straipsniai