Tečer ir tečerizmas

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.
Share on facebook
Facebook
Share on linkedin
LinkedIn
Share on email
El.paštas
Share on print
Spausdinti

Trakai. 1984

…Kiekvienos ryškios asmenybės išėjimas priverčia akimirkai stabtelėti ir pagalvoti, kaip mes gyvename. Margaretos Tečer išėjimas – ypatingas.

Margareta savo šalies ministerijų, valstybinių įstaigų, institutų klerkus, biurokratus ,,sumažino“.Kaip pas mus, posovietinėje erdvėje, mėgstama sakyti – ,,sutrumpino“. Griežtai ir be kompromisų.

Matydamamažėjantį Didžiosios Britanijos autoritetą pasaulyje, ji buvo įsitikinusi, kad tik privačiose bendrovėse dirbama efektyviau, nes privatininkai apie savo darbo sėkmę galvoja ir dirba 24 valandas per parą.

M. Tečer valdė ir apie savo šalį 11 metų galvojo 24 valandas per parą. Ir daug ką pakeitė…

Jos nueitas kelias, iš paprastos amatininkų  šeimos pakilimas į aristokratinį senosios imperijos sluoksnį daro įspūdį. Lordams su pražilusiais bakenbardais parodė, kaip galima tvarkyti šalį ir pabandyti sugrąžinti Anglijos imperinę šlovę. Tai dar kartą patvirtina, kiek gali nuveikti vienas žmogus, jei jis yra gabus, darbštus ir užsispyręs.

M. Tečer – žavi, elegantiška ledi – yra pasakiusi ne vieną frazę, kurios vėliau tapo sparnuotomis.

Jos propaguojamas kapitalizmo modelis – netobulas, skausmingas ir negailestingas.

Vilnius. 1991

Šilalė. 1991

M. Tečer asmenybė padarė didelį poveikį ir Lietuvai. Šiandien išgyvename tečerizmo laikotarpį, stambesnio kapitalo, tarptautinių korporacijų triumfą. Pradėta daiktus vadinti tikraisiais vardais. Nustota kalbėti apie artėjantį rojų žemėje, apie komunizmo sukūrimą.

Pamenu, kaip pirmąjį kartą Sovietų Sąjungoje M. Tečer vizito į Maskvą proga buvo transliuojamas jos interviu per centrinę TV. Kalbėjo elegantiška graži moteris, aiškiai ir raiškiai išreikšdama mintis. Kalbėdama nenaudojo popieriuko, ,,spargalkės“.

Tai mums  buvo naujiena.

Pirmą kartą sovietinės TV istorijoje šalia M. Tečer interviu buvo transliuojama ir reklama. Pamenu, tai buvo kačių ėdalas ,,Viskas“.

Per dvidešimt metų daug kas pasikeitė. Net ir veterinarijos gydytojai, anksčiau gydę karves ir kiaules, kai jų sumažėjo,  reikalingi tam, kad prižiūrėtų kates ir šunis.

Mūsų  ekranus užtvindė reklamos banga, užėmusi komunistinių plakatų, ikonų nišą.

Kas yra ,,tečerizmas“? Liaudiškai kalbant, tai yra tai, kad tau niekas nemoka algos mėnesio gale už ėjimą į darbą. Turi pats užsidirbti algą. Daugelis mūsų fotografų – gamybininkų, menininkų tokiu principu gyveno ir sovietiniais laikais.

Tuo metu, kai M. Tečer buvo ,,ant bangos“, aš aktyviai dirbau žurnalistu, faktiškai, kaip ir daugelis mano kolegų, buvau permainų liudininkas, žurnalistų anglišku žargonu kalbant, ,,dengiau įvykius“. Ir nemažai spausdinausi Vakarų spaudoje. Deja, M. Tečer, priešingai nei Gorbačiovą, Jelciną, Paulių II, Miteraną ir kitus to meto ,,metrus“, man neteko fotografuoti.

Su M. Tečer įvaizdžiu susidūriau netiesiogiai, galima sakyti, atsitiktinai. Tuo metu laikiau save laisvai samdomu fotografu ir savo darbą siūliau įvairioms žiniasklaidos fotovaizdų prekybos įmonėms, skambiai vadinamomis fotoagentūromis.

Buvo permainų metas, ir mano fotografijos buvo daug kur spausdinamos. Pvz., Rytuose. Rusijos žiniasklaida dėjo į spaudą Stalino, Lenino paminklų išmontavimo fotografijas ir rašydavo apie savo šalies demokratėjimą, o Vakaruose – tas pačias fotografijas ir kritiką už lėtas permainas. Skirtingai manipuliuodavo ir Ignalinos atominės elektrinės fotografijomis. Lietuvoje daugeliui tai buvo pasididžiavimas, savarankiškumo garantas, o Vakaruose – neva grėsmės įvaizdis, bet iš tikrųjų – energetikos konkurentas, kurį reikia sunaikinti.

Tuomet suabejojau, ar fotografija yra dokumentas? Tai ne tikrovė, o tik subjektyvus tikrovės atspindys, manipuliacijų instrumentas, kuriuos žiniasklaida, atsižvelgdama į savo tikslus, gali skirtingai pateikti.

Nusivyliau, kad žiniasklaidoje galima fotografijomis laisvai manipuliuoti ir daryti skirtingas išvadas. Kokia turi būti stipri autorinė fotografija, kad niekas nesugebėtų jos kitaip suprasti ir suvokti tik taip, kaip autorius rodo.

Taigi, peržiūrėdamas mano fotografijas, vienas vaizdų redaktorius Paryžiuje užkliuvo už eilinio gamybinio portreto.

O Yes? Juk tai ,,Megi“, – rodė į daržovių  pardavėjos portretą. ,,Megi.“

Ir iš tikrųjų. Atidžiau įsižiūrėjus, moteris prie obuolių dėžių yra kažkiek panaši į Margaretą Tečer.

– Seni, tu įdėmiau pasižiūrėk ir pasistenk fotografuoti tuo rakursu, kur ji labiausiai panaši, – patarinėjo senas fotoagentūros vilkas, jos šefas, savo fotografo vaizdų prekybos įmonės vardą susikūręs dar kinų  kultūrinės revoliucijos laikais. Padarė biznelį iš skandalų, karinių konfliktų fotoreportažų. Kas jau kas, jei ne jis yra išdresuotas kurti komercines  fotografijų temas, generuoti idėjas fotografams.

– Kai nėra įvykių, kai nėra kraujo ir lavonų, visuomet reikia fotografuoti gyvenimo bruožus. Tai tema, – toliau dėstė savo mintis pliktelėjęs vyriškis.

– Pabandyk išvystyti šią seriją, mes nieko nepralošime, o galime tik laimėti…

Nufotografuok ją tokiu profiliu, kad būtų dar panašesnė. Juk tai tema, nors ir nuvalkiota, bet neblogai parduodama. Margaretos dvynys. Ir Lietuvą pareklamuosi. Puiki aliuzija, sugretinimas. Juk ir Tečer kilusi iš paprastų darbininkų šeimos.

Tai buvo Onutė iš daržovių parduotuvės Totorių gatvėje Vilniuje. Tą moterį fotografavau įvairiais rakursais, pasiunčiau pluoštą nuotraukų. Ir Paryžiaus fotoagentūros vaizdų redaktoriai panaudojo spaudoje. Tokių analogijų surasdavo ir kitose šalyse.

Nors tai pigokas ir nuvalkiotas žurnalistinis triukas, tačiau bulvarinius skaitytojus sudomino. Kiek matėme elvių preslių, merilinų monro?

Šios temos ėmiausi vangokai, nes, mano įsitikinimu, fotografo misija daug svarbesnė negu pataikauti ir reklamuoti politikus.

Apskritai apie žiniasklaidą būtų kita kalba. Ypač skausminga, kad  nyksta popierinė spauda, užsidaro žurnalai,  kur  būna skelbiami labiau pamatuoti samprotavimai,fotografijos, mažiau paskalų, spauda yra patvaresnė pvz. išjungus elektros tiekimą nedingsta, kaip internetas.

Bet spauda mūsų krašte nelaikoma nacionaline vertybe.Didinant mokesčius, PVM, kalamos paskutinės vinys į grąbą., Prancūzai popierinei spaudai suteikia dideles subsidijas, anglai iš vis netaiko PVM.  Taigi tečerizmą turime suvokti nevienreikšmiškai. Ne viską didžiųjų europinių valstybių valdžios kerta iš eilės.

M. Tečer išėjus Anapilin, apie šią asmenybę išgirdome prieštaringų vertinimų. Tečerizmo laikotarpį atvaizdavęs britų fotografas Paulas Grahamas pernai buvo įvertintas vienu iš aukščiausių pasaulinių fotografijos apdovanojimų – Hasselblado premija.

P. Grahamo ,,tečerizmas“ atsiskleidžia per žmonių portretus, darbo biržų laukimo sales, abstraktokus miesto peizažus.

Gyvenimo būdas: take care Yourself (angl. pasirūpink savimi) mūsų žmogui, įpratusiam daug ką gauti iš socialistinės valstybės, ir buvo netikėtas, skausmingas.

Ir šiandien, jei ne galimybė emigruoti, mūsų šalyje būtų gerokai daugiau socialinės įtampos ir konfliktų. Potencialūs ,,nereikalingieji“ valdžią ir visuomenę pakeltų ir ant šakių, ir ant durtuvų, o dabar tik apsiriboja, grįžę į tėviškę atostogų, per miesto šventę išeiti į aikštę, išgerti alaus ir paburnoti prieš tėviškėje vadovaujančią valdžią.

Pasirūpink savimi? O kaip?

Gal šis vakarietiškas šūkis iš tikrųjų yra išmintingas bei naudingas. Ir, jei visi savimi rūpinasi, būna stipri ir valstybė. Ir ateina gerovė.

Bet ne visi būna tokie rūpestingi, gudrūs, slidūs ir landūs. Išdidesni patenka į nuošalę. Kiek matome tokių pavyzdžių! Prisitaikyti prie aplinkos, vadinasi, išlikti.

Hamletiški klausimai: būti ar nebūti?

Klausimas. Bet prisitaikydamas kūrėjas gali prarasti savo veidą, niveliuotis.

Kiek kolegų, sunkiai prisitaikydami, paslydo į alkoholizmą ar pateko į ligos gniaužtus. Algis Žižiūnas, visą savo amžių vertęsis iš fotografijos kūrybos, sveikai, saikingai gyvendamas, permainų metu, neišvengęs nuolatinio streso, patyrė insultą. Artimųjų padedamas, pajėgė atsistoti ant kojų, bet sutriko kalba. O iš kritiško pesimisto jis tapo filosofišku optimistu.

Nors tegali ištarti tris žodžius: ,,gerai“, ,,taip“ ir ,,bletj“ (red. past.: rus. tarptautinis žodis: asmuo, teikiantis sekso paslaugas už materialų atlygį, politikas – oportunistas, išdavęs savo įsitikinimus).

Algis iš mandagumo fotomenininkų suvažiavime kartojo tik du pirmuosius. A. Žižiūnas buvo vienas iš nedaugelio, viešai kėlęs fotografijos meno problemas, kurių nedrįsdavo įvardyti fotokritikai. Analitiškai, pilietiškai pasisakydavo iš tribūnos. Tokių niekas nelepina apdovanojimais, draugiškomis paramomis. Sena tiesa. Dar Balys Sruoga už kritiką negavo valstybinės premijos. O sovietiniais ir posovietiniais laikais A. Žižiūnas, sukūręs daugelio kūrėjų – menininkų fotoportretus, pats gyveno rūsyje, savo fotolaboratorijoje… Įtakingasis rašytojas Juozas Baltušis viešai ir  aimanuodavo:

– Reikia Žižiūnui skirti butą,tokį literatūros žiedyną fotgrafijoje įprasmino  kaip čia dabar taip?

Vienintelės partijos ir vienintelio CK laikais tereikėjo tik politinio sprendimo, užtarimo – pažymėti varnelę ties pavarde sąraše.

Bet tokios paramos nebuvo. Nesugebėjo jis išleisti nė vienos fotoknygos, nors turtingos medžiagos sukaupė, kai kiti, jaunesni, apsukresni, tą darė ir daro. Girdėjau Žižiūno knyga ruošiama spaudai. Bus teisingumo atkūrimas, jei atsiras lėšų ir fotoknyga bus išleista.

Tarp savo paties fotografuotų herojų, sakyčiau, tečerizmo aukų, nesugebėjusių savimi pasirūpinti, sutinku ir daug daugiau.

Antai Seimo priimamajame ir Krašto apsaugos ministerijoje, vestibiulyje, sutinku savanorį Antaną, 1991m. sausio mėnesį gynusį Aukščiausiąją Tarybą. Asmeniškai nepažinojau, bet įsiminiau jį, nes ne kartą teko matyti tomis dramatiškomis dienomis ir fotografuoti.

Savanoris Antanas iš Lentvario. Kodėl jis tapo vienas ir vienišas? Invalidas su insulto padariniais. Liko vienas ir tik su 270 Lt invalido pensija.

Savanoris Antanas varsto Seimo, Krašto apsaugos ministerijos marmuru papuoštų vestibiulių duris. Rodo savanoris Antanas pareigūnams padėkos raštus su ministrų parašais, prašo pagalbos. O šiandieniniai valdininkai bėga nuo Antano kaip nuo raupsuotojo, nes ,,nieko negali“ir nenori padėti.

Savanoriams parama įstatymo nenumatyta. Ir siunčia jį tolyn. Sako, eik tu pas Angonitą Rupšytę…

O jis, ,,raupsuotasis“, tegali ištarti tik vieną žodį:

– Tenai. Tenai, – ir rodo ranka tenai – į Seimą, tą jo jaunystės ir atsidavimo pareigai simbolį.

O kaip jis, netikėtai ištiktas ligos, tuomet, Atgimimo laikais, galėjo pasirūpinti savimi? Nebent ,,nukniedyti“dėtuvę kalašnikovinių šovinių ir parduoti brakonieriams.

Pasikalbėjau su juo, iš pažiūros sveiku ir tvirtu vyru. Paklausiau, ar ne per mažai degtinės gėrė, kad insultas ištiko, per daug asmeniškai priėmė Sąjūdžio ir politikos intrigų žaidimus. Ir žmona paliko. Niekuo negalėjau jam padėti, tik tiek, kad pažadėjau apie tai parašyti.

Pagalvojau: prieškario laikotarpiu Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoriai kiekvienas gaudavo nemokamai keliolika ha žemės.

O kokias socialines garantijas šiandieniai gauna? Net savanorių sąrašas nėra patvirtintas. Audrius Butkevičius, regis, gerai juos atsimenantis, neprisirengia tokio sudaryti. Savanoriui Nr. 1 Vytautui Landsbergiui dar negresia 270 Lt pensija.

Kalbant apie Sąjūdžio savanorius, negerai, kad mes pamirštame žmones, patikėjusius idėja.

Prisiminiau Akiros Kurosavo filmą apie pirmykštę bendruomenę, kur neįgalius senius su karučiu išveždavo į sąvartyną numirti. Vaikas, stebėdamas sceną, sakė tėvui: nepamiršk karučio, kuo gi aš tave į sąvartyną vešiu? Įsimintinas filmas.

Taigi pasirūpinti savimi – vienas svarbiausių dalykų, ko mes šiandien turime ankstyvajame kapitalizme išmokti.Išsivadavę iš prievartinio kolektyvizmo ideologijos gyvename kitame kraštutinume – radikalime individulalizme.

Pasak M. Tečer: take care Yourself.

Valentinas Juraitis

Autoriaus nuotr.

Moterys iš daržovių parduotuvės Totorių g. Vilniuje net nepagalvojo, kad yra panaši į Margaretą Tečer. 1990

VYZDYS_2013_1

Panašūs straipsniai