Sophie Calle: meilės romanai per archeologinę prizmę

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.
Share on facebook
Facebook
Share on linkedin
LinkedIn
Share on email
El.paštas
Share on print
Spausdinti

Valentinas Juraitis Vilnius-Gioteborgas

Apdovanojimą pelniusios Sophie Calle parodoje Hasselblado centre eksponuojami menininkės darbai iš jos vis dar tęsiamos fotografijų serijos „Tikros istorijos“, pradėtos 1988 m. Ją sudaro apie trisdešimt didelio formato dažnai juodai baltų nuotraukų su įrėmintu tekstu. Darbuose užfiksuotos autorės svajos, intymūs vaikystės prisiminimai ir meilės romanai, kurie liepsnojo ir užgeso.

Mes sekame Calle gyvenimą nuo jos paauglystės iki pilnametystės. Savo meilės romanus ji analizuoja per archeologinę prizmę: vaizduojami objektai yra buvusių draugysčių liekanų radiniai. Jie fotografuojami gana tiesmukiškai, o kasdieniai objektai baltame fone – drabužiai, nepaklotos lovos, palikti rašteliai – pateikiami kaip neįkainojamos kolekcininko retenybės. Nuoseklus buvusių santykių fiksavimas atskleidžia Calle vidinę tuštumą, kurią paliko tie, kurių jos gyvenime jau nebėra. Po išsiskyrimo jie tampa amžiams nepasiekiami, o ją veda troškimas susigrąžinti geidžiamą ir nepasiekiamą praeitį.

Calle darbai dažnai primena asmeninį dienoraštį, kuriame atskleidžiamas žmogaus pažeidžiamumas ir intymumas. „Tikros istorijos“ yra jos asmeninio gyvenimo veidrodis.

Tokias temas kaip nelaiminga meilė ir nepasitenkinimas savo išvaizda ji perteikia faktiniu, analitiniu būdu. Bet kartu jos darbai vilioja pasakojimais apie romatines išvykas ir humoru. Ji intriguoja lankytojus viešai pateikdama savo intymias fantazijas ir meilės nuotykius vujaristiniam stebėjimui. Nuotraukos stebėtojams kelia liūdnus ir kartu malonius bei nostalgiškus jausmus. Jos autobiografiniai darbai atskleidžia esminę fotografijos ypatybę – sustabdyti bėgantį laiką ir įamžinti prisiminimus.

Sophie Calle. Room-With-a-View-Chambre-Avec-Vue
Sophie Calle.Kitas

Niekada nenorėjau vaikų. Įsivaizduokime liūdną dieną, su baime laukiu tamsos, jaučiuosi vieniša. Prie manęs artėja pora – jis apkabinęs ją per liemenį, ji stumia vaiko vežimėlį. Jų žvilgsniai sako, kad turėčiau užleisti jiems kelią, nes turimas palikuonis suteikia tam tikrų teisių. Jie patenkinti žiūri į kūdikį. O aš pagalvoju: vargšeliai… Žinau, kad tai absurdiška. Bet jaučiuosi jau daug geriau.

Diena po dienos

Mažoji Nobelio repeticija

…įvairių fotografijos premijų puokštėje Hasselblado metinis prizas, siekiantis 100 000 eurų išsiskiria iš kitų  fototechnikos gamintojų  ne tik apvalia sumele bet ir  meniniu svoriu, pasaulinės fotografijos visuomenės  pripažinimu, lobistinių  žaidimų ekvilibristika. Štai, kaip reikėtų nesudėtingai  pasakyti ir tai būtų pataikyta kaip į dešimtuką….

Kur surasti palyginimų premijos svoriui nusakyti? Galima sakyti, kad  poari lygtų  sovietinam Darbo Raudonosios vėliavos ordinui ar vakarietiškam  Geležiniam kryžiui, tik nežinia, kokio laipsnio ir kokios spalvos.

… Niekad nebūčiaus pagalvojęs, kad šitaip priartėsiu prie švedų , kai pirmą kartą prieš kokius dvidešimt metų atvyko į Lietuvą grupė anos Baltijos pusės vadovų grupė ir surengįė spaudos konferenciją. Svaičiojo apie naftos panaudojimą iš lietuviškų gelmių, Ignalinos atominės elektrinės remontavimą. Kažkuris iš žurnalistų metė man repliką: prasideda naujų  teritorijų dalybos, skandinavizacijos procesas. Tik neaišku, kas daugiau Lietuvai  daugiau  įtakos turės: danų  fermeriai, kuriantys galingus kiaulių kompleksus, ar švedų baldininkai – lietuviškų miškų supirkinėtojai. Man  nė į galvą netilpo  senų geopolitikų  racelių, haushoferių geoteorijos apie pasaulio perdalijimus ir įtakos  tendencijas.

Šiandien jau neskraidome padebesiais, sėdime ant žemės.Išmintingojo ir patyrusio  Reinoldijaus Šarkino įžvalgumu ir krikštoliniu sąžiningumu netenka abejoti. Kažkada jis iš žydrojo ekrano tvirtino: ne, ,,Litimpeks“, ,,Aura“ bankai nebankrutuos, galite būti ramūs. Tačiau jau kitą dieną tie bankai tapo nemokūs, net užantspauduotų mokėjimų pavedimų išsigynė. Bankai tušti, išvogti. Dabar jau nėra ir išvogtų lietuviškų  bankų, tik nubiednėję skandinaviškų pinigyklų filialai, neduodantys paskolų. Gyvenimo patirčių seką galima būtų tęsti ir tęsti, tik gaila, kad neturime nacionalinių bankų, vietiniams menininkams jie gal būtų  geri rėmėjai, sponsoriai. O paprašyk, ko nors iš svetimšalių, mandagiai atsakys ir pasiūs tolyn…Gaila, kad nacionalinės buržuazijos mecenatų turime tiek mažai, ant pirštų galime sukaičiuopti, kas  remia fotoknygų leidybą, fotoparodas.

…Kaip ir dera Skandinavijos provincijos gyventojui, aš gaunu kvietimų į renginius tai vienur, tai kitur. Štai kvietimas į Hasselblado premijos įteikimą  atėjo neužklijuotu laišku, atviras, kaip švedai mėgsta, tegul visi paskaito ir vėl įdeda į voką. Keista, bet visi tokie laiškai, nestabdomi smalsuolių, ateina.Tarsi patvirtinantys anglų patarlę:  smalsumas užmuša katę, o smalsumo patenkinimas ją atgaivina…

…Kvietimas – vardinis numeruotas su savotišku barkodu, sakau reikia važiuoti, prašo pranešti, ar dalyvausiu, vietų nedaug, o norinčiųjų užtenka. Na, ir programa vilioja… tarptautiniai ,,metrai“ renkasi.

…Nepasakosiu renginio  detalių, detalyčių. Melodijos panašios kaip visur. Konferencijos, kalbos, vaizdų demonstravimai ekrane, ant sienos…Kvietimo patekti į renginius tikrai reikėjo, jis buvo skenuojamas kiekvieną kartą, tarsi darbdavys fiksuotų darbuotojo įeinant lankomumą.

Pabrėžiamas renginio tarptautiškumas. Menininko prizininko kūrybos kelią apžvelgia solidus fotografijos ir meno autoritetas iš  tolimos šalies, iš kito  kontinento. Po to diskusijos, bet diskusijų paprastai nebūna, nėra kam diskutuoti, premija jau paskirta.

Iškilmingoji dalis Gioteborgo miesto teatre. Į renginį rikiuojasi puošnios damos, kostiumuoti ponai, ir jaunos gerų tėvų merginos dar glotniais veidukais, dar be gyvenimo dramatiškų istorijų ženklų.Teatro hole prie manęs prisišvartavo norvegų žurnalo žurnalistas panešiotu, inteligentišku veidu. Sako, einam padarysim raudono, suprask, vyno. Matyt, toks tokį iš toli pažįsta.Bet aš išgėręs su juo po taurę , apsikeitęs frazėmis, atsišvartavau. Nemėgstu daug gerti ,,dyko”, taip pat ir visokiuose oficialiuose  aukštuomenės priėmimuose  nemėgstu švediškai užkandžiauti, kad  tuo pat metu kalbant su žmogum netektų ,,drabstytis” nesukramtytais mėsgaliais  ir majonezais, ir dar neiškiai burbėti..Kur jau čia  tas cezariškas talentas  gerai dirbti kelis darbus vienu metu.

…Man buvo įdomesnė kita publika.Švedų ponios, nors pražilusios ir garbaus amžiaus, beveik nesidažo, lieknos, nors ir apie septyniasdešmt sulaukę. Laikosi dietos, režimo. Pastebėjau švedų aukštuomenė gana sėkmingai kovoja su jaunystės kultu, kuris  ypač mūsų  viešojoj erdvej gliancinių žurnalų yra sudievintas. Nedievina jaunystės  kaip gyvenimo standarto. Juk  gyvenime yra netik jaunyste, bet ir senatvė, mirtis. Švedų ponios nebijo pasirodyti senos, pagyvenę, bet jos tuo ir gražios.Juk joms kaip  aktirri Graddinnnaaaa  dalyvauti šou pasirodymuose.

Valdingos, kibte prikibę prie savo galingųjų vyrų. O vyrai, milijonieriai, jie  kitokie nei lietuviai (kuriems tiek stresų reikėjo patirti, kad galvos ištino, prapliko ir pabalo). Aukšti, liesi, ramūs, matyt, kad pradinį kapitalą kūrė ne jie, o jų seneliai, spekuliuodami nafta,  gamtos resursais kažkur Kaspijos jūros ar kitose verslovėse.Apie tai liudija švedų didžiųjų verslininkų biografijos.Gražūs  turtuolių kostiumai, o dar gražesni  švarkų pamušalai, šmėžuojantys jiems gestikuliuojant rankomis.

Pabodo  juos žiūrėti, paėmęs nuo padėklo  tokio šampano kokį dauguma gėrė, užkalbinau porelę. Liūdonokais susimąsčiusiais veidais, taip ir pamaniau juos būsiant fotografais iš kažkurio  Švedijos šiaurinio regiono.

Prasidėjo ceremonija.Salė pilnut pilnutėlė, akustika gera. Trubūnoje  prezidiumas. Tik čia ne ne  Nobelio premijos įteikimas,  dalyvauja ne  Švedijos karalius, o jo sūnus princas. Hasselblado centro vadovas, buvęs advokatas, Bo Myhrman žaismingai veda pokalbį, šmaikštauja.

Rodomi du pristatomieji filmukai: vienas  paties autotriaus atsivežtas apie savo kūrybą, kitas HC užsakytas ir jų filmuotojų sukurtas atvykus į vietą. Rankų paspaudimas, ovacijos. Žiuri nariai, atvykę iš įvairių šalių, priėmę sprendimą taip pat turi publikai pasirodyti. Tarp jų  ir čekų profesorius V.Birgus, geras lietuvių fotografų bičiulis.

Kai užgrojo muzika man norėjosi užlipti snūduriuojančiam kaimynui ant kruopščiai išblizgintio biurgeriško bato ir alkūne balstelti į  pašonę.

– Seni, nemiegok, lituviai groja. Rašosi lituviai  ,,i“ trumpoji.

Bet susilaikiau ir  kaimynui sušnabždėjau:

– Sere, puiki muzika.

Muzikantai, pakviesti iš Vilniaus, grojo Antonio Vivaldi…

Baigėsi ceremonija, visi žygiuoja į prizininko parodą. Pirmas – žengia princas, o autorė – prizininkė eina šalia ir pasakoja visai svitai apie savo kūrybą. Nežinau kaip ji paaiškins švedų aristokratui jaunuoliui apie  savo fotografiją, kur ji laiko už pimpalo vyrui, kai šis leidžia myžalą.

Tikriausiai paaiškino:.. Ne, čia ne skandalingasai Serano kūrinys ,,Jėzus Kristus, plaukiojantis urine“, čia pavaizduotas mano draugas, su kuriuo netrukus po darbų Holivude išsiskyriau. Tai moteriška, asmeninė istorija.

Džiaugiausi, kad man neteko ilgai  sekti  paskui svitą, rengėjai dar iki ceremonijos pradžios buvo įleidę  mane  į salę pasižiūrėti akademiškoje tyloje.

Senokai  seku  šios orbitos menininkų kūrybą,džiugu, kad  pagaliau  šalia garsiųjų klasikų vyrų  Irvingo Peno, Henri.C Bressono, Ričardo.Avedono Hasselblado premijas gauna moterys. Graciela Intrubide mane sužavėjo skrendančių  paukščių ir  stulpų, nerimo metaforomis, Sofie Cale  brandžios moters vidiniu pasauliu, subtiliu ironiškumu.

Parodos aptarime knygų ir katalogų niekas už dyką nedalina, nedovanoja, kaip pas mus įprasta. Išleista autoriaus prizininko knygų įvairių formatų. Didelę autorės knygą galima pirkti  už penkis, o maža už tris…. Nusidiriekia eilė autografui. Kaip praėjo reremonija, paklausiaus  eileje stovinčio vieno hasselbladininko. Kaip įprasta, nieko ypatinga – atsakė.Bilbiotekoje mesgasi pokalbiai: jauna žavi mergina kalbina žilą  profesorių iš San Francisko.Tas  atsiliepia  pokalbiui… švitriai pasitempia, skalina dirbtiniais perlamutriniais dantimis.Gal uižsimegs pokalbis ne tik apie meną, apie kūno dieglius, o gal sužibės nauja talentinga  fotografijos žvaigždė, jei rodys profesoriui palankumo.Talentas, talentas? Kad ir kaip bebūtų  vis tiek talentas yra svarbiausia: jo nei pavogs, nei kas nors atims, tik gali  nuskęsti nežinomybėje.

 

Valentinas Juraitis

Vilnius-Gioteborgas

 

 

Sophie Calle.Kiaulė.

Sophie Calle. Parodos plakatas

Sophie Calle. Vetuvinė suknelė

Mano fantazijose, aš visada būnu vyras. Gregas netruko tai pastebėti. Galbūt todėl vieną kartą man pasiūlė nusišlapinti už jį. Tai tapo ritualu – atsistoju jam už nugaros, nežiūrėdama atsegu jam kelnes, ištraukiu jo varpą ir kuo geriau nusitaikau. Tada po įprastinio nukratymo nerūpestingai sukišu ją atgal ir užsegiu kelnes. Mums išsiskyrus gana greitai paprašiau, kad Gregas man padovanotų šio ritualo nuotrauką. Jis sutiko. Bruklino studijoje pastačiau jį šlapintis į plastmasinį kibirą prieš kamerą. Ši nuotrauka buvo pretekstas paskutinį kartą paliesti jo lytį. Tą vakarą sutikau skirtis.

Sophie Calle. Kiaulė, 2001

Kvaila istorija. Man buvo maždaug trisdešimt. Sulaukiau skambučio iš vyriškio, kuris teigė, kad mes esą dirbame panašų darbą ir turėtume su-sitikti. Nuolatos jaudinuosi, kad tik nepraleisčiau kokios nors progos, todėl sutikau.

Kai susitikome, jis pareiškė, kad jo darbas – stabdyti praeinančias moteris ir siūlyti joms su juo permiegoti.

– Argi, – paklausė jis, – vieno jūsų projekto tikslas nebuvo prisivilioti nepažįstamų vyrų į savo lovą? Pasakė norįs mane nusivesti kepti barbekiu. Visą vakarą praleidau tarnaitės vaidmenyje kepdama dešreles ant grilio, tiekdama maistą ir tvarkydama. Laikas lekia daug greičiau, kai turi veiklos. Po to parvežė mane namo ir išleido prie durų. Pasilenkė norėdamas pabučiuoti. Aš jį atstūmiau.

– Kas tau leidžia manyti, kad noriu su tavim bučiuotis? – nesileidau.

– Šiaip ar taip, – atsakė jis, – valgai kaip kiaulė.

Panašūs straipsniai