Saulius Tomas Kondrotas: deimantų fotografijos-man pragyvenimo šaltinis

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.
Share on facebook
Facebook
Share on linkedin
LinkedIn
Share on email
El.paštas
Share on print
Spausdinti

– Prabėgo daugiau nei 20 metų, kai negyveni Lietuvoje, paieškojau Tavo pavardės interneto erdvėje, radau palyginti nemažai.

… Ir interviu, ir recenzijos, anotacijos, komentarai apie naujai ir pakartotinai leidžiamas Tavo knygas įvairiose šalyse. O kiek Tavo romanų, apysakų išleista įvairiomis kalbomis – vengrų, italų, latvių ir t. t.!

Gal jaunoji karta jau ir primiršo, bet gal ir negirdėjo apie ,,Žalčio žvilgsnį“, ,,…“ ir kitus kūrinius, kurie Atgimimo metais atsirado beveik kiekvieno iš mūsų knygų lentynoje. Bet Saulius Tomas Kondrotas gyvena ir literatūrinėje erdvėje, mūsų atmintyje. Galbūt palieka šiek tiek mažesnį, nei gyventų ir kurtų Lietuvoje, tačiau ryškų pėdsaką lietuvių literatūroje.

Bet šįkart ne apie literatūrą.

– Kaip šiandien, peržengęs 60-metį, trečdalį amžiaus pragyvenęs svetur, įvertini savo būseną?

Ar Tavo Vakarų pasaulio vertinimas, lyginant su tuo, kokias viltis, iliuzijas turėjai prieš išvažiuodamas, pasikeitė ten jau gyvenant?

– Nepasakyčiau, kad kada gyvenau „svetur“. Viskas priklauso nuo atskaitos taško. Jeigu gyveni Seredžiuj, Kaunas – svetur. Jeigu gyveni Lietuvoj, Lenkija – svetur. Jeigu gyveni Europoj, Amerika – svetur. Man svetur būtų Marsas. Vis dėlto dar turiu provincialumo, dar negaliu pasakyti, kad gyvenu Paukščių Take. Netrukus, aišku, gyvensiu, tik gal pasakyti negalėsiu. Kol kas jokie mano vertinimai nepasikeitė. Visur – žmonės, į juos visada žiūrėjau skeptiškai, ir jie niekada manęs nenuvylė.

– Tavo samprotavimuose yra kažkiek sofizmo, viską galima įrodyti remiantis sava logika. Save laikai Rytų europiečiu, kažkuriame interviu, kalbėdamas apie kalbos suvokimą, paminėjai, kad Tau lengviau ir maloniau skaityti angliškai nei lietuviškai. O lietuvišką tekstą vidutiniškai skaitai kartą per mėnesį. Koks Tavo šiandieninis ryšys su Lietuva? Juk fiziškai gyveni Los Andžele, beveik 15 tūkstančių kilometrų nuo Tėvynės. Pagal lygiagretes, Europos įsivaizdavimu, būtum kažkur Viduržemio jūros, Italijos, Graikijos pietų geografinėje platumoje. O ,,virtualiai“ ar dažnai pabūni Lietuvoje?

– Mūsų laikais, kai yra internetas, televizija, telefonas, atstumai praktiškai išgaravo. Net ir viename mieste žmonės beveik visą laiką bendrauja telefonais ir elektroniniais laiškais dažniau negu pasimato. Šiandien, jeigu tik nori, gali sužinoti visas gyvenimo smulkmenas tolimiausiam užkampy. Mano ryšys su žmonėmis Lietuvoj nenutrūko arba nutrūko ne labiau negu kad gyvenčiau tenai. Klausiu vilniečio draugo: kaip laikosi kitas vilnietis draugas? Tai kad, sako, aš jo jau porą metų nemačiau. Šiaip jau apsilankau Lietuvoj keletui dienų bent kartą per metus. Dažniau nėra kada.

– Tavo tekstai pasižymi drąsiais, originaliais vertinimais, kritišku žvilgsniu. Gimei Kaune, augai Seredžiuje… Kokia aplinka labiausiai darė įtaką Tavo kritiniam mąstymui?

Nejau tuometinis Vilniaus universitetas, kur Tave dažnai matydavau prie Istorijos fakulteto arkos, tarp psichologiją ir filosofiją studijuojančių draugų? Buvau keleriais metais jaunesnis, žemesniame kurse, todėl asmeniškai nebuvome pažįstami. Juk mūsų studijų laikais, beje, kaip ir darbartiniais, dažniausiai pateikiamas tik vienas vertinimas, viena patogi „sistemos“ versija, o kitą požiūrį tenka pačiam susirasti, pačiam prieiti išvados.

– Kritišką mąstymą, tiksliau tai pavadinčiau blaiviu protu, formavo ne aplinka, bet knygos. Vėliau, jaunystėj, gerokai prisidėjo nuolatiniai ginčai su draugais, kurie irgi daug skaitė, tik ne viską vienodai supratom. Politikos vertinimams tarybiniais laikais daug įtakos turėjo Vakarų radijo stotys, ypač „Laisvės“ ir „Laisvosios Europos“ radijas.

– Kaip žurnalistas bene septynerius metus vadovavai „Laisvosios Europos“ lietuviškų laidų redakcijai. Šiuos balsus mes gerai girdėdavome ir informacijos paketą kasdien gaudavome. O „Amerikos balso“ radiją girdėdavome prasčiau, buvo trukdžių. Koks, Tavo požiūriu, skirtumas tarp abiejų radijo laidų, kurios daugelį metų, lietuvių radijo redakcijai vadovaujant ilgamečiam A. Vaičiulaičiui, skriejo iš Prahos ir iš Vašingtono?

– Vadovauti „Laisvajai Europai“, lietuviškai redakcijai, aš pradėjau tik Prahoj. Miunchene buvau paprastas darbuotojas. Skirtumas tarp „Laisvosios Europos“ ir „Amerikos balso“ buvo esminis. „Amerikos balsas“ buvo ir yra Amerikos valstybinė radijo stotis, kurios uždavinys – informuoti pasaulį apie Amerikos politiką, kultūrą, ekonomiką ir t. t. „Laisvoji Europa“ buvo surogatinis radijas. Mūsų uždavinys buvo būti vietos radiju Lietuvoje, kur tuo metu laisvo ir nepriklausomo vietos radijo nebuvo. Mūsų tiesioginis varžovas buvo tuometinis tarybinis „Lietuvos radijas“, kurio programos buvo šališkos, ryškiai nuspalvintos komunistų propaganda; suprantama, jie kitaip negalėjo. „Amerikos balsas“ su niekuo nesivaržė. Mūsų korespondentai važinėjo po Lietuvą, rinko vietos medžiagą, kalbėjosi su vietos žmonėmis ir rengė pranešimus apie vietos įvykius. Tai buvo svarbiausia. Aišku, savo programas paįvairindavom informacija iš pasaulio, jeigu atrodydavo, kad ta informacija svarbi ar įdomi klausytojams Lietuvoje. Dėl visiškai skirtingo profilio mūsų ryšiai su „Amerikos balsu“ buvo labai menki. A.Vaičiulaitį irjo žmoną pažinojau, lankiausi pas juos Vašingtone, turėjome bendrų artimų draugų.

– … dar apie žurnalistiką, juk ir Tu tam darbui paskyrei nemažai jėgų, teko patirti ir bedarbio būseną, kai radijo stotis buvo uždaryta. Patirti būseną ,,už borto“. Dabar Lietuvoje, šalia lengvo skaitalo ir pramoginių laidų beveik nėra analitinių, toli numatančių straipsnių, kokių galima užtikti galinguose stambių valstybių laikraščiuose. Ir tai daroma galbūt sąmoningai, nes nenorima, kad rinkėjas būtų protingesnis, savarankiškesnis…

Pvz., pastaruoju metu man vis labiau svarbesnis tampa radijas ir ne vien dėl to, kad gali klausytis ir kitą darbą daryti, bet ir todėl, kad radijas yra įvairesnis, profesionalėja. Ir dar nėra vienų savininkų rankose, gal todėl, kad į laidas kviečia išmintingus, sąžiningus žmones, kurie svarsto, kaip gyventi toliau. Kokią svarbą Tau dabar turi masinė media, iš kur semiesi kasdieninių žinių fotostudijoje?

– Kas rytą mano interneto browser (čia jau nežinau, kaip dabar lietuviškai tai vadinasi) automatiškai atidaro news.google.com. Visos žinios – vienoj vietoj: pasaulis, Amerika, verslas, technikos naujovės… Kol iš serverių leidžiasi vakarykštės nuotraukos, kurias turiu patikrint ir pakoreguot prieš siunčiant klientams, geriu kavą ir skaitau naujienas. Visą kitą dienos dalį – National Public Radio. Tai nekomercinis visuomeninis radijas, kurio struktūrą čia aprašinėti užtruktų per ilgai. Savo teritorijoje turiu dvi jo stotis, vieną – Santa Monikoje, kitą – Pasadenoje, tad visus vietos, valstybinius ir tarptautinius reikalus gaunu smulkiai išnagrinėtus, su visais aspektais. Anksčiau prenumeruodavau dienraštį Los Angeles Times, bet laikraščiams laiko nebeliko, tad prenumeratą nutraukiau. Televizijos nežiūriu. Jeigu pasigendu kokios nors vaizdinės informacijos apie dienos įvykius, per internetą įsijungiu Al Jazeera – geriausia televizija pasaulyje.

– Dabar pragyvenimui užsidirbi iš fotografijos. Žvelgiant į Tavo fotodarbus, matyti tvirta patyrusio meistro ranka. O juvelyrinius kūrinius, brangakmenius fotografuoti iš vis yra sudėtinga. Pamenu, kažkada fotografavau baldus reklamai, tai sunkiausia būdavo teisingai sustatyti šviesas sofai, aptrauktai juoda oda… Kokia juvelyrinių dirbinių fotografavimo specifika?

– Auksas ir brangakmeniai žiba, už ką jie ir mėgstami. Bet tas žibėjimas yra ne kas kita, o atspindžiai iš aplinkos. Taigi fotografuoti juvelyrinius dirbinius reiškia kontroliuoti tuos atspindžius, išvengti nepageidautinų, išsaugoti geruosius. Be to, daiktai yra labai maži, smulkmenos – mikroskopiškos. Reikia stiprių makroobjektyvų. Bet stiprūs objektyvai „paima“ kiekvieną dulkę, nešvarumą, nelygumą ir pan. Dėl difrakcijos atsiranda vadinamasis triukšmas, smulkios detalės pradeda lietis. Tam išvengti reikia atidaryti diafragmą, įleisti daugiau šviesos, bet tada ryškumo zona, kuri makrofotografijoje ir taip labai siaura, tampa dar siauresnė. Visa tai – juvelyrinių gaminių fotografo kasdienybė.

– Turi gerai įrengtą, profesionalią fotostudiją Los Andžele. JAV nedaug lietuvių fotografų vertėsi ir verčiasi šia profesija. Antai dipukai, Vasario 16 gimnazijos auklėtinis Manfredas Jasevičius turėjo įmonę ,,Manfred studio“ Čikagoje, ten pat Kastytis Izokaitis fotografavo solidiems žurnalams, darė ,,Chrystler“ automobilių reklamos nuotraukas. Fotomenininkas Algimantas Kezys komercija neužsiima, bet rengia parodas, leidžia knygas. Trečiabangininkas Audronius Ulozevičius plušėjo Niujorke fotoreporteriu įvairiuose laikraščiuose, dabar nepalieka profesijos gyvendamas Floridoje. Kitiems fotografams užjūryje tenka dirbti namų prižiūrėtojais, remontininkais. Koks Tavo kelias į komercinę fotografiją?

– 1986 metais, kai atvažiavau į Ameriką, sutikau tokią seną armėnę, gal kokio šimto metų. Ji buvo vienos mokyklos Holivude, kur ėjau mokytis anglų kalbos, steigėja. „Duosiu tau patarimą, – sakė ji. – Beveik visi emigrantai, atvažiavę čia, griebiasi bet kokių darbų, „eina“ namų prižiūrėtojais, remontininkais ir panašiai, o savo svajonę, dėl kurios ir atvyko, atideda geresniems laikams. Bet gyvenimas tik vienas, tie geresni laikai niekada neateina, tad viskas taip ir užsibaigia. Taigi mano patarimas: nesiimk jokio darbo, kuris tau nepatinka. Kad ir laikinai. Nebijok. Kaip nors bus.“ Aš tuo metu dirbau fabrike, prie staklių. Kitą dieną paskambinau, kad į fabriką daugiau neateisiu. O po valandos suskambo telefonas: kompanija „Armadillo Distributions“ norėjo žinoti, ar aš negalėčiau padėti jiems su kompiuteriais (aš tuo metu kaip tik intensyviai domėjausi kompiuteriais ir buvau kažkam apie tai užsiminęs, o tas kažkas užsiminė dar kažkam ir t. t.).

Niekada nemaniau, kad kada nors teks verstis juvelyrinių dirbinių fotografija. Kai buvo paskelbta, kad „Laisvoji Europa“ bus uždaroma, teko pradėti galvoti, kaip gyventi toliau. Vienas dalykas, kurio nesinorėjo, tai dirbti įstaigoje, būti pavaldiniu, turėti viršininkus ir pan. Norėjosi laikytis armėnės patarimo, kuris tuo metu pasitvirtino bent porą kartų. Kadangi visą gyvenimą šiek tiek mėgėjiškai fotografuodavau, be to, mano senelis kažkada buvo Seredžiaus fotografas, pagalvojau: būsiu nepriklausomas fotografas. Neturėjau nė menkiausios nuovokos, į ką veliuosi. Neturėjau nieko, nei profesinių įgūdžių, nei žinių, nei ryšių, net padoraus fotoaparato. Supratau, kad nebus lengva, bet kad bus neįmanoma – nemaniau. Po kelių mėnesių beprasmiškų pastangų teko atsisveikint su nepriklausomybės idėja ir vėl dirbti už algą, su smulkiais ir dideliais viršininkais. Kol bandžiau būt nepriklausomas fotografas, išsispausdinau reklaminių atvirukų su savo adresu ir telefonu, kurių keletą nešiojaus kišenėj, maža kas. Kai atėjau samdytis į kompaniją „Bidz.com“ bet kokiam darbui, užuot diktavęs kadrų skyriuj savo duomenis, padaviau tą atviruką. „O, tai jūs mokat fotografuoti?“ Jiems kaip tik reikėjo fotografo juvelyriniams dirbiniams.

Iš pradžių buvo labai sunku. Niekaip nesisekė suvaldyti visų tų makrofotografijos veiksnių, kuriuos minėjau. Po poros metų makrofotografijos problemos ištirpo kaip dūmas, bet tada prasidėjo ekonomikos krizė, ir kompanija laikinai, trims mėnesiams, atleido mane iš darbo.

Vėlgi po dienos kitos pasigirdo telefono skambutis. Žmogus, žinojęs mano darbą „Bidz.com“, domėjosi, ar negalėčiau nufotografuot jam juvelyrinių dirbinių. Kai praėjo trys mėnesiai ir kompanija pranešė, kad galiu grįžti į darbą, aš jau buvau atidaręs studiją Los Andželo juvelyrikos kvartale ir grįžti neketinau. Po metų jau turėjau du darbuotojus ir aptarnavau ne tik Kaliforniją, bet ir Amerikos rytų pakrantę: juvelyrikos pardavėjus, dizainerius, prekybos tinklus, kaip antai „Bloomingdale’s“, „JCPenny“, „Sears“, aviacijos kompanijų žurnalus ir t. t. Prieš mėnesį užregistravau korporaciją „STK Photo – LA“.

– Rašytojai savo mintis paprastai fiksuoja užrašuose, kompiuteryje. Vėliau panaudoja rašydami. Ar savo idėjas ir sumanymus fotografijai eskizuoji, kvieti į talką dizainerį, stilistą?

– Ne, mano darbas ne kūrybiškas. Ta prasme, kad klientai dažniausiai ateina su savo vizija, kaip nuotrauka turi atrodyti. Mano, tiksliau dabar jau mūsų, uždavinys – sugalvoti, kaip tą rezultatą pasiekti. Be to, mes šitoj profesijoj ne menininkai, mes – amatininkai. Pramonė, galima sakyti. Mes darom apie trisdešimt tūkstančių nuotraukų per metus. Mūsų nuotraukų retušuotojai dirba penkiose šalyse, kad nuotraukos, kurias mes padarėm šiandien, pasiektų klientą rytoj. Mus vertina už kokybę, apimtį ir greitį. Klientai persiunčia mūsų nuotraukas grafikos dizaineriams, o šie atlieka kūrybišką dalį, t. y. tai, kas matoma žurnaluose.

– Amerikoje kanjonų siužetas „nudralintas“, kaip pas mus fotografuotos ir perfotografuotos Nidos kopos. Tačiau Tavo kanjonai – kitokie, galbūt ir dėl šviežio požiūrio, naujo matymo ir naujoviško technikos panaudojimo?

– Čia tik mano laisvalaikio žaidimai. Fotografuoju „Holga“, „Diana“ F+, savo senuoju „Zorkij“, dar iš tarybinių laikų. Turėjau atliekamą „Canon Rebel“, kurį internete surastas kinas fotografas perdarė į infraraudonąjį spektrą. Buvo smalsu, kaip pasaulį mato vabzdžiai ir kiti gyvūnai. Kanjonai manęs ypatingai nedomina. Fotografuoju augalus, iš esmės – bet ką. Tik kai kurie objektai neatrodo gerai infraraudonajam spektre, o kadangi daug keliauju, tai kanjonų kažkaip daugiau.

– Kokia lietuvių bendruomenės naujoji karta prie Tykiojo vandenyno? Ar dalyvauji, pvz., lietuvių chore (juokauju), teatre, religiniuose renginiuose, alaus šventėse?

  • Ne, nedalyvauju. Ne iš kokio principo, bet visai neturiu laiko. Dirbu po 15 valandų per parą. Visiems sakau: jeigu ką nors padaryti prireiks daugiau nei penkiolikos sekundžių, tai negalėsiu. Kokie ten renginiai, televizijos nežiūrėjau penkerius metus. Kad neišsikraustyčiau iš galvos, keliauju. Bent tris kartus per metus po porą savaičių. Tada skaitau ir fotografuoju savo žaislais, pramogai. Dalį Los Andželo lietuvių vis tiek matau gana dažnai. Kažkas užeina į studiją, kažkas paskambina. Nėra jausmo, kad esu visai atitrūkęs.

Kalbėjosi Valentinas Juraitis

Vyzdys

Saulius Tomas Kondrotas. Kanjonai.JAV.Juta(Ši fotografija sukurta panaudojant infraraudonuosius spindulius).
Saulius Tomas Kondrotas. Mergina pristato deimantų žiedą ir kitu papuošalus. Los Angeles

Panašūs straipsniai

Darius Žiūra: Portretai

Nacionalinėje dailės galerijoje (Vilnius, Konstitucijos pr. 22) veikia Dariaus Žiūros paroda fotografijos  ir video projektai ,,Portretai“. Darius Žiūra gimė 1968 m. Joniškėlyje,

Vaclovas Straukas: Norėjau pasiekti saulę

  Vaclovas Straukas. „Paskutinis skambutis“ (1975-1987) Vasario 1 d. 17.30 val. „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma Vaclovo Strauko personalinė paroda