Laikas nenumaldomai bėga ir regis dar visai neseniai Balandis-Saulius Bučas dar atvažiuodavo iš Kauno savo ūkį motinos poetės Salomėjos Nėries (Bačinskaitės) tėviškę Kiršose netoli Vilkaviškio, neatsisakydavo dalyvauti poezijos renginiuose, fotoparodų atidarymuose ar kitokiuose kultūros mylėtojų suėjimuose.
Dabar to nebebus, Balandis išėjo Anapilin likus vos keliems mėnesiams iki septyniasdešimtmečio, gerokai pergyvenęs savo motiną.
Balandis – Saulius Bučas poetės Salomėjos Nėries ir skulptoriaus Bernardo Bučo sūnus, taip pat pasirinkęs menininko – tapytojo kelią. Tačiau, kaip dažnai būna, nepajėgė ištrūkti iš savo tėvų menininkų šešėlio.
Balandis Saulius Bučas sukūrė gražią šeimą – penkių vaikų tėvas… Man teko su juo keletą metų bendrauti, kai periskėlėlė gyventi į Vilkaviškio rajoną, motinos tėviškę Kiršose.
Balandis – Saulius buvo vadinamas ne tik dviem vardais, dar turėjo ir trečią – Volodia. Taip jis buvo vadinamas Ufos ir ir Maskvos laikotarpiu, kai ten gyveno per Antrąjį pasaulinį karą. Bet dauguma aplinkinių jį vadindavo Sauliumi.
Šalia dailės ir tapybos jis buvo ir patyręs fotografas, turėjo mėgėjišką fotolaboratoriją, nemažai fotografavo. Su Sauliumi ir jo žmona Laima dažnai susitikdavome Paežerių dvare, per fotoparodų atidarymus. Jis lankėsi ten ir mano fotoparodoje ,,Gurbšilio žmonės“. Saulius buvo mūsų žurnalo ,,Vyzdys foto/video“ nuolatinis skaitytojas.
Nesutiksiu su tais, kurie jį laikė šiek tiek ,,pakvaitusiu“. Tai buvo savitas menininkas, lėtoko būdo, bet aštraus, originalaus mąstymo.
Visuomet laikėsi oriai, todėl nedarė to, kas jam nepriklausė, viešai pasakydavo kritišką savo nuomonę įvairiais klausimais. Gal todėl ne visuomet jį mėgdavo poezijos vakarėlių rengėjai, kad nesidžiaugia , nesišypso, kiekvieną kartą nedėkoja, o neretai piktinasi dėl motinos kūrybos savavališko naudojimo, autorinių teisių nuolatinių pažeidinėjimų ir vagysčių.
Posovietinė,, Perestroikos”, ,,Atgimimo” ir ,,Sąjūdžio” laikų valdžia nelabai mėgo Balandį Saulių Bučą, gal už tai, kad reikalauja apsaugoti motinos autorines teises, grąžinti motinos turtą, (40 ha ūkį sugrąžino, bet S. Nėries namo – muziejaus pastato Palemone – ne). Jau mirties patale Balandis Bučas pageidavo atsigulti šalia savo motinos, bet ir čia likimas jį išskyrė, palaidojo Alvito miestelio kapinaitėse.
Kalbant apie sūnų neįmanoma nekalbėti apie motiną – poetę.
Salomėja Nėris lyg meteoras iškilo aukščiau. Įgimtas talentas, savitas stilius, tikra lyrikė, intymi, nuoširdi, laisva.
Keliolika jos eilėraščių pateko į lietuvių literatūros aukso fondą. Kai kurios jos eilės – frazės , tokios,, kaip žydėjimas vyšnios” tapo aforizmais, posakiais, regis, nežinia iš kur atėjusiais…Bet tai buvo Salomėjos žodžiai.
Salomėja Nėris 1942 m.
Salomėja Nėris (dažniausiai tiražuojamas poetės portretas)
Neskubėjo jos smerkti išeivijos rašytojai
Vertinant pasaulėžiūros plotme Salomėja Nėris buvo geriausia to meto lietuvių poetė katalikė ateitininkė ir po to, gal būt, geriausia poetė– bolševikė, išaukštinta iki padangių, paversta propagandos marionete.
Nedaug protestų sulauktume pavadinę Salomėją Nėrį stipriausia lyrike lietuvių literatūroje. Daugelyje diskusijų ir straipsnių šalies ir išeivijos rašytojai J.Aistis, A.Vaičiulaitis ( redagavęs žurnalą ,,Aidai”), K. Bradūnas (,,Draugo” laikraščio literatūros rubrikos redaktorius), ypač B.Raila per daug jos nesmerkė, ieškojo jos persivertimo priežasčių, bet ir negalėjo pateisinančių surasti. Matyt įvertino ir savo padėtį – žymiai saugesnę, pabėgus, palikus savo Tėvynę karo ir pokario audrose. Kaip jie būtų pasielgę jos vietoje?
Kaip ten bebūtų, daugelis pabrėžia poetės talentą, išskiria geriausią jos rinkinį ,,Diemedžiu žydėsiu”.1938 m. už šį rinkinį jai buvo paskirta 5000 litų tais laikas ženkli ir didžiausia valstybinė premija.
Kodėl poetė katalikė ateitininkė, kurios nuodėmklausiu buvo ir pats prelatas M. Krupavičius,vienas žymiausių tarpukario Lietuvos ideologų, patriotas, žemės ūkio reformos, panaikinusios lenkų dvarininkų įtaką kaimui ir visai visuomenei, sukūręs vidutinio valstiečio ūkį, kaip pagrindą atsirasti tautiniams inteligentams, inžinieriams, mokytojams. Salomėja taip pat buvo iš tokių, iš vidutiniokų ūkininkų, tėvai turėjo 40 ha žemės Kiršose, netoli Vilkaviškio. Tačiau, ji, būdama 26-erių pasuko į kairę – į ,,Trečiąjį frontą”. Gal ją žeidė klerikalų veidmainiškumas, abejingumas, nesirūpinimas talentais, nugrūdo mokytojauti į provinciją Lazdijus… Bedarbystė.O gal susipainiojo ir meilės istorijose, kai to meto Kaune buvo sunku pasislėpti nuo apkalbų, nuo pavydžių poniučių akių.Tos apkalbos pagraužė ne vieną Kauno gražuolę. Štai talentinga aktorė Unė Babickaitė buvo priversta vėl sugrįžti į Ameriką, nes negalėjo pakelti pavydo, apkalbų.Tų poniučių – gandonešių, kurios tik ir stebi, su kuo žinoma menininkė pakalbėjo, su kitu pašoko, o jau kitame miesto kvartale nešiojami gandai, kad neva nuo to pono įsitaisė vaiką…
Salomėjos Nėries beatodairiška meilė šveicarui prof. Juozui Eretui, turėjo ir jam pasekmių, tolygių ultimatumui: arba baigti istoriją ir gyventi su savo šeima, arba prarasti profesoriaus darbą Lietuvoje.
Kraštiečių sūduviečių atsiliepimai: ji – ne barščių virėja, o – poetė
Jau ir šiais laikais pakalbėti Salomėją Nėrį mėgstama kiekviena pasitaikiusia proga, nes beveik kiekvienas bent kiek besidomintis literatūra Suvalkijoje suranda sąsajų su poete, jos sūnumi Sauliumi Balandžiu: gal gyveno netoli poetės tėviškės, kartu dirbo, ar mokėsi.
Kai tiek šiandien apie poetę įvairių dalykų parašyta, mane nustebino gan geranoriški viename inteligentų tremtinių pokalbyje Marijampolėje visai neseniai apie Salomėją pasakyti žodžiai.Viena moteris iš pažiūros konservatyvoka mokytoja, pasakė: juk Salomėja – ne eilinė namų šeimininkė, ir ne barščių virėja., nejaugi ji turėjo trintis tik apie puodus. Meilė jai buvo įkvėpimas, argi turėtume tokių eilėraščių be meilės, be nusivylimų ir praradimų…
Tuo daug kas pasakyta ir daug kas atleista.
Viktoras Alekna – Salomėjos Nėries biografas, išleidęs ne vieną knygą, kruopščiai išdėstydamas poetės gyvenimo faktų ir aplinkybių seką, bando atskleisti poetės poelgių logiką…Šis kruopštus ir objektyvus biografas, šiais laikais jau nevaržomas cenzūros rėmų, pateikia daugiau medžiagos, bet neskuba daryti išvadų, vertinimų, nes kiekvieną atskirą faktą visuomet galima skirtingai interpretuoti.
Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje jaunos merginos – katalikės posūkis į kitą pasaulėžiūrą nebuvo toks jau netikėtas. Didieji Europos šviesuoliai, tokie kaip Romenas Rolanas, Maksimo Gorkio draugužis, savo kūriniuose Tarybų Sąjungą piešė rožinėmis spalvomis, garsusis prancūzų fotografas Anri Kartje Bresonas fotografijose parodė sovietinį žmogų didžiulių propagandinių plakatų šviesiame kontekste. Šio autoriaus fotoalbume apie Sovietų sąjungą nematome liūdnų žmonių, net užuominių apie lagerius, nors albumas buvo išleistas užsienyje, tiesiogiai nepasiekiant sovietinei cenzūrai.
Ką jau kalbėti apie kitus vadinamosios demokratinės Europos praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio intelektualus, šviesuolius, kurie faktiškai toleravo ir daugeliu atvejų pateisino fašizmo gimimą, stalinizmo žiaurumus.Neparodė principingumo tardami autoritetingą žodį, gal patys buvo apmulkinti, ir būdami minkštakūniai, mulkino kitus.
Išsaugoti sūnų. Smulkus sraigtelis propagandos mašinoje
Šiame kontekste Salomėja buvo tik smulki žuvelė kuria buvo pasinaudota sprendžiant globalines geopolitines Europos perdalijimo užmačias. Ne vienas lietuvių menininkas, pavargęs nuo smetoninės santvarkos cenzūros kaip naivūs lengvatikys puolė į glėbį sovietinei stalininei propagandai. O šiuos lengvatikius satelitinėse valstybėlėse, tokiose, kokia buvo ir nepriklausona, neutrali Lietuva, sovietiniai ideologai jau nuo seno medžiojo ir laukė patogios progos, kaip jais pasinaudoti. Sovietų Sąjungos atstovybėje Kaune nuolat buvo rengiamos šventęs, ,,kavutes“, pobūviai su nekaltais pokalbiais. Čia dažnai dalyvaudavo ir žurnalistas, būsimasis prezidentas J.Paleckis, kairysis literatūros kritikas K.Korsakas, A. Venclova, P. Cvirka, kiti menininkai, veikėjai. Jau vėliau į šalį įvažiavus sovietiniams tankams atstovybės vadovas Pozdniakovas vietiniams komunistams ją rekomendavus paprašė Salomėjos parašyti poemą apie Staliną…
…O taip pat kai kas jai pasiūlydavo versti tarybinių autorių kūrinius į lietuvių kalbą… ir už tai atsilygindavo. Tai buvo savotiškas mūsų kūrybinės inteligentijos papirkinėjimas. Gal būt tai buvo jos virsmo pradžia. Smetoniniai valdantieji sluoksnai, kultūros-ideologai neišsaugojo jaunos talentės.
… Karas.1941 – aisiais bomboms krentant ant Kauno, S. Nėris su ketverių metų sūneliu Balandžiu ant rankų skubėjo trauktis į Rytus,vyras liko vokiečių okupuotoje teritorijoje.
Sovietiniai pareigūnai, gelbėdami savo kailį, pamiršo poetę, ji vos spėjo pasitraukti su paskutiniu sovietinių kareivių sunkvežimiu. Poetas V. Montvila pasimetė, nespėjo pabėgti, vėliau buvo sušaudytas. Panašus likimas galėjo laukti ir poetės.
Bėgant iš Lietuvos pirmoji netektis labai sukrėtė poetę. Ties Daugpiliu žuvo jos artimas klasės draugas iš Vilkaviškio laikų – Pijus Glovackis. Žuvo per atsitiktinumą, jį nušovė rusų kareivis palaikęs diversantu, nes turėjo pistoletą, miniatiūrinį, moterišką, kurį jam buvo paskolinusi Salomėja. Per sieną į Rusiją ties Daugpiliu buvo sunku patekti, siena buvo akilai saugoma nuo hitlerinių diversantų. Padėjo pereiti sieną G.Zimanas turėjęs svarius įgaliojimus.Vėl kelyje gilyn į Rusiją geležinkelio bomabardavimai, apšaudymai, gausybės sužeistųjų, žuvusieji… Per suirutę Salomėjai iš rankų išprūdo ir pasimetė sūnelis Balandukas. Tris paras ieškojo apšaudomo geležinkelio apylinkėse, kol pagaliau surado ramiai sėdintį vežime ant šieno.
Kai dėstau ir rikiuoju gausias to meto biografijos faktų virtines prisiminiau vieno rašytojo pasakymą: lengva įsivaizduoti save sėkmingu, teisingu strategu, kai stebi mūšį iš šalies. Stebi ir vertini įvykius prabėgus keliems dešimtmečiams.
Salomėja Nėris tame dalyvavo. Dalyvavo konkrečiai – buvo propagandos mašinos sraigtelis. Ir kaip kiekvienai motinai, jai matyt buvo savarbiausias dalykas išgyventi, išsaugoti sūnų. Tuo metu ji sakė ir prašė pasitraukusios sovietinės Lietuvos vadovų, visur dalyvausiu, tik neatskirkite manęs nuo Balanduko.
Savisaugos instinktas
Salomėja būdama garsi poetė, turėjo ir išlavintą savisaugos instinktą, gal būt dėl to, kad būdama tarp enkavedistų, nemažai, ką žinojo ne tik iš nuogirdų…
Salomėja graudžiai verkė per baltarusių poeto Jankos Kupalos laidotuves. Ar dėl paslaptingų žūties aplinkybių baiminosi ir dėl savo likimo. Baltarusių poetas klasikas 1942 m. Maskvoje iškrito iš kelinto aukšto ir užsimušė. Paprastai tokius įvykius vadindavo ,,nelaimingu atsitikimu gamyboje“.
Šiandien galima tik samprotauti, kodėl poetas žuvo per atsitiktinumą. Gal būt per daug sau leido žiauriomis karo sąlygomis laisvamanybių, gal neklausė enkavedistų nurodymų. Juk poetai taip pat dirbo fronto sąlygomis: jei liepta parašyti eilėraštį, tai toks turi ir atsirasti laiku ir tinkamas.
-Fronte kasdien žūsta žmonės tūkstančiais, o čia jums, ,,poetėliams”, ne sumuštinius su dešra valgyti ir ,,šnapsą“ maukti… Jei nebus teksto, įkvepiančio pergalei iki ryto, – skrisite ne pro balkoną , o pro langą, kaip tas baltarusių ,,bachūras”…, – ausyse skambėjo žaliakepurių enkavedistų užuominos.
Stalininių represijų sąlygomis ji neatsakė nei į vieną savo buvusių draugų ir draugių iš tremties Sibire laiškus ir net nebandė jiems kaip nors padėti. Matyt bijojo pati save sukompromituoti neleistinais ryšiais su vadinamaisiais ,,liaudies priešais“. Nors jau 1940 m. Lietuvoje matė trėmimų mąstus ir tuo buvo sukrėsta.
Karui pasibaigus pasiligojusi Salomėja išgyveno vos metus. Tačiau sovietų valdžia nei akimirkai nepalikdavo jos be dėmesio, jautri, kiekvienu kritiškesniu atveju galinti graudžiai apsiverkti, atrodė neprognozuojama, ji nekėlė valdžiai pasitikėjimo, nes nestablia jautrios psichikos asmenybe gali pasinaudoti ir kiti. Koks būtų skandalas, jei jos eilėraštis apie Tėvynės meilę ir kraujuojantį kraštą būtų pasirodęs žaliųjų partizanų pogrindinėje spaudoje. Beje jos eilėraščiai , virtę dainomis, buvo dainuotami ir partizanų.
Ar galėjo taip atsitikti? Sunku atsakyti. Tuo labiau, jau vieną kartą ji pakeitė savo įsitikinimus iš uolios katalikės virto pavyzdinga bolševike.
Neveltui prūsų tautos užkariautojas Teutonų Ordino didysis magistras Hermanas fon Salca yra pasakęs: išdavikais negalima pasitikėti, jais reikia tik pasinaudoti…
Pokario metais nuolatinis Salomėjos prižiūrėtojas buvo grafomaniškas rašytojas Alpas Liepsnonis, jis jai patardavo poezijos tematiką , o kartais ir už ją parašydavo publicistinį opusą į laikraščius. Mirė poetė 1945 liepos 7 d. kai jai buvo vos 41-eri. Neilgai po karo gyveno ir jos tarybinės biografijos bendražygiai P.Cvirka, L.Gira. Jie kaip sovietinės santvarkos šlovintojai ir marionetės, savotiški prekiniai ženklai , jau buvo atlikę savo darbą, todėl juos pagerbti buvo patogiau pastatytais paminklais ir atminimo įamžinimu gatvių ir įmonių, kolūkių pavadinimuose.
xxx
Poetės sūnaus – Balandžio, išsiskiriančio iš minios savo žilų nesuvaldomų plaukų verpetais, išsiskiriančiu originaliu romėnišku profiliu ir nevaldomu, nestumdomu charakteriu jau keliolika metų nebėra mūsų tarpe. Ir tarsi nutrūko gyvasis ryšys su lietuvių literatūros klasike – Salomėja Nėrimi, kuriai nepavyko tapti vien poete – buvo paversta sovietinės propagandos sraigteliu.
Valentinas Juraitis
Salomėjos Nėries sūnus Balandis Saulius Bučas ( 1937-2007) savo ūkyje Vilkaviškio r. Kiršų kaime 2006 m.
Autoriaus nuotr.
