Romualdas Požerskis. Žingsniai. Senamiestis

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.
Share on facebook
Facebook
Share on linkedin
LinkedIn
Share on email
El.paštas
Share on print
Spausdinti

Serijoje „Lietuvos senamiesčiai“ fotografas sutelkia dėmesį į Vilniaus, Kauno ir kitų miestų istorinių centrų žmonių gyvenimą. Susidūrus keliems motyvams, jis nuolat pabrėždavo skirtingus komiškus ir groteskinius šiaip kasdienių situacijų elementus.

Aštuntajame XX a. dešimtmetyje Romualdas Požerskis kartu su savo draugu Virgilijumi Šonta buvo įžymiausias jaunos lietuvių fotografijos atstovas. Jis sekė vyresniosios kartos moderniosios dokumentinės fotografijos pradininkų – Aleksandro Macijausko, Antano Sutkaus, Vito Luckaus, Algimanto Kunčiaus, fotografuodavusių kasdienį paprastų žmonių gyvenimą Lietuvos kaime, darbus. R. Požerskis taip pat stengėsi pasiekti realybės vaizdų aukštumas, išsiskirdamas savo autentiškumu nuo dirbtinai euforiškų geriausių darbininkų portretų ir laimingos jaunystės vaizdavimo, kas tuo metu vyravo tarybinėje fotografijoje.

Klaipėda. 1980. Moterys muša kilimus

R. Požerskis pradėjo fotografuoti 1963 m., tačiau tik besimokydamas Kauno politechnikos institute, jis pradėjo rimčiau žiūrėti į fotografavimą. Nuo 1974 m. R. Požerskio fotografijos buvo apytikriai siejamos su jo tuo metu didžiausiu pavyzdžiu A. Macijausku. Fotografijų serijoje „Pergalės ir pralaimėjimai“ jam labiau rūpėjo parodyti vidinį žmonių pasaulį jų vilties, pergalės ar pralaimėjimo momentais negu dramatines sporto varžybų akimirkas. Panašiai jo serija „Vaikų ligoninėje“ buvo ne tik dokumentas iš ligoninės, bet ir filosofinis svarstymas apie esminių vertybių žmogaus gyvenime poveikį mūsų gebėjimui nugalėti likimo kaprizus, skausmą ir mirties baimę. Serijoje „Lietuvos senamiesčiai“ fotografas sutelkia dėmesį į Vilniaus, Kauno ir kitų miestų, istorinių centrų, žmonių gyvenimą. Susidūrus keliems motyvams, jis nuolat pabrėždavo skirtingus komiškus ir groteskinius šiaip kasdienių situacijų elementus.

Neginčijama R. Požerskio darbo viršūnė yra fotografijų, vaizduojančių Lietuvos religinį gyvenimą, serija. Čia jis plačiai parodė charakteringus atlaidus ir religines šventes ne tik išreikšdamas senas savo mažos tautos tradicijas, bet ir savo religinius jausmus kaip protesto prieš oficialų sovietinio komunistinio režimo ateizmą, vyravusį Lietuvoje nuo sovietų okupacijos 1940 m. iki nepriklausomybės Gorbačiovo eros pabaigoje, išraišką.

Vilnius. 1977. Prie vartų

R. Požerskio fotografijos atranda didybę niekuo neišsiskiriančiuose ir dramatiškumą – paprastuose dalykuose. Už išorinių gestų ir mimikos jis atskleidžia paprastų žmonių vidinį pasaulį, jų džiaugsmus, viltis, tikėjimą, skausmą, netikrumą. Jo subjektai (žmonės) yra be galo autentiški, tačiau tuo pat metu pilni lyriškumo ir puikios poezijos. Jie lengvai vaizduoja greit prabėgančias scenas ir kartu parodo kažką pastovaus bei nekintančio. Jie tiksliai atitinka parinktą aplinką, būtent tie žmonės, net jų drabužiai: tuo pačiu metu jie daug pasako apie įprastus dalykus už konkretaus laiko ir vietos ribų. Jie paprasti ir jaudinantys. Pasirodo ir komiškų elementų, bet R. Požerskis niekada neleidžia jiems pasireikšti triukšmingame farse ar griežtoje satyroje. „Kaimo šventės“ pavadinimu ir išleistose albumu Jungtinėse Amerikos Valstijose „Atlaidai. Lithuanian Pilgrimages“ pavadinimu, R. Požerskiui pavyko sujungti etnografinę dokumento apie religiją Lietuvoje XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose vertę bei bendrą

Nors R. Požerskio fotografijos darbai apima ir aktus, portretus, reportažus iš Kauno krepšinio varžybų ar Lietuvos politinius įvykius kovos dėl nepriklausomybės metu, humanistinės dokumentinės nuotraukos išlieka vyraujančios. Paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais jis praturtino savo darbus vaikų ligoninių, liūdno senų žmonių, priklausomų nuo savo artimųjų, likimo ir laidotuvių dalyvių kapinėse fotografijomis. Jos taip pat liudija, kad Romualdas Požerskis priklauso žymiausiems šiuolaikinės Lietuvos fotografijos atstovams.

Vladimiras Birgus

Romualdo Požerskio mintys:

Fotografija man yra ir profesija, ir hobis, džiaugsmas ir kančia. Lietuvos fotomenininkų atradimai pastūmėjo mane, pradedantį autorių, susidomėti ir pabandyti suvokti bei užfiksuoti liaudies šventes. Fotografijos istorijos studijavimas suformavo mano kūrybinius siekius ir būsimų herojų tipažus. Fotografijoje mane domina gyvenimo tradicijų pasikeitimai, Anapilin iškeliaujančios senosios kartos išmintis.

Fotografijoje labiau branginu konkretų gyvenimo faktą negu improvizuotą realybės deformavimą. Sukurtos fotografijos apramina mano maištaujančią, besiblaškančią, o kartais besigraužiančią sielą.

Kaunas. 1975. Užuolaidos.

Kaunas. 1976. Automobilio remontas.

Kaunas. 1978. Mama su dukrom Vilniaus g.

Kaunas. 1980. Kumelių g. kiemas

Vilnius. 1977. Juodas vyras su lazda

1999 (03)

Panašūs straipsniai