Rimantas Dichavičius: antikos nuostatos ir iššūkis puritonizmui

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.

2022-10-20

Rimantas Dichavičius (g. 1937) – vienas žymiausių Lietuvos fotografų. Jo aktų fotografijų albumas „Žiedai tarp žiedų“ sukėlė milžinišką visuomenės susidomėjimą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

1945 metais jis su šeima buvo ištremtas prie Uralo, kur praleido penkerius metus. Grįžęs mokėsi Šiauliuose, vėliau – Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės mokykloje, o 1957–1963 m. studijavo Vilniaus dailės instituto Grafikos fakultete. 1963 metais dėstė M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje grafiką. 1969–1978 m. – leidyklos Mintis meninis redaktorius. Nuo 1978 m. – kūrybinis darbuotojas, leidyklų, redakcijų, galerijų bendradarbis.Nemažai jėgų atidavė pedagogikai, daugelį metų dėstė fotografiją, kompoziciją fotografams, studijuojantiems sostinės kolegijoje.

Šalies ,,Atgimimo” metais Rimantas Dichavičius – atsiskleidė kaip žinomas ir pripažintas nepriklausomas leidėjas, išleidęs seriją solidžių meno leidinių, pristatančių lietuvių dailininkus, skulptorius, fotografus, taip pat leidinių, pasakojančių apie mūsų šalies istoriją.

Per kone dešimtį kruopštaus ir įtempto darbo metų R. Dichavičius parengė spaudai tritomį albumą „Laisvės paženklinti. Dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei“ (2012, 2013, 2016), skirtą Lietuvos nepriklausomybės simbolikai, ženklams bei juos kūrusiems menininkams įamžinti. Jame pristatomi įvairių kartų šalies dailininkai, tapytojai, skulptoriai, grafikai, keramikai, dizaineriai ir jų Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui sukurti darbai.Visa tai sutelkus į vieną vietą aiškiau matoma, kokį didžiulį indėlį atkuriant Lietuvos pamatus jie įnešė. Beje, R. Dichavičius albumus „Laisvės paženklinti“ leido savo lėšomis, pardavęs susigrąžintą tėvų žemę Kelmės rajone.

Savo plastiškų, romantiškų moters, merginos aktų fotografijomis jis metė iššūkį puritoniškai sovietinėje visuomenei, galbūt ne visai visuomenei, o vadovaujančioms ideologinėms institucijoms.

Sovietų sąjungoje požiūris į žmonių santykius, šeimą, meilę, seksą, išgyveno katastrofiškus kraštutinumus: po vadinamosios revoliucijos, perversmo 1917 m., skambėjo bolševikų šūkis: visas moteris reikia nacionalizuoti, … jei kuri mergina nesutinka užsiimti seksu su komjaunuoliu, bolševiku – tai ji yra buržuazinė atplaiša ir tėvynės išdavikė. Iš tokios nuostatos sekė, ne tik pilietinio karo padariniai, bet ir šeimos instituto sugriovimas, palaidas gyvenimas, atsirado vaikų pamestinukų ( rus. bezprizornikų) būriai…

Ir kitas kraštutinumas – griežtas šeimos instituto sugąžinimas,erotikos cenzūra, kuri tęsėsi iki pat vėlyvojo sovietmečio, kai nuogo kūno rodymas buvo draudžiamas.

,,Rimanto Dichavičiaus albumas,, Žiedai tarp žiedų” skirtas jaunystei, gyvenimo pavasariui. Bet juk jaunystė nelygu jaunystei. Ją galėtų išreikšti pačios įvairiausios kūno formos, o pavasario atgimimą– patys įmantriausi žiedai. Tačiau iš jo atrinktų ir sukurtų aktų gerai matyti, kad čia yra vadovautasi gerai žinomu antikos išminčių principu „viskam saikas“ ir „nieko per daug“. Ypač gerą įspūdį tie švarūs, saikingi, idealūs kūnai šiandien sukelia perdėm seksualizuotų ir grynai reklaminių moterų, masinių žvaigždžių nuotraukų fone” – teigia kultūrologas, filosofas Krescencijus Stoškus.

Jo aktų fotografijų albumas „Žiedai tarp žiedų“ sukėlė milžinišką visuomenės susidomėjimą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Buvo sugriautas nuogo moters kūno Sovietų Sąjungoje tabu. Maskvoje menininko parodoje per dieną apsilankydavo per dešimt tūkstančių žmonių. Surengė daugybę asmeninių parodų įvairose šalyse, grupines parodas JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Čekijoje, Italijoje, Lenkijoje bei daugelyje kitų šalių. Iliustravo ir apipavidalino per du šimtus įvairių leidinių, per 30 knygų.

,,Vizijos” – tai unikalūs fotopaveiklsai, kurių daugiaprasmiškumas, lyrizmas ir simbolika dailininko ir fotografo kūrybine patirtimi ir polėkiu sulydyti į turtinga formos ir spalvos pasaulį.

Svarbiausi darbai: „Žiedai tarp žiedų“ (1965–1989); „Lietuvos etnografija“ (1960); „Formų pasaulyje“ (1965); „Lietuvos etnografija“ (1960–); „Formų pasaulyje“ (1965–); „Vizijos“, (2000–); „Kultūros darbuotojų portretai“.

Autorius apie kūrybą: Mėgstu raiškias daiktų faktūras, nes už jų slypi gelminės struktūros, tarsi metafizinė konkretaus daikto esmė. Mano darbai nėra tik fotografijos, tai – fotopaveikslai, išmonė, ten yra ir tapybos, ir skulptūros, ir gamtos dalelė., – sako autorius.

Dvasiškai nenuilstančio unikalaus kūrėjo išskirtinis bruožas- estetiškas ir kūrybiškas ir originalus rezultatas, kuris puošia Lietuvą, puoselėja jos istoriją, patriotizmą. Lietuvos nacionalinis muziejus su didele pagarba rekomenduoja teikti Rimanta Dichavičių šių metų Nacionalinei kultūros ir meno premijai už viso gyvenimo kūrybą.

Valentinas Juraitis