Rūta Jankauskaitė. Fotomodelis ir idėja

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.
Facebook
LinkedIn
El.paštas
Spausdinti

Rūta Jankauskaitė 039

Mane labai dažnai įkvepia žmonių veidai, na ir pačios asmenybės kurias fotografuoju. Va ir dabar visai nesenai atradau savo naująją mūza, kurią tik pamačius, iškart galvoje gimė idėja fotosesijai.

Rūta Jankauskaitė charizmatiška mergina, man sakė, kad ji pradedanti, ir jau nemažai pasiekusi fotografė sakė jog yra daug besišypsantis žmogus, ir tikrai nepamelavo. Prakikenom visą interviu. fotografijos olimpo link, kelia toliau skinasi sėkmingai.

Tai ji -visa siela deganti noru fotografuoti, Pincesių ir Pelenių, fantastinių fotosesijų fotografė Rūta Jankauskaitė.

Trumpai papasakok apie save.

Oi, tai man nemielas klausimas. Na aš esu išsiblaškiusi, greit užsideganti, bet galiu ir greitai užgesti, esu dvynys, esu labai permaininga, mėgstu bendrauti .

Kai pradėjau fotografuoti prieš  trejus metus, tada žmonės  pradėjo mane pastebėti, įvertinti, tačiau jokių  apdovanojimų negavau, nors ir dalyvaudavau įvairiuose konkursuose. Fotografijos pagrindus gavau, kaip asistentė  dirbdama pas fotografą Gedmantą Kropį, Galiausiai dabar visi tie trys metai, kai aš dirbau ką pati mokėjau,  susidurdama  su visokiais sunkumais bei didele kova su savimi, rodos, pamažu pradeda atsipirkti. Dažnai ankščiau galvodavau, kodėl pasisekimas ateina taip iš lėto, kodėl reikia visko  taip sunkiai siekti, kopti po vieną  laiptelį  ir tik dabar suprantu, kad pradėjau būt  labiau vertinama tik dėl didelio darbo. Tai man ir buvo kaip dar didesnis akstinas eiti pirmyn, daryti geriau, stengtis ir kiekvieną nusivylimą išnaudoti kaip dar vieną iššūkį sau.

Kaip dabar tobulini save, ieškai naujų idėjų?

Na dabar kokius tris mėnesius nieko nefotografavau, dėl sesijos, tačiau jau dabar pasiilgau fotografavimo, galvoje sukasi idėjos, bet bandau save sutramdyti nes kolkas manau jog svarbiau yra koncentruotis į mokslus. Mano didžiausias  uždavinys sau – nefotografuoti betko, tuščių gražių vaizdų, aišku, nieko tokio jei su drauge pasifotografuoji, bet savo fotografės vardu bandau rodyti tik tas nuotraukas, kurios yra išgrynintos, kurios yra su idėja, geru įdirbiu, kuriom buvo ruoštasi, ir kurios yra kokybiškos.

Per pastaruosius kelis mėnesius susišlavėi  apdovanojimų: laimėjai popžurnalo „Pravdos“geriausio naujoko fotografo apdovanojimą, mados fotografijos konkurso „Madamarfozės“  parodoje kabo jos darbas, o naujai išleistoje knygoje „100 geriausių“buvai pripažinta, kaip geriausia  metų mados fotografė. Savo kelią  profesionalumo link pradėjai tik prieš tris metus. Ką tau pačiai davė fotografija?

Per fotografiją daug  su kuo susipažinau,mokiausi dirbti. Iš pradžių, pačioje pradžioje, man būdavo labai ir nedrąsu ir baisu visų prašyti  pagalbos  ir labai kuklinausi, stengiausi pati viską padaryti. Bet po to supratau, kad tai nėra profesionalu, nes anksčiau, net ir rimtiems užsakymams kai viską darydavau pati, galiausiai suvokiau, kad dažydama pati, rengdama, atlikdama tuos vaidmenis, kuriuos turėtų atlikti tos srities profesionalai , aš žiauriai nusikalu,   labai daug savęs atiduodu, ir kai jau reikia fotografuoti, būnu visiškai išsieikvojusi.  Tai naujų pažinčių tikrai davė , ir visi tie žmonės, su kuriais daugiausia teko dirbti, manekenės, stilistės ar grimerės,  yra  ne šiaip fotosesijos darbuotojos, kurios tiesiog atidirba savo darbą ir viskas, bet dauguma jų tapo ir geromis mano draugėmis.

Ar turi kokią komanda, kuri prisideda prie fotosesijos organizavimo?

Taip, dirbu su grimere Simona Mužaite, kuri visąlaik padeda ir yra be galo profesionali, ir stilistė Morta Paule, kuri labai mėgsta avangardą ir nestokoja beprotiškiausių idėjų. Dar gana dažnai tenka dirbti su Rūta Kiškyte, su ja režisuojam ir idėją kuriam ją bendrai, tai būna ir jos ir mano bendras kūrinys, o kartais aš įgyvendinu jos idėjas. Ir Rūta daug padeda per pačias fotosesijas. Nuotraukos sukurtos kartu su ja dažnai laikomos pačiomis stipriausiomis.

Kaip susiradai šiuos žmones ?

Gyvenu Vilniuje, taigi visi visus pažysta. Kažkada Rūta Kiškytė atsivedė Simoną, Mortą sutikau padėdama Roko Darulio fotosesijoje, o pačią Rūtą pažįstu dar iš dainaivimo laikų, buvom back vokalistės MC Messiah grupėje.

Ar ji netrugdo susikaupti, surasti emocinį rysį su fotografuojamu personažu, kai dar vienas žmogus kuruoja fotosesija?

Na nėra taip, kad mane pertraukinėtų ar man įsakinėtų. Tiesiog kartais pasako pastabas, arba sugalvoja kažkokį naują idėjinį sprendimą, kaip būtų geriau, bet pats fotoaparatas ir fotografavimas lieka mano rankose, nes aš matau, kur yra šviesa, kur geresnis fotografavimo kampas. Visada priimu kartu dirbančių žmonių nuomones.

Kaip pati vertini savo darbus?

Man labai sunku vertinti save iš šalies, manau kad mane labai įtakoja ir žmones su kuriais dirbu, pvz nuotraukos yra vienokios dirbant su Morta, kuri mėgsta avangardą, ar ašresnius dalykus, kaip, kad daryta fotosesija apie plastinę chirurgija, ar dirbant su Rūta Kiškyte nuotraukose yra labai daug siurrealizmo, tagi manau, kad mano darbai yra įtakoti aplinkos, žmonių su kuriais bendrauju ir dirbu. Aš galiu visą laiką būti labai skirtinga.

Ar paišai  būsimų fotosesijų eskizus ?

Anksčiau ne, tik dabar pradėjau tai daryti, tiesiog todėl, kad dažnai reikia parodyti būsimos idėjos griaučius užsakovams arba komandai, o eskizai arba bent kompozicijos kadruotės padeda susidaryti bendrą vaizdą ir geriau vienas kitą suprasti.

Kokia esi dirbdama su modeliais, griežta ar pirma tampi drauge, su kokiais modeliais norėtum dirbti?

Ne, aš visai nesu griežta, kaip tik daug juokiuosi, stengiuosi sukurti malonią ir draugišką atmosferą. Nesinori būti kokia pikta fotografe, kad žmogus ar manekenė,  manes bijotu, negalėtų atsipalaiduoti, noriu, kad žmonėms, kurie su manim dirba, būtu malonu ir gera. Nepaisant to,esu reikli, ir nors nepamatytumėt manęs rūsčiu veidu, bet visada stengiuos viską, kas buvo užsibrėžta prieš fotosesiją, išpildyti šimtu procentų.

Turi savo mūzą?

Mane labai dažnai įkvepia žmonių veidai , na ir pačios asmenybės kurias fotografuoju. Va ir dabar visai nesenai atradau savo naująją mūza, kurią tik pamačius, iškart galvoje gimė idėja fotosesijai . Ją atradau Facebook socialiniame tinklapyje, ji dažnai komentuodavo mano nuotraukas, ir aš į ją atkreipiau dėmesį. Mergaitė dar labai jauna, jai apie 12m, bet ji nuostabiai graži, natūraliai raudonais plaukais, balto veido, blankių antakiu, atrodo panaši į jaunąją Elžbietą. Jau susitariau su jos tėveliais, tagi laukia nuostabi fotosesija.

Ar būtina mados fotografui dometis naujausiomos mados tendensijomis ?

Taip, nors as pati ir nespėju nuosekliai sekti  mados, beto man ir drabužius parenka stilistė, kuri  geriau išmano madą, bet  žurnalus vartau, stebiu fotosesijas ir manau, kad tai daryti tikrai yra gerai ir naudinga mados fotografui.

Ar daug naudoji Fotosopo savo nuotraukoms ?

Ankščiau, kai buvau jaunesnė, dažnai atmestinai pagalvodavau kad, ai, kam čia vargti, su fotoshopu sutvarkysiu, bet dabar į viską žiuriu rimčiau, nes ir teko porą kartų pasimokyti iš tokių klaidų, kai nuotraukas teko tvarkyti 3 naktis, ir norimas rezultatas vistiek nesigavo. Šią programą esu įvaldžiusi tikrai neblogai, esu prie jos prasėdėjus kelis metus, bet stengiuos vistiek palikti kuo daugiau natūralumo savo nuotraukoms . Odą, be abejo, kai reikia  aš tikrai tvarkau, labai daug dėmesio skiriu spalvoms, kurios ir būtų pagrindinis dalykas ką aš redaguoju, kūną pati labai jau retai kada ploninu ar ką keičiu išvaizdoje ko nebūtų realiame vaizde. (Dar priduria besijuokdama, kad sharp‘o uždeda.)

O koki apšvietimą daugiausi naudoji? Tavo nuotraukų spalviniai tona labai švelnus, minkšti…

Mitu apie tai, kad labai geras fotografas turi turėt didžiausią studiją pilną įrangos aš netikiu. Labiausiai mėgstu dienos šviesos apšvietimą, nes su juo ir išmokau fotografuoti. Aišku, priklauso ir kokia ta dienos šviesa, ar apsiniaukusi diena ar ryški, bet man labiausiai patinka švelnus lengvai debesuotos dienos apšvietimas. Naudoju ir dirbtinį apšvietimą, turiu kelis softboxus, bet dirbtinį apšvietimą daugiausiai naudoju žiemą, kai lauke fotografuotis tiesiog  nėra galimybių .  Norėčiau pabandyti dirbti su kino lempomis, nes girdėjau, kad jos duoda natūralesnį atspalvį, nes man tie visi blitcai nepatinka.

Esi studijavus fotografiją, VDA, taciau metei, dabar vėl įstojai į Vilniaus kolegiją VTDK, ar esi patenkinta šiom studijomis ?

Mes čia nesenai su mama net juokėmes, kad galėsiu parašyti knygą, kur studijuoti fotografiją, nes turbūt pereisiu visas įmanomas mokyklas Lietuvoje. Na o studijomis VTDK esu tikrai labai nepatenkinta, dabar net studijuodama ten aš pradedu teigiamai manyti apie akademiją. Visų pirma nepatiko stojiemieji, kurie reikalavo labai daug kūrybiškumo, tačiau tai, ką aš dabar mokausi, su kūryba neturi nieko bendra. Aišku esu pati kalta, kad paskutinę savaitę sugalvojau stoti ir visiškai nepasidomėjau, ką siūlo ši kolegija.

Ką patartum, jaunam, entuziazmu degančiam fotografuoti žmogui ?

Pradėti visada reikia nuo įdėjos, ir fotografuoti tik tada, kada įstikini, kad ta įdėja yra verta fotografavimo. Kada tu degi visa siela, kaip nori ją įgyvendinti, nereikia pulti stačia galva, visada reikia viską apmastyti, visas smulkmenas, ir viskas, ką tu fotografuoji, kadre turi turėti savo priežastį. Na, pavyzdžiui, elementariausias pavyzdys: jei mergina kadre tiesiog stovi šalia traukinio, kadras taip ir atrodys- mergina prie traukinio. Jei merginai į rankas duotume lagaminą, nuotrauka pradėtų įgauti kitokios prasmės ir taptų įdomesnė.

O iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad Lietuoje nėra nei vienos mokyklos, kuri paruoštu stipriai, tai mokytis galima ir pačiam, daug dirbant ir treniruojantis. Svarbu, kad būtų noras praktikuotis pačiam.

Lijana Venckevičiūtė

Rūta Jankauskaitė 041
Rūta Jankauskaitė 023
Rūta Jankauskaitė 0441
Rūta Jankauskaitė 03
Rūta Jankauskaitė 004

Panašūs straipsniai

Aleksandras Ostašenkovas: Neįvardytas laikas

  2024 m. vasario 1 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) atidaroma fotomenininko Aleksandro Ostašenkovo paroda „Neįvardyto laiko