Janas Bułhakas gimė 1876 metais Ostašine, Baltarusijoje, tačiau kaip kūrėjas save realizavo Vilniuje. Link profesionalios meninės fotografijos Janas Bułhakas pasuko 1905 m. kuomet, paėmęs į rankas fotokamerą, ėmėsi įamžinti pirmuosius sudominusius vaizdus, užfiksuotus pastabia ir jautria menininko akimi: moters figūrėlę pasišiaušusių debesų fone, miestelio turgaus aikštę, gatvelę. Ir nuo tol fotografija tapo neatskiriama Bułhako gyvenimo dalimi, lydėjusia jį iki pat gyvenimo galo.
1908 metais Peresiekoje Janas Bułhakas įkuria fotoateljė, jau aiškiai supratęs, kad fotografija – jo pašaukimas. Ant popieriaus gula peizažai, merginos profilis, šviesi moters figūra paupy, vienišas kryžius, jaukūs žaidžiančio sūnaus portretai, vermejeriškas dvaro interjero kampelis, čiurlioniški debesys, ir visa persmelkta ypatingos šviesos, suteikiančios kūriniams romantišką, paslaptingą nuotaiką.
Bułhakas neužsidaro savo dvarelio aplinkoje – 1908 m. jis tampa Photo-Club de Parisnariu korespondentu, dalyvauja įvairiose parodose, fotokonkursuose tiek savojoje, tiek užsienio šalyse, kur sulaukia įvertinimo ir pelno premijas.
1912 metais Janas Bułhakas palieka Peresieką ir išsikrausto į Vilnių, kur jį pakviečia dailininkas Ferdynandas Ruszczycas (1870–1936), autoritetinga ir įtakinga meno ir kultūros pasaulyje asmenybė, patyrusia akimi įvertinęs fotografo talentą ir jame slypinčias galimybes. Negana to, Ruszczycas, palengvindamas įsikūrimą naujame mieste ir gyvenimo pradžią, išrūpina miesto valdžios finansavimą, už kurį Bułhakui pavedama dokumentuoti Vilniaus architektūros ir meno paminklus, jų detales ir bendrus miesto vaizdus.
Bułhakas imasi pavesto sudėtingo darbo su užsidegimu ir atsakingai. Pasitobulinęs Drezdene ir Miunchene, grįžęs įsirengė dirbtuves, kruopščiai, padedamas Ruszczyco, susirinko rekvizitus, dekoracijas, susiprojektavo interjerą. Dailininkas, pagautas įkvėpimo, sukūrė fotografui emblemą – moters – mūzos profilis su sparnu ir dviem žalčiais, turėsiantis saugoti fotografo kaip menininko kelią nuo nesėkmių ir praradimų ir kelti kūrybinę dvasią.
Emblema, matyt, tikrai prisidėjo prie fotografo kūrybinės karjeros ir produktyvumo: Bułhakas 1912–1914 metais Vilniaus miesto archyvui pristatė penkiolikos tomų rinkinį Fotografijos archyvas, kurį sudarė 462 Vilniaus architektūros fotografijos. Lygiagrečiai menininkas sudarė kelis rinkinius bei albumus savo nuožiūra, o Pirmojo pasaulinio karo metais, aplankius ypatingam įkvėpimui, sukuriamos puikios miesto fotografijos. Šį nelaimingą karo metą galima laikyti Bułhako kūrybos apogėjumi.
Pokaro Janas Bułhakas fotografuoja mažiau, tačiau anaiptol nesėdi dykas: aktyviai įsitraukia į mokslinę, pedagoginę ir visuomeninę veiklą. Ruszczycas, padėjęs jam įžengti į fotografijos meno sritį, skatino prisidėti prie bendrų kultūrologinių darbų. Tapęs 1919 metais atkurto Stepono Batoro universiteto Meno fakulteto dekanu, jis pakvietė fotografą įsteigti Meninės fotografijos katedrą ir jai vadovauti. Bułhakas išaugino pirmąją profesionalių fotomenininkų kartą. Dėstydamas universitete, jis gilinosi į menotyrą, plėtojo fotografikos estetikos teoriją, eksperimentavo, tobulino technologiją. Daugybė straipsnių, kitokių veikalų atskleidė Bułhako kaip žodžio meistro talentą.
Universitete fotografas suartėjo su architektu profesoriumi Juliuszu Kłosu (1881–1933), kuris nuo 1926 metų buvo Meno fakulteto dekanas bei dėstė architektūros istoriją. Juos suartino rūpesčiai dėl kultūros paveldo. Dalyvaudamas ekspedicijose, talkindamas restauravimo (1927–1929 metais Šv. Teresės bažnyčios ir Aušros Vartų koplyčios) ir tyrinėjimų (1931–1932 metais Vilniaus katedros) darbuose, Bułhakas įsigilino į kiekvieno fiksuojamo objekto istorinę reikšmę ir vertę, fotografavo mokslo tikslais.
1939 metais Bułhakas susipažįsta su dar viena, ryškia asmenybe – daktaru Mikalojumi Vorobjovu (1903–1954), didžiu estetu ir eruditu. Vilnių grąžinus Lietuvai, Vorobjovas netrukus pradėjo rengti vieną iškiliausių sostinei skirtų darbųVilniaus menas. Miesto architektūros studijai iliustruoti Vorobjovas pasirinko Bułhako fotografijas. Vėliau, nuo 1940 metų rugsėjo Vilniaus dailės akademijoje, o nuo 1941-ųjų rugsėjo Vilniaus universitete skaitydamas visuotinės meno istorijos bei architektūros pagrindų paskaitas, kaip metodinę priemonę Vorobjovas naudojo ir vilniečio fotografo darbus. Meno istorikas, filosofijos daktaras Mikalojus Vorobjovas, studijavęs Vokietijos universitetuose ir gerai susipažinęs su Europos menu, pastebėjo bei įvertino Bułhaką, kurio kūryba buvo artima jo meno filosofijai.
Antrasis pasaulinis karas atnešė didžiulę nelaimę ir Bułhakui – 1944 metų liepos 10-ąją sovietų armijai bombarduojant Vilnių, vienas sprogmuo pataikė į Ožeškienės (dabar Savivaldybės) aikštės namą nr. 3, kuriame buvo įsikūręs žymusis fotografas. Sudegė visa fotostudija: dešimtys tūkstančių negatyvų ir fotografijų, įranga, biblioteka, dokumentų archyvas. Fotografo gyvenimas buvo perskeltas į dvi dalis – iki ir po tos nelemtos dienos.
Naujosios valdžios karo komisaro užsakymu Bułhakas su sūnumi Januszu fotografavo sunaikintą, sudegintą, ištuštėjusį Vilnių. Praradimai ir nauja okupacija paskatino fotografą išvykti į Lenkiją. Paskutiniai kadrai absorbavo miesto būties tragizmą.
Įsikūręs Varšuvoje, įamžino suniokotą miestą, pokario Lenkiją, surengė parodą šia tematika. 1947 metais tapo pirmuoju Lenkijos fotomenininkų sąjungos pirmininku ir išbuvo šiame poste trejus metus, iki pat mirties, pasiėmusios iškilųjį menininką 1950 metų vasario 5 dieną.
Nepaisant tragiško karo meto ir ištikusių netekčių, Janas Bułhakas paliko mums didžiulį palikimą – ne tik fotografijas, puikius meno kūrinius, bet ir mokslo darbų, fotografijos teorijos veikalų. Vienu didžiausių fotografo nuopelnų galima laikyti Meninės fotografijos katedros įkūrimą, kurios funkcijas – profesionalių fotomenininkų parengimą – perėmė dabartinė VDA Fotografijos ir medijos meno katedra.
Vilniečiai ir miesto svečiai šių metų rugsėjo 26 – lapkričio 11 dienomis galėjo apsilankyti didžiulėje retrospektyvinėje parodoje ,,Janas Bułhakas – fotografikas“, skirtoje žymiausiam tarpukario fotografui, surengtoje LDM Paveikslų galerijoje, kurioje buvo eksponuojami kūriniai iš Varšuvos nacionalinio muziejaus, Lodzės meno muziejaus, Lenkijos fotomenininkų sąjungos, Torūnės M. Koperniko universiteto bibliotekos, Krokuvos fotografijos istorijos muziejaus, Vroclavo nacionalinio muziejaus, Lietuvos dailės muziejaus, Vilniaus dailės akademijos, M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Bułhakų ir Ruszczycų šeimų archyvų. Eksponuotos fotografijos yra įvairių žanrų, siužetų, kraštų ir miestų, tačiau Janas Bułhakas vis dėlto visų pirma išlieka Vilniaus fotografas, čia pasiekęs savo kūrybos zenitą ir jautriai, su didžia atida ir meile įamžinęs mūsų barokinį miestą.
Živilė Krupickaitė
Ž. Krupickaitė – Lietuvos dailės muziejaus menotyrininkė, gyvena Vilniuje. Rašo fotografijos istorijos, menotyros klausimais..
