Indrė Šerpytytė. Dramatiškai ironiškos istorijos

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.
Facebook
LinkedIn
El.paštas
Spausdinti
Indrė Šerpytytė g. Lietuvoje 1983 m., bakalauro studijas baigė Braitono universitete, magistro – Karališkajame meno koledže Londone, kur šiuo metu ir gyvena. 2009 metais menininkė už ciklą „1944 – 1991“ buvo apdovanota Hoopers galerijos bei Metro Imaging prizais. Jos darbų savo kolekcijai įsigijo Viktorijos ir Alberto muziejus.
Susiklosčius  aplinkybėms,  Indrė paliko Lietuvą būdama  vos 14 metų amžiaus. Žuvus tėvui,Lietuvos Respublikos pareigūnui , pasipriešinisiam kontrabandos schemoms, (cigarečių ir kt. prekių) srautams per Tauragės- Sovietsko pasienio zoną Lietuvoje gyventi tapo sunku netik ekonomine prasme.Tėvas žuvo autoavarijoje iki šiol neišaiškintomis aplinkybėmis. Su motina ir likusiais  šeimos nariais ji  išsikėlė gyventi į Angliją.
Ši netektis, žaizda neužgijo. Anglijoje   brendo,  mokėsi, siekė  įsilieti į svetimą,  nepažįstamo gyvenimo ir  kitos kultūros terpę.

Šiandien ji — aktyviai siekianti pripažinimo menininkė, kalbanti lietuviškai su nežymiu anglišku akcentu. Skirtingai nei daugelis emigrantų, bandančių mėgdžioti britus, asimiliuotis ir  lengviau prisitaikyti prie naujo gyvenimo, Indrė elgiasi atvirkščiai. Ji  per kūrybą sieka savo išskirtinumo perpasakodama dramatišką Lietuvos istoriją ir savo postsovietinę patirtį. Ir šie jos pasakojimai, įvilkti į  aukštos  kokybės  fotografijos ir  vizualinės kalbos rūbą, susilaukia dėmesio.

Šilti ir kartu dramatiški tėviškės prisiminimai ją paskatina sugrįžti į  tėviškę  per savo kūrybą. Rupi kažkur toli likusi tėviškė, jos istorijos motyvai ir paveldėti genai…

Pasak Indrės, jos kūrinių temos atsiranda iš jos pačios persikėlimo iš vienos vietos į kitą: „…augus kitoje šalyje, nei gimiau ir gyvenau vaikystėje, suteikia man galimybę žvelgti į mano šalies istoriją kritiškiau, per laiko ir  teritorijos distanciją. Pojūtis, kad čia nepriklausau, verčia mane ieškoti mano pačios šaknų.

Indrė Šerpytytė. Kepurė
Indrė Šerpytytė. Telefonas
Indrė Šerpytytė. Popieriaus lapai
Indrė Šerpytytė. Dokumentas
Indrė Šerpytytė. Iš serijos ,,Miško broliai”
Indrė Šerpytytė. Iš serijos ,,Miško broliai”. Širvintų NKVD būstinės
Indrė Šerpytytė. Iš serijos ,,Miško broliai”. Onuškis

Indre, kokie motyvai tau  lėmė  rinktis fotografiją?

Man buvo 16 metų. Reikėjo pasirinkti studijų kryptis koledže. Pirmos pasirinktos sritys nepatiko, tai mano tėveliai užsiminė, kad gal man reikėtų pabandyti su menu, tai aš nusprendžiau pasirinkti fotografiją ir filmavimą.

Bet fotografijos patirtys ištikrųjų prasidejo dar vaikystėje, kai pas močiutę vasarą Palangoje versdavau stalčius pilnus senų nuotraukų, ir taip praleisdavau dienų dieneles.

Kaip atsidūrei Anglijoje, gal turėjai pabėgėlio statusą?

Į Anglija atvykau, kai mama ištekėjo už  mano patėvio, kuris yra anglas, bet jo proseneliai iš Lietuvos. Man buvo 14 metų, kai mes atsikėlėme čia, aš iš karto turėjau rezidento statusą.

Iš darbų matyti, kad esi gerai įvaldžiusi studijinį fotografavimą. Ar dirbi reklamos srityje dėl duonos?

Ne, neteko dirbti reklamos srityje, galiu  pragyventi iš savo kūrybinių darbų. Bet jeigu kada prireiktų, tai mielai tai daryčiau, nes, nors ir dirbi tik pagal darbdavio idėjas, vis tiek gali įdėti daug savęs ir tuo pačiu pasisemti naujų žinių.

Kaip su studijos nuoma?

Aš turiu studiją Camden Town Londone. Studiją nuomojuosi iš  labdaros įstaigos Londone, kuri padeda jauniems menininkams. Mes sutarėme, kad aš moku mažesnę mėnesinę nuomą ir dovanoju kelis naujus savo darbus fondui.Man priimtina tokia sutartis, nes ne tik aš gaunu šaunias patalpas,  bet ir mano darbai pakliūva i vieną iš didžiausių ir geriausių meno kolekcijų Anglijoje.

Ar teko dirbti fotografo padėjėju-asistentu?

Ne, neteko. Niekada neužtekdavo laiko dėl intensyvių mokslų. O po mokslų baigimo aš jau  turėjau iškart  kvietimų  parodoms ir darbų  pirkėjų, tai buvo kuo užsiimti.

Norėtusi sužinoti apie naudojamą fototechniką?

Aš dirbu su Wista 5×4 (field camera) ir Mamiya 6×7. Nors fotografuoju naudodama fotojuostą , po to skenuoju, su ,,digital failais” yra lengviau viską suderinti su nuotraukų spausdintojais ne tik Londone, bet ir kitose šalyse. Mano draugai man vis sako: tai kodėl iškart nepereinu į skaitmeną. Esu bandžiusi, bet man su skaitmenine kamera yra sunkiau susikaupti. 5×4 kamera reikalauja lėčiau dirbti. ir man tai yra labiau prie sielos. Skaitmeninę aš pasilieku atostogoms.

Kas buvo mokoma Braitono universitete, Londone, ar apie mokslo skirtumus… kažką apie tai?

Braitono universitete pirmus metus buvo mokoma daugiau apie  fototechniką, fotostudijos įrangą ir nuotraukų gamybą. Antri metai buvo skirti daugiau teorijai ir idėjomis, bet laisvės savo darbams dar neturėjome. Buvo mums paskirtos užduotys, ir mes turėjome jas interpretuoti. Paskutiniai  mokslo metai man buvo patys įdomiausi ir smagiausi. Pasirenki vieną profesorių ir su juo visus metus dirbi, lavini savo mintis ir idėjas. Įgyvendini didžiausią savo projektą, kuris eksponuojamas metų gale ir įvertinamas.

Kokia  šiandieninio jauno menininko kasdienybe Anglijoje, Europoje (Vakarų). Darbas su kuratoriais, festivaliais.Man malonu, kad kaip autorė, prasiveržei pro ledą ir kliūtis i aukštesnį lygi?

Ačiū labai už malonius žodžius, bet dar reikia daug ledų ir kliūčių įveikti, kad pasiekčiau savo svajones, nors aš ištikrųjų niekur neskubu, manau, kad viskas ateina savo laiku.

Mano kasdienybė yra labai įvairi ir įdomi. Lankausi parodose, vykdau savo paieškas ,,research” ir labai daug keliauju. Per savo keliones susipažįstu su įvairiais kuratoriais. Ne su visais tenka dirbti, bet su kuriais pavyksta, tai visada buvo malonu. Kai kurie net tampa  gerais draugais. Nemanau, kad galėčiau dirbti su kuratoriumi, su kuriuo nesutarčiau, nes labai svarbu, kad abiejų vizijos eitų tuo pačiu keliu.

Valentinas Juraitis

Panašūs straipsniai

Aleksandras Ostašenkovas: Neįvardytas laikas

  2024 m. vasario 1 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) atidaroma fotomenininko Aleksandro Ostašenkovo paroda „Neįvardyto laiko