Domicelė – gausios Kazimiero ir Julijos Tarabildų šeimos devintasis vaikas, kurios meniniai gabumai išryškėjo ankstyvoje vaikystėje ant įvairiausiais piešiniais išmargintų namų rakandų, džiugino mažomis drožinėtomis ir iš molio lipdytomis skulptūrėlėmis. Mergaitės talentas neliko nepastebėtas, jos smalsumą aplinkiniu pasauliu skatino tėvas, Panevėžio mergaičių gimnazijoje buvo globojama skulptoriaus Juozo Zikaro. Dar besimokydama Raguvos progimnazijoje, visomis jėgomis veržėsi į tikslą – Kauno meno mokyklą. Būsimoji žymi menininkė dėl savo jauno amžiaus į ją įstojo tik iš antro karto, bet būdama gyvo charakterio ir veiklios prigimties lengvai įsitraukė į mokyklos gyvenimą, atsidėjo skulptūros ir grafikos studijoms. Jaunos menininkės talentą ugdė žymūs dailininkai Juozas Mikėnas, Jonas Mackevičius. 1935 m. baigusi Kauno meno mokyklą ir 1937–1939 m. gavusi Švietimo ministerijos stipendiją, žinių sėmėsi Paryžiuje. D. Tarabildienė savo kūryba buvo ir yra artima milijonams žmonių, o ypač vaikams. Jos iliustruotos knygos leistos didžiuliais tiražais, dar prieš karą darbai premijuoti ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Apie Domicelę fotografės amplua išgirdome tik prieš šešerius metus. Pasak menininkės sūnaus R. Tarabildos, skatinama draugo ir būsimo vyro dailininko Petro Tarabildos, už kurio ištekėjo 1933 m., susidomėjo fotografija, kuria atskleidė modernią XX a. ketvirtojo dešimtmečio moters mąstyseną, sužavėjuo įdomių, netikėtų pozų, besikeičiančių įvaizdžių ir vaidmenų, humoristinio kadro traktuočių išsiilgusią šiuolaikinę visuomenę. Nesiskirdama su fotoaparatu, ji nespalvotose fotografijose užfiksavo tokias gyvenimiškas akimirkas, kurios perteikia autentišką lietuviškos kultūros įvairovę, kaimo ir miesto gyvenimo būdo elementus, Kauno meno mokyklos, kurioje mokėsi menininkė, mokinių kasdienybę, laikinosios sostinės priemiesčių motyvus, lietuvių studentų šėliojimus modernizmo sostinėje Paryžiuje bei kelionių po svečias šalis momentus. Fotografiją menininkė matė ir suvokė kaip meno kūrinį. Pagrindiniu fotoeksperimentų objektu, modeliu pasirinkdama save bei kūrybiškai panaudodama automatinio fotoaparato galimybes, sukūrė gyvumu, žaismingumu, išradingumu pasižyminčius kūrinius. Autoportretai buvo netikėtas reiškinys tarpukario Lietuvoje, o ką jau kalbėti apie modernią, simboliais perpintą fotografiją. D. Tarabildienės savo malonumui darytos fotografijos tarsi paneigia šį faktą. Menininkė žaidė persikūnydama į minios dievinimo objektus. Ji išdrįso peržengti kai kuriuos visuomenės tabu nusifotografuodama kaip madona su kūdikiu bei sukurdama keletą niu žanro autoportretų. Pasiryžimas nuogai stoti prieš fotoaparato objektyvą buvo iššūkis to meto visuomenės gyvenimo normoms. Nenustodama eksperimentuoti, keitė įvaizdį nuo romantiškos dailės studentės iki paslaptingos viliokės, tobulai atitinkančios to meto gražuolių standartus, taip atskleidė savo neišsenkamą vaizdinių pasaulį. Siekdama kuo tiksliau persikūnyti į pasirinktas herojes, net kopijavo garsių kino žvaigždžių kostiumų detales. Fotografiniam vaizdui sustiprinti taikė įvairiausias priemones: režisuotas scenas, savotiškus „gyvuosius paveikslus“, persirenginėjimą, naudojosi techninėmis gudrybėmis, montažu bei vadinamosios „kaukės“ galimybėmis.Pasiremdama kino bei reklamos vaizdais, menininkė kūrė naują modernybės pasaulį, kuriame ryškiai atsispindėjo moters socialinio statuso kaita. Tarpukariu fotografavimas menininkei buvo vienas iš pagrindinių užsiėmimų, tačiau pokario metais, pasak R. Tarabildos, pagrindines jėgas skyrė nebe fotografavimo džiaugsmams, bet dailės darbams, kurie leido uždirbti duonos kąsnį didelei šeimai.
Fotografijos muziejuje eksponuotose įspūdingose fotografijose iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvų žvelgė moderni tarpukario moteris, kuri savo mąstysena ir originalių įvaizdžių kūrimuatvertė naują, iki šiol mažai žinomą Lietuvos fotografijos istorijos puslapį.
Parengė Deimantė Kondrotaitė
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriaus muziejininkė
