Kai netikėtai išeina žmogus, palieka pradėti ir neužbaigti darbai… ir artimųjų, kolegų, kritikų prisiminimai…
Alfonsui Budvyčiui nereikėjo ilgai laukti pripažinimo. Tarptautinėse parodose ir kataloguose matydavome daug jo fotografijų, o analitiniuose straipsniuose jis priskiriamas žymiausiausiems, savičiausiems Lietuvos fotomenininkams. Deja, savęs verto leidinio jis nesulaukė, nors toks jau buvo planuojamas, tikėkimės, kad ateity pasirodys jo atminimui.
Pastaruosius keletą metų Alfonsas Budvytis vis labiau užsidarydavo kaimo sodybos pasaulyje. Jis ten gyveno ne kaip savaitgaliais ramybės ieškantis miestietis, o kaip fotografas prie žemės ūkininkaujantis.
Budvyčio karta buvo ryškesnė, jos atėjimas į fotografiją buvo pastebimas., įsimintinas. Tačiau Alfonsas, iš profesijos medikas – farmacininkas, ir tarp jų išsiskyrė gamtišku laisvumu, universalia klausa, maištingumu.
A.Budvytis darė subtilų meną. Serijoje ,,Tylioji gamta” jis įsiklauso, kaip ošia miškas, šlama nendrės, auga žolė. Ir bulvės jam gali atrodyti ne tik gyvos, bet netgi švelniai ar ironiškai erotiškos. Kitos jo serijos ,,Lietuvos miesteliai” 1988 m. ,,Vilniaus vaizdai” 1986 m. ir kiti pavieniai darbai darė naują posūkį mūsų fotografijoje.
