Povilas Sigitas Krivickas: Fotografija ir kodėl „gyvenimas įstrižai“

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.
Share on facebook
Facebook
Share on linkedin
LinkedIn
Share on email
El.paštas
Share on print
Spausdinti

Povilas S. Krivickas.

Fotografija man prasidėjo 1953 metų liepos tryliktąją. Tądien Palangos paplūdimyje penkiolikmetis padariau pirmąsias nuotraukas Liubitel aparatu, pasiskolintu iš artimo bičiulio Viktoro Kemeraičio. Tai buvo puiki tiems laikams fotokamera. Su dviem vienodais objektyvais, bet turėjusiais skirtingas paskirtis. Vienas – ieškoti vaizdui, kitas – jam gana ryškiai fiksuoti. Tada dar nežinojau, kad vos po trejeto metų tapsiu Vilniaus universiteto studentu ir Huberto Paluševičiaus mokiniu.  Jis buvo pirmosios žurnalistų laidos (1954 m.) absolventas ir antrasis po Jano Bulhako fotografijos dėstytojas Vilniaus universitete, o man teks būti trečiuoju.

Iš Huberto Paluševičiaus teko pirmąkart išgirsti apie svarbią kompozicijai aukso įstrižainę. Kursiokas Liudas Ruikas, anuomet stebėjęsis mano noru fotografuoti atšvaitus ir šešėlius per juos netiesiogiai išreiškiant daikto esmę, vėliau taps vienu žymiausių Lietuvos fotoreporterių ir fotomenininkų. Pirmąsias fotografijos esmės pamokas iš H. Paluševičiaus gavo ir Balys Bučelis, Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, Julius Vaicekauskas. Toli gražu ne visi Palušio, kaip jį šiltai už akių vadindavome, mokiniai išėjo į profesionaliąją fotografiją, bet be išimčių liko jos simpatikais. Jiems priskirčiau ir save, nes netapau profesionalu (išskyrus kvietimą dirbti fotoreporteriu Armėnijos telegramų agentūroje, bet ten taip ir nenuvykau). Nors išėjau į rašto darbininkus, tačiau fotografijai likau ištikimas per pastaruosius šešiasdešimt metų.

Aparatas visada yra su manimi, ypač dabar – prie diržo pūpsanti miniatiūrinė skaitmeninė kamera. Dalyvaudamas renginiuose ar šiaip reaguodamas į mane „užkabinančias” situacijas, veidus, vaizdus, nuolat pildau savo Fotodienoraštį. Fotografija ir publicistika mano gyvenime žengia greta. Žurnalisto keliai buvo nuvedę į penkis apgyventus žemynus. Gal todėl jaunystės bičiulis Antanas Sutkus, su kuriuo 1958 metais kartu pamatėme trirublę ant šaligatvio dabartinėje šv. Ignoto gatvėje, o jis ją nutvėrė pirmas, po daugelio metų vieno savo albumo dedikacijoje parašys: „Tu užmynei dorelį, o aš rublį – kiekvienam savo”.  (Antanas nepadarė klaidos paminėdamas Amerikos pinigą „doreliu“, nes taip jį vadina suvalkiečiai.)

Didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad teko gyventi ir darbuotis su gabiausiais Lietuvos fotografijos mokyklos atstovais ir Fotografijos meno draugijos (vėliau – Sąjungos) kūrėjais, įnešti savo kuklų – raštininko – indėlį į šį judėjimą. Kai kurie mano rašiniai nėra tiesiogiai „sukabinti” su fototyra, bet daugiau su fotosofija (pagal fotografuojantį filosofą Arvydą Šliogerį), bendru kultūrologijos, netgi bendražmogiškos egzistencijos požiūriu artėjant prie fotografijos.

Per ilgametę kūrybinę veiklą Povilas S. Krivickas atsiskleidė kaip publicistas, fotografijos istorikas, kritikas.

Kasdien po pasaulį keliauja tūkstančiai turistų. Jie, neatgaudami kvapo, risnoja apžiūrinėdami senąsias ir naujoviškas įdomybes, ir spragsi fotoaparatais arba „panoramuoja“ vaizdo kameromis. Keliauninkai prisigamina milijonus vienodai vidutiniškų kadrų. Ir vienodai nuobodžių: čia – prie tokio paminklo, čia – prie rotušės, čia – prie bažnyčios, čia – prie kanalo. Grįžę į namus, jie įstengia vos kartą du su draugais peržiūrėti savo kelioninių vaizdų rinkinius ir pamiršta, nes kasdienybė juos vėl įsiurbia iki kitos kelionės. O tada iš naujo neriama į vaizdinę nuobodybę.

Vienoje kelionėje 2006 metais kilo noras kaip nors ištrūkti iš tradicinių fotografavimo varžtų, iš tų iki gyvo kaulo pakyrėjusių smulkių planų, kai visi fotografuojamieji tampa vienodi lyg alaviniai kareivėliai.

Pirmiausia teko prisiminti elementarią fotografijoje „atribojimo taisyklę“. Tai reiškia – kuo ryžtingiau atsisakyti neesminių detalių ir fotografuoti kuo stambesniu planu (juk vaizdo ieškikliai ir taip „nuvagia“ apie dešimtadalį kadro). Bet pamėgink „pastambinti“ kokią nors katedrą ar rotušę su aukštu bokštu, jeigu savo vaizdų dienoraštyje nori parsivežti ją visą. Juk koks nors grakščiai aukštas gotikinis bokštas „perpjauna“ pusiau vaizdą iš abiejų savo šonų palikdamas galybę tuščio dangaus. O perpus „nukirsti“ įspūdingo bokšto nesinori. Todėl ir kilo mintis fotografuoti „įstrižai“, tai yra taip, kad aukštasis objektas „įgultų į kadrą“ nuo apatinio kampo iki priešingo viršutinio.

Čia ne dievažin koks išradimas, o tiesiog objekto sutapatinimas su garsiąja kompozicijos aukso įstrižaine, kuria sumaniai naudojosi dar italų renesanso genijus Leonardas da Vinčis, o vėlesniais laikais – rusų fotografas Aleksandras Rodčenka. „Įstrižai“ fotografuojant, naujaip pasimatė ne tik Paryžiaus Notre Dame, Briuselio rotušė, Liubeko katedra, bet ir smulkesni objektai – į Nidą grįžtanti jachta, Vilniaus universiteto kiemas ar netgi portretuojamieji žmonės. Žinoma, fotografuojant „gyvenimą įstrižai“ anaiptol neiššokama iš fotografijos „prigimtinių savybių“. Bet ar visada tai būtina daryti siekiant ko nors naujesnio?

Povilas Sigitas Krivickas. Vilnius, 2022 m. lapkričio 15 d.

 

Krivickas Povilas Sigitas g.1938.06.29 Marijampolėje, žurnalistas, fotografas. 1961 baigė Vilniaus universitetą (žurnalistiką), 1969–71 dėstė jame.1959–2002 Lietuvos radijo ir televizijos neetatinis apžvalgininkas. 1969 su kitais įsteigė Lietuvos fotografijos meno draugiją (nuo 1989 Lietuvos fotomenininkų sąjunga). 1973–77 žurnalo Buitis redaktorius, 1977–79 savaitraščio Gimtasis kraštas bendradarbis, 1979–89 dirbo įvairių laikraščių redakcijose,leidykloje Mintis, 1989–93– žurnalo Lietuvos ūkis, 1994–97 – laikraščio Comliet INFO redaktoriumi. 1997–2000 Vilniaus banko atstovas spaudai, 2001–02 Socialinio draudimo fondo Sodra valdybos patarėjas. 1994–2009 dėstė Klaipėdos universitete.

Parašė publicistikos knygas Nenuminkime žibuoklės (1977),Trys rakursai(1981),Komandiruotė už Atlanto(1986),Iš kur ateina šviesa?(1988), Per pasaulį – namo(1989), Kodėl sapnuoju Aliaską? (1992), Per metrą nuo mėnulio (1999), Po mūzų šventovės skliautais (su R. Budriu, 2003), Politiko duona(su E.Gentvilu), Įstrižai bangų(su V.Vebeliūnu, abi 2004); romanus Ceitnotas (1994),Vizitas (1995, abu tęsiniais spausdinti dienraštyje Klaipėda); esė rinkinį apie fotografiją ir jos kūrėjus Šviesoraščio takais (2010), dokumentinių pjesių ir apysakos trilogiją Antroji ranka (2012), poezijos, publicistikos ir fotografijų rinktinę Trys įžambinės(2017).Sudarė fotoalbumų:Lietuvos fotografija (su V.R.Dichavičiumi, 1967),Vilniaus banko dešimtmetis(2000),Gamtinės dujos Lietuvoje. 40 metų (2001), Žydrosios liepsnos sergėtojai (su A.Macijausku, 2008).

Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys (nuo 1997). V. Kudirkos premija (2016).

Povilas S. Krivickas. Akmenų įstrižainė

Povilas S. Krivickas. Grafičio perplėšta širdis Klaipėdoje

Povilas S. Krivickas. Indėnas Klaipėdoje

Povilas S. Krivickas. Fotomenininkas Antanas Sutkus

Povilas S. Krivickas.Pliažo pokštas

Povilas S. Krivickas. Prie audringos jūros

Panašūs straipsniai