Praėjus beveik keturiems mėnesiams nuo mano atvykimo į Kambodžą su kai kuriais dalykais jau apsipratau, su kuriais dar ne, o su kai kuriais greičiausiai niekad ir neapsiprasiu. Bet taip tik dar įdomiau – vakarietiško ir besivystančio pasaulių kontrastai padeda suprasti, iš kur esi, vertinti tai, ką turi, o svarbiausia – kur nori toliau eiti. Taigi plačiau apie juos.
Varlės, uodai ir kita gana kartais gana nemaloni fauna
Atvykusi į mūsų dviejų su puse gatvių kaimelį Otres tikėjausi ramybės gamtos prieglobsty, tik nesitikėjau, kad ta gamta gali būti tokia garsi ir įkyri. Pirmomis naktimis negalėjau miegoti dėl kelių rūšių gyvūnų koncertų: gaidžių, kurie nesusipranta, kad giedoti turi saulei kylant, o ne trečią valandą nakties arba kada panorėję; varlių, kurios ypač suaktyvėja palijus, o gausiai palijus galima išgirsti ir Pietryčių Azijos rezidentę – jautinę varlę, kurios „dainos“ primena karvės mūkimą ir benzininio pjūklo garsą (jei nežinotum, niekada ir nepagalvotum, kad tai gali būti varlė. Beje, reikia paminėti, kad turėjau garbės su viena tokia asmeniškai susipažinti: nedidelė, ruda su juodais dryžiais šonuose, nors jokių garsų tuo metu neleido ir teko po internetą panaršyti, kad ją atsekčiau. Bet vien dėl to, kad jas išgirstum verta į Kambodžą per lietaus sezoną atvažiuoti); galybę svirplių, žiogių, termitų ir kitų vabzdžių muzikantų ir driežų gekų, kurių kukavimus prietaringi žmonės gali skaičiuoti kaip gegutės – kuo daugiau kartų, tuo daugiau laimės. Taigi miesto triukšmą, susidedantį iš mašinų ir nemiegančių kaimynų, čia keičia gamtos garsai. Visa laimė, kad mes, greitai priprantančios būtybės ir dabar jau turbūt nebegalėčiau miegoti be visų šių padarėlių. Prieš grįžtant į Europą dėl visa ko lopšinės tikslais reikės tų garsų įsirašyti.
Prie ko vis dar nepripratau ir turbūt nepriprasiu yra uodai. Jei jūsų mama, kaip ir mano, jums sakydavo, kad jūsų labai geras ir saldus kraujas, nes kitaip negalėdavo paaiškinti didelio masto uodų įkandimų, jums čia bus nelengva. Uodai taip pat suaktyvėja palijus, todėl su baime laukiu lietingojo sezono ypač dėl padidėjusios dengio, nuo kurio nėra skiepų, rizikos. O miegoti nesinori su niekuo išskyrus tinklelį nuo uodų šalia pasidėjus elektrinę masinio uodų naikinimo raketę, mosikavimas kuria tampa savotiška pramoga, o pleškančio uodo garsas – malonumas ausiai. Į vakarą taip pat apsiginkluojam smilkalais, degiosiomis spiralėmis ir purškalu nuo uodų, bet visgi geriausia apsauga – ilgi viską dengiantys drabužiai, nors ir kaip karšta būtų.
Pakeliui į paplūdimį Otres apylinkėse
Kelių policijos ypatumai
Kelių policija Sianukvilyje budi beveik visada. Bet ne todėl, kad ten įvyksta daug pažeidimų ar kelių eismo įvykių, bet todėl, kad jie tikisi pasipelnyti iš užsieniečių. Jei kada būsite Sianukvily, žinokite, kad jie jūsų tyko prie žiedinės sankryžos su liūtų statulomis pačiame miesto centre. Jei jūsų motoroleris neturi numerių – nieko tokio, čia beveik niekas jų neturi. Bet atminkite tris pagridines priežastis, dėl kurių galite būti nubaustas varijuojančio dydžio bauda, kuri dažniausiai priklauso nuo to, kiek policininkams jau pavyko tą dieną uždirbti. Pirmoji – važiavimas be šalmo. Priežastis teisinga, bet čia beveik niekas iš vietinių jų nedėvi, o ir šalmų kokybė galima sakyti simboliška, tiesiog turėti ką nors ant galvos. Antroji – važiavimas su šviesomis dienos metu. Matomai, šviesos gali trukdyti kitiems eismo dalyviams… Trečioji – tarptautinio vairuotojo pažymėjimo neturėjimas. Galite ginčytis, kad Europjoe galiojančios teisės turi tarptautinį statusą, bet Azijoje jie prašo specialaus popierėlio, kuriame aiškiai parašyta „International Driving License“ ir kurį galima išsiimti savo šalyje.
Ką daryti, jei tave sustabdė kelių policija. Jei turite daug gražaus laiko, galite tiesiog pradėti burti ir prikurti įvairiausių istorijų. Gali suveikti viskas nuo viską palikau viešbuty, nes labai skubu, iki aiškinimo, kad mažo dydžio motoroleriams net nereikia vairuotojo pažymėjimo, į ką jums gali būti atsakyta, kad vietiniams nereikia, o va „barangams“ (užsieniečiams) reikia. Taip pat galite pasiimti kėdę ir prisėsti šalia jų, nes niekur neskubate (vieno draugo išbandytas variantas) ir tiesiog palauksite, kol jiems atsibosite. Tai įvyksta labai greitai ir kitą kartą, jei jums pasiseks ir jūsų veidą įsimins, nes jiems visi vakariečiai baltaodžiai atrodo vienodai, kitą kartą nebūsite sustabdytas. Jei tikrai skubate ir neturite laiko su policininkais ginčytis, galite tiesiog duoti dolerį ar du. Ir tai nebus kyšininkavimas, tiesiog vargingai gyvenančių policininkų parėmimas. Vienas užsienietis pasakojo, kad patys policininkai, neturėję prie ko prikibti, tiesiai šviesiai paprašė dolerio, nes jiems neva buvusi prasta diena ir jie neturėję klientų… Niekada nežinojau, kad policija gali turėti klientų…
Taip atrodytų įprastiniai Kambodžos imigrantų iš vakarų pasaulio priešpiečiai – kepti ryžiai ir būtinai kokosas
Atgal į praeitį gydymo įstaigose
Jei jau pradėjau apie visuomenines paslaugas, reikėtų paminėti ir gydymo įstaigas. Pačiai, ačiū dievui, nė vienoj iš jų dėl savo sveikatos lankytis neteko, bet kiek girdėjau iš kitų patyrusių, geriau rimtesniam gydymuirinktis Vietnamą ar Tailandą. Pas mus kaime tėra tik mažutė klinika – vaistinė, kurios, jei ne kryžiaus ženklas, net neįvardintum kaip sveikatos įstaigos. Bet išvaizda gali būti apgaulinga: ten už širmos ir žaizdas siuva, ir švirkštus leidžia, ir net tyrimus atlieka. Net jų anglų kalba visai suprantama. Ir, žinoma, galima nusipirkti įvairiausių vaistų ir net antibiotikų. Ir be recepto!
Šalia Otres kaimelio jūros krantas
Jei jau prireikė rimtesnės gydytojo konsultacijos – ruoškite stambesnius pinigėlius. Vien vizitas atsieis apie šimtą dolerių ir dar visokių tyrimų nepagailės prirašyti, nes jų akyse – jūs piniguočius. Jei turite draudimą (ir laiko), galite juos visus ir atlikti. Jei ne – teks derėtis. Juo labiau, kad į valstybinę ligoninę geriau nė kojos nekelti. O jei tai rekomenduoja ten dirbantys ar besistažuojantys užsieniečiai, turbūt vertėtų jų paklausyti.
Ligoninės alternatyva – privačios klinikos, su kuriomis mano viešbučio šeimininkui teko gana išsamiai susidurti. Po motorolerio avarijos jam lūžo raktikaulis, kurį operuoti reikėjo vykti greitosios pagalbos mašina (kaina – 380 dolerių) į sostinę, nes Sianukvilyje tokios paslaugos neteikiamos. Operacijos vykdomos su vietine nejautra, o rentgenas daromas tokiais aparatais kaip Europoje kokiame 8-ajame dešimtmetyje (pamirškite apie rentgeno nuotraukos elektroninę versiją, gausite tik negatyvą). Už operaciją ir susijusias paslaugas – dar pusantro tūkstančio. Raktikaulio plokštelės išėmimas turėjo būti įskaičiuotas į kainą, bet pasirodo, kad reikalai susikomplikavo, plokštelės pasislinko (čia teisingumo vardan reikėtų paminėti, kad ligonis dėl to pats labiau kaltas, nes per daug judėjo) ir dėl jų išėmimo kaip kokiam turguj vėl teko derėtis. Sutarta suma – 400 dolerių. Bet bendrojo nuskausiminimo vėl nerasta. O ligoniui papasakojus, kiek ten jį tąsė ir tampė ir kaulą gręžė, tiesiog aikčiojau ir nusprendžiau, kad visada atsargiai motoroleriu važiuosiu ir melsiuos, kad ir kiti taip darytų.
Klimato kaita arba neprognozuojama karščio ir lietaus kaita
Daug ką į šiltuosius kraštus vilioja geras klimatas ir šiluma. Bet mes dažnai pamirštame, kad ten sezonai yra du – kai karšta ir kai lyja. Kambodžoje geriausias klimatas – nuo gruodžio iki kovo mėnesio. Tada karštis ir drėgmė pakeliami ir beveik nelyja. Paskui temperatūra kyla ir balandį bei gegužę tiesiog verdi savo prakaito sultyse ir nesijauti kaltas, jei nieko nesinori daryti net ir pavėsyje. Šiemet, tiesa, klimato kaita ar kokia nors už tai atsakinga dievybė, daro savo. Oras tiesiog išprotėjo ir per pačius karščius atsiuntė lietaus sezoną. Jau savaitė kaip lyja beveik kasdien. Daugiausia vakarais ir naktimis. Ir su trenksmais, ir audromis, kad visi girdėtų ir miegoti negalėtų. O kartais jau ir antroje dienos pusėje. Jei atsikėlus šviečia saulė, skubam skalbtis ir džiauti, nes apsiniaukus niekas čia nedžiūsta dvi dienas.
Bet reikia pripažinti ir šilumos naudą. Jei nesate labai jautrus saulei ir savo prakaito kvapui, pamėgsite karšto klimato efektą jūsų sąnariams ir kaulams. Ne veltui sakoma, kad šiluma kaulų nelaužo. Mano keli seni lūžę kaulai jau seniai apie save neprimena, nors ir esant dideliam drėgnumui. Be to, nuo kasdienio vitamino D dozės iš saulės, labai išsilygina oda. Jau nepamenu, kada paskutinį kartą tepiausi kokiu drėkinamuoju kremu.Tik nesusideginkite! Kasdien mūsų svečius ištinka ta pati problema – sako, kad buvo debesuota ar sėdėjo pavėsyje po medžiu ir net kokį kartą tepėsi kremu, o vis tiek namo grįžo raudoni it vėžiai, skubiai reikalingi alijošiaus terapijos.
Laisvė ir vietinė vakariečių išeivių bendruomenė
Ne vien šiluma ir egzotika traukia išeivius į Kambodžą, juos vilioja ir visokeriopa laisvė. Laisvė daryti ką nori – pradėti savo verslą, pigiai gyventi, nejausti socialinio spaudimo, nepaliaujamai šėlti, lėkti motoroleriu be šalmų ir teisių… Čia labai mažai taisyklių, o net ir jas sulaužęs gali doleriais atsipirkti. Išeivių čia pilna iš viso pasaulio – kas atsidaro viešbutuką, kas kepa picas, kas organizuoja vakarėlius… Žemės pirkti čia negalima, bet nuomotis daugeliui metų – prašom į valias. Legaliam turizmo verslui tereikia nusipirkti 90 dolerių kainuojančią licenciją, o daugiau nei mokesčių, nei atsiskaitymų. Pats sau bosas. Tokia mintis sutraukia daug idėjų turinčių ir jų realizuoti nebijančių žmonių. Vienas geriausių pavyzdžių – dvi veganės anglės, mama ir dukra, pačios įsirengusios svečių namus su jogos ir meditacijos pamokomis ir restoranu, akytviai plėtojančios idėją, kaip panaudoti Kambodžoje taip paplitusią, bet nerūšiuojamą ir neperdirbamą plastmasę. Jau parengė projektą, kaip susmulkinti plastiką, supilti į plastmasinius butelius ir juos apipylus specialiai apdirbta žeme statyti „plastmasinius“ namus.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Daugelis čia suvažiuoja ieškoti amžino „tūso“… Nemažai čia šiuolaikinių hipių, kurių kai kurie jau pamiršo, ką reiškia švarūs drabužiai ir nesuvelti plaukai. Iš pradžių tikra atgaiva, kad išvaizda čia nesvarbi, vakariniai grožio standartai nebegalioja, prabangos dalykai tiesiog nebereikalingi. Ramus, paprastas ir pigus gyvenimas. Nemažai čia jogių ir medidatorių, besigilinančių į save ir savo dvasios pasaulį, kartais net per daug. Dar daugiau tokių, kurie renkasi mažai dirbti ir daug „tūsintis“, kas dažniausiai susideda iš lengvai įgijamų nelegalių svaigalų ir dvi ar tris dienas trunkančių vakarėlių… Žodžiu, laisvės ir galimybių į valias, svarbiausia jose nepasiklysti.
Deimena Labanauskaitė
Vilnius- Barselona-Sianukvilis
Kampoto pipirų plantacijoje
