Natūrali šviesa taip pat turi savo temperatūrą ir visai nepriklausomai nuo to, ar yra šiltą, ar šaltą. Užtat galima nustatyti atvirkštinę priklausomybę: šalti atspalviai fotografijoje pasako, jog buvo šaltą. Tai gi, svarbi yra šviesos spalva, bet taip pat  ir jos perteikimo būdas.

Saulės spalva

Iš esmės saulės šviesa – tai visų galimų ilgių bangų sudedamoji, o tai reiškia, kad ji balta. Tačiau, kai per orą praeina įvairaus ilgio bangos – kitaip tariant, atskiri šviesos atspalviai  – jos išsiskaido, filtruojasi ir atsimuša kiek kitaip. Saulę matome geltoną, nes mėlynoji spalvos sudėtinė dalis filtruojasi labiausiai. Tuo tarpu šešėlyje dominuoja mėlyna spalva, o ryškiausiai tai galima pamatyti taip vad. atvirame šešėlyje, tai gi – vietoje, kurią savo šešėliu užstoja aukšti objektai (pvz., sienos), bet ji lieka atvira iš viršaus. Čia šviesa įgauna dangaus spalvą, kuri yra virš šešėliu pridengtos erdvės, ir tampa pagrindiniu jos šviesos šaltiniu.

Šešėlis šešėlyje, saulė saulėje?

Baltumo automatinio balanso tikslas aparatuose – išgauti neutralias spalvas nuotraukoje. Aparatas stengiasi atpažinti aktualią aplinkos šviesos spalvą ir taip pritaikyti nuotraukos išvaizdą, lyg ji būtų balta. Kartais tai veiksminga, kartais mažiau veiksminga (pvz., apsiniaukusią dieną pavėsyje gauname kopūsto spalvos žalumą), bet tai antraeilis dalykas. Fotografui svarbiausia, ar tikrai nori, kad sceną gaubianti šviesa būtų užfiksuota kaip natūraliai balta. Jeigu taip, tuomet kurio nors iš turimų presetų parinkimas, baltumo temperatūros kelvinais, o atskirais atvejais vartotojo baltumo balanso parinkimas (Custom) geriau nei automatas užtikrins mums koloristikos neutralumą nuotraukose. Fotografuojant šešėlyje,  nustatykime baltumo balansą „šešėliui“, tuomet išvengsime kopūsto spalvos gluosnyje. Tik, ar tikrai to norime?

Šilta, šilčiau, karšta

neutralumas puikiai tinka dokumentacijai, tačiau meninė fotografija priklauso nuo autoriaus sumanymo ir mokėjimo jį realizuoti. Tai gi, pagalvokime, ko norime, o vėliau pritaikykime tam baltumo balansą. Pavyzdžiui portretuose žmonės geriau atrodo šiltesniuose atspalviuose, o jei norime parodyti sceną auksinėje ryto šviesoje, tai šios šviesos filtravimas iki baltumo taip pat neturi prasmės. Principas yra vienas: pagalvok, kokią šviesos spalvą nori parodyti, o po to padaryk tai.

Turint omenyje nuotraukų šiltumą, nustatymai aparatuose yra tokie: šalčiausios (mėlynosios) nuotraukos gaunamos su „žvake“, po to eina „lemputė“, ‘saulutė“, „debesėlis“ ir galiausiai, oranžinio atspalvio nuotraukoms – „šešėlis“. Jeigu kalbame apie nustatymus kelvinais, tai kuo didesnis jų skaičius, tuo rausvesnės bus nuotraukos. Kuo mažesnis skaičius, tuo meslvesnės nuotraukos.

Ką daryti?

Jeigu padaryta nuotrauka pasirodo nevisai tinkama – pvz., pernelyg šilta – baltumo balansą perjungiame į šaltesnį: jei pradedame nuo „saulutės“, tuomet pereiname į „lemputę“, o jeigu reikalingas didesnis skirtumas – tai į „žvakutę“. Svarbu žinoti, į kurią pusę pasukti ratuką (arba perjunginėti mygtuką), kad šviesa scenoje būtų tokios spalvos, kokios norime. Ir nepamirškime, kad visad dar galima pakeisti sprendimą postprodukcijos eigoje – RAW failų atveju, tai labai lengva padaryti, JPEG – kiek sunkiau, bet irgi įmanoma. Tereikia žinoti, kokio siekiame rezultato.

Abiejose iliustracijose pavaizduotas tas pats RAW failas, bet išryškintas dviem būdais: „šiltu“, kai temperatūra siekia apie 7300 K, ir „šaltu“ – apie 4300 K. Aiškiai matyti, kad nuotraukos nuotaika priklauso nuo turimos šviesos temperatūros… bet dar labiau nuo fotografo sprendimo.

Petras Alksninis

VYZDYS_2012_2