Cianotipija – intriguojantis, įdomus ir įtraukiantis fotografinis procesas. Kiti naudojami pavadinimai: mėlynasis atspaudas (blueprint) – taip vadinant dėl išgaunamo Berlyno mėlio pigmento, saulės atspaudas (sunprint) – dėl to, kad ekspozicija vyksta saulės šviesoje, UV spinduliuose. 1842 metais astronomo Sero Džono Heršelio (Sir John Herschel) išrastas cianotipinis spausdinimas ir šiandien neprarado aktualumo ir susilaukia susidomėjimo tarp kūrėjų. Juos ir pakalbinome, norėdami išgirsti jų įspūdžius, ir paprašėme atsakyti į šiuos klausimus:
Kaip pirmą kartą susipažinote su šiuo senuoju fotoprocesu – cianotipija?
Kuo sudomino ši technika?
Kokias matote cianotipijos panaudojimo savo veikloje galimybes?
Dailininkė, grafikė, knygų iliustratorė, kūrybinės studijos „Tu gali sukurti knygą“ autorė Sigutė CHLEBINSKAITĖ:
– Su cianotipijos terminu ir procesu susipažinau ieškodama informacijos apie fotografijos ir knygos santykį istorijoje. Žinios perdavimas knygos forma pakeitė pasaulį, o cianotipijos atradimas ir pirmoji ANOS ATKINS sukurta knyga pakeitė knygų iliustravimo sampratą ir knygos apipavidalinimo, spaudos galimybes.
Pirmoji praktinė pažintis įvyko 2009 metais Rūtos Mozūraitės ir Ginto Kavoliūno pastangomis. Jie parengė reikalingą informaciją ir priemones Knygų šalies kūrybinės studijos „TU GALI SUKURTI KNYGĄ“ edukacinei programai „Atspausk saulės antspaudą: iliustracija pagal Aną Atkins (1799–1871)“. Pirmasis viešas fotografinė renginys vyko 2010 m. Vilniaus knygų mugėje, o vėliau buvo pristatomas Knygų šalies turnė po Lietuvą metu.
Cianotipijostechnika labai patraukli savo paprastumu ir intymumu. Atrodo, įsiklausai į savo mintis, sulauki patekančios saulės, pasikvieti gamtą pagalbon ir atsispaudi stebuklą. Ne tik atsispaudi, gali jį ir pakartoti. Ši technika iš karto įtraukia. Kažkas panašaus vyksta ir ruošiantis Velykoms. Atrodo, kad cianotipija ir margučių marginimas – tai keli ritualai, primenantys kasdienius stebuklus. Ir jie visada džiugina.
Turiu svajonę ateityje sukurti iliustracijų ciklą cianotipijos technika. Cianotipijos panaudojimas savo veikloje gali būti puiki Knygų šalies kūrybinės studijos „TU GALI SUKURTI KNYGĄ“ edukacinės programos dalis, leidžianti pažinti fotografijos istoriją ir knygą, kviečianti suvokti, jog knyga keičiasi nuo technologijų kaitos ir kartu išlieka tokia pati.
Fotografas, Vilniaus dizaino kolegijos lektorius, Atvirųjų fotografijos dirbtuvių steigėjas, Analoginės fotografijos asociacijos valdybos narys Gintas KAVOLIŪNAS:
– Aš cianotipija pradėjau domėtis jau senokai, kai lietuvių kalba literatūros dar nebuvo, o reagentų fiziniams asmenims įsigyti buvo beveik neįmanoma… 2003 m. pirmuosius savo atspaudus padariau pasinaudojęs cheminės analizės dėstytojos patarimu ir reikalingo amonio geležies citrato pasigaminęs iš geležies chlorido, citrinų rūgštelės ir amoniako. Susirinkęs reikiamus reagentus, iš akies supilsčiau proporcijas, ir visai pavyko padaryti atspaudą.
Pirminiams eksperimentams, po nepavykusio bandymo sukurti dagerotipą, cianotipiją pasirinkau todėl, kad tai bene paprasčiausias technologine prasme procesas ir rezultatas gaunamas ganėtinai greitai ir ganėtinai kokybiškai. Procesas lankstus, galima naudoti skirtingus pagrindus (popierius, audinys). Be to, darbo kraštų užtepimą galima derinti atsižvelgiant į planuojamo kūrinio siužetą.
Dažnai naudoju ši procesą edukaciniuose užsiėmimuose su vaikais, jis labai tinka vaizdo atsiradimo stebuklui parodyti.
Muzikantas, fotografas, Atvirųjų fotografijos dirbtuvių savanoris Kęstutis PLEITA:
– Vaizdas, gaunamas naudojant šią techniką, įdomus tuo, kad tai yra kelių pakopų procesas, šiek tiek atsitiktinumo, šiek tiek laukimo. Nežinia visada masina, ir žinojimas, kad gelsvai žalsvo skysčio tepliojimas ant popieriaus yra ne bet koks piešimas liejant dažus, o daikto, kuris yra realus, kurį gali pačiupinėti, atkartojimas, perkėlimas į popieriaus lapą, kelia nuostabą.
Fotografija be aparato labai smagus užsiėmimas, lavinantis vaizduotę ir kūrybiškumą. Įdomu tai, kad ant popieriaus išspaustas, pvz., medžio lapas labiau traukia dėmesį, nei lapas, kabantis ant medžio. Paveiksliuke atspaustas lapas jau įgyja visai kitokį pavidalą – tarsi pradeda kalbėti, akys daug aiškiau fiksuoja jo formą, faktūrą. Manau, cianotipija labai tinka aplinkai pažinti, įdomiau prieiti prie paprastų dalykų. Ypač vaikams. Juk smalsu, kas gausis, jei uždėsiu drobės gabalėlį? O jei batų raištelį? O gal savo paties delną? Visada gaunasi kažkoks vaizdas, ne iš karto, reikia laukti. Belaukiant susipažįsti su saulės poveikiu. Pasirodo, UV spinduliai veikia
viską aplinkui – ir kas gyva, ir kas negyva. Taigi vėl – pažinimas.
Jei ant popieriaus dedamas negatyvas – taip pat kelia įspūdį piešinio gilumas, perspektyvos atsiradimas. Vaikams, na, ir man pačiam nupiešti taisyklingą perspektyvą sunkoka. O cianotipija sudaro įspūdį, kad tu štai ėmei ir, pavyzdžiui, nupiešei gatvę, išnykstančią horizonte.
Taikomosios fotografijos (Vilniaus dizaino kolegija) studentas Stasys MAČIULSKAS:
– Cianotipija sudomino tuo, kad yra laboratorijos ir ypatingos įrangos nereikalaujantis procesas. Galima atsinešti vos du juostelių konteineriukus su druskomis kišenėje, o visą kitą improvizuoti.
Labiausiai šiuo metu sudomino galimybė perkelti atvaizdą ant medžiagos, drabužio. Vietoj brangaus spausdintuvo ar šilkografijos staklių galiu eksperimentuoti ir tirti drabužį kaip mediją. Be to, cianotipija, ne taip kaip dauguma kitų atvaizdo perkėlimo būdų, nekietina audinio. Todėl ir pasirinkau šį procesą diplominiam darbui „Fotografija kaip raiškos priemonė drabužiuose“.
Pradinių klasių (Biržų rajono Nemunėlio Radviliškio pagrindinė mokykla) mokytoja Jolanta MULOKIENĖ:
– Labai sudomino ši technika, kai išvydau aštuntokų atspaudus Kūrybinių partnerysčių projekte mūsų mokykloje. Nusprendžiau ją išbandyti su pirmokais. Informacijos ieškojau ir internete. Man ši technika patiko, ir su pirmokais pasidarėme po paveikslą. Vaikams tai nebuvo sunku, tad sugalvojome dar pasidaryti atvirukų šiuo būdu.
4 Gc klasės (Kretingos pranciškonų gimnazija) gimnazistė Sandra LELIUGAITĖ:
– Pirmą kartą apie cianotipiją sužinojau festivalyje „Pakūtos dozė“. Cianotipija atrodė tokia sena, bet man – nauja technika. Labai įdomu tai, kad apie ją daug kas nežino. Iš karto kyla klausimas, kodėl taip yra? Juk cianotipijos technika tokia įvairi ir su ja gali labai daug eksperimentuoti ir savo darbus paversti šedevrais.
Manau, cianotipija yra unikali tuo, kad darbai gaunasi tokios įdomios mėlynos spalvos, kurios ryškumą gali reguliuoti. Jei nori šviesiau, trumpiau reikia laikyti šviesoje, jei nori tamsiau, – ilgiau. Cianotipijos technika mane sudomino dėl įdomaus ir ganėtinai ilgo proceso.
Matau dideles galimybes ateityje naudoti cianotipiją savo veikloje. Nesu nei gera fotografė, nei dailininkė, o cianotipija padeda viską sujungti į viena. Padeda visus meninius talentus sujungti ir padaryti kažką įdomesnio, nei tai, ką siūlo modernioji visuomenė. Taip pat galiu improvizuoti ir leisti kūrybai tiesiog skleistis.
Fotografė Jolanta KLIETKUTĖ (Efoto – Polia):
– 2007 m. pačiame pirmajame žurnalo „Foto“ numeryje buvo straipsnis „Berlyno mėliu persunkta fotografija“. Mane sužavėjo ten pateikti vaizdai. Ilgai „kliedėjau“ šia tema, bet vis neradau, kas galėtų pamokyti, neradau, kur įsigyti chemikalų. Tik 2011 m., padėdama organizuoti meno festivalį „Pakūtos dozė“, pakviečiau Gintą Kavoliūną iš Atvirųjų fotografijos dirbtuvių, kad vieną pusdienį pravestų cianotipijos dirbtuves. Visi dalyviai liko sužavėti.
Ši technika sudomino paprastumu, tuo, kad viskas vyksta nesudėtingai, kad galima net su vaikais užsiimti. O vaikams daryti fotogramas labai patinka – gali laisvai plėtoti savo fantaziją ir dėlioti viską: pradedant augalais ir baigiant maistu.
Man labai patiko fotografijos ir tapybos sintezė, kai konkretų fotografinį atspaudą dedi ant potėpiais išmarginto lapo. Tie potėpiai turi didelę įtaką bendram vaizdui, tad ir su vienu negatyvu galima gauti begalę skirtingos nuotaikos atspaudų.
Cianotipijos panaudojimo komercinėje veikloje nematau jokių galimybių, tačiau edukacinėje ar laiko su vaikais praleidimo veikloje – jų sočiai. Pernai vasarą (kai daugiausia saulės) su savo vaikais tiesiog kieme susigalvojome fotogramų kūrimo pusdienį. Mielai priėmėme ir tuos, kas ėjo pro šalį ir susidomėjo. Su gimnazistais dailės pamokoje kelis kartus darėme cianotipijas. Tik metų laikas buvo niūrus, o mano turima lempa – gana silpna, tad vaikai, pasidėję darbus ant palangės, rezultatų kantriai laukė kelias dienas. Susidomėjimas buvo begalinis. Vasarą nepasiturinčių šeimų vaikų stovykloje taip pat didelį pasisekimą turėjo cianotipijai skirtas pusdienis. Tik vaikai visko nori čia ir dabar – kuo greičiau, o kiek apniukusiu oru reikia laukti ilgiau. Bet, pamačius pirmuosius rezultatus, entuziazmas didėja ir norisi „kepti“ tų darbelių dar ir dar.
Kretingos miesto šventei (birželio 13 d.) kaip tik ruošiu cianotipijos darbų parodą. Mano draugė jau gerą pusmetį svajoja apie cianotipiniais vaizdais išmargintą sijoną. Tiesa, mano dukrytė jau turi savo lėlėms paklotėlių su mėlynais arkliukų vaizdais, tad patirtis auga.
– Kokios mokinių reakcijos išbandžius cianotipiją?
– Pirma mintis, kuri šovė į galvą perskaičius klausimą, – ekstazė. Tokio džiaugsmo, tokių šūksnių ir emocijų dar neteko matyti (nebent per sporto varžybas), kaip tada, kai vaikai vandenyje pamatė ryškėjantį vaizdą. Kaip visada, visi prašo ateiti dar.
Fotografas, TTVAM lektorius, Atvirųjų fotografijos dirbtuvių steigėjas Egidijus KABOŠIS:
– Pirmą kartą išvydau Ginto Kavoliūno cianotipinius atspaudus vos pradėjus mums bendrauti Atvirųjų fotografijos dirbtuvių tema. Vėliau sekė dirbtuvės, taip ir prasidėjo.
Išskirsiu kelias savybes iš daugelio, kurios mane žavi: atspaudo paviršiaus faktūra, priklausanti nuo pasirinkto popieraus; atspaudo kraštų formos kontrolė ir tai, kad procesas atliekamas šviesoje, yra lengvai suprantamas ir įtraukiantis – pastarosios savybės labai praverčia edukacijoje.
Šiuo metu dažnai savo veikloje naudoju cianotipiją – ji padeda įsisavinti fotografijos procesą dėstant fotografijos pagrindus. Procesas yra kūrybiškas, sklandžiai integruojamas su kitais mokomaisiais dalykais įvairaus amžiaus mokinių pamokose, suteikia mokiniams pasitikėjimo savimi. Tai svarbu Kūrybinių partnerysčių projekte, kuriame dalyvauju. Atvirosiose fotografijos dirbtuvėse proceso atkūrimas, pritaikymas fotogramoms ir fotografijų spausdinimui – tai tik pradžia. Mane domina, kiek šis procesas gali būti praktiškai išnaudotas. Kaip iš pabandymų išeiti į dirbtuvėles, kuriose gaminsime progines atvirutes, kvietimus, plakatus ar marškinėlius. Įdomu toliau tyrinėti, kaip šią techniką sujungti su kitomis priemonėmis. Šį pavasarį sėkmingai gaminome atvirukus derindami cianotipiją ir piešimą spalvotais pieštukais. Šią vasarą vyksiančio fotografinio šeimų savaitgalio Juodenėnuose metu ketiname iškelti vėliavą, atspausdintą cianotipijos technika. Fotografijų spausdinimo tobulinime taip pat dar yra daug ką nuveikti – tikslesnių pustonių išgavimas, tonavimas, keičiant mėlyną spalvą į violetinę, rudą ir juodą. Didėjant „cianotipininkų“ gretoms, norisi surengti parodą, išleisti rankų darbo kalendorių.
Susidomėjusius kviečiame išbandyti procesą artimiausiose dirbtuvėse. Naujausia informacija skelbiamawww.afd.lt
Egidijus Kabošis
