Prisimenu
Prieš akis išdygsta vaikystės prisiminimai. Maža prietamsė daugiabučio virtuvė, nuklota popieriais, vonelėmis su vandeniu ir įvairiais chemikalais.Vonios kambarys, į kurį bent pora valandų draudžiama įeiti irjame pasislėpęs tėtis. Nes tamsu jame… Nes tai vienintelis kampelis, į kurį nepatenka šviesa.
Pamažu ryškėja kontūrai. Veidai, pastatai ir akimirka, įamžinta foto popieriuje. Didžiulė paslaptis. Juk niekada nežinai, kas gausis.
Man, mažai mergaitei, tai kėlė didžiulį susidomėjimą. Negyvi popieriaus lapai, įgaunantys siluetus ir pasakojantys istorijas. Besikartojantys motyvai – tai per šviesūs, tai per tamsūs. Daugybė bandymų, kol išgauni norimą ryškumą ir kontrastą. Kantrybė ir meilė detalėms. Kiekvienas popierinis atspaudas reikalavo beveik tiek pat susikaupimo ir kruopštumo, kaip ir nuotraukos komponavimas tikrovėje.
Sovietmečiu daugybė žmonių domėjosi fotografija. Vieni iš pašaukimo, kiti dėl to, kad nebuvo kitokių galimybių. Daug ką turėjai išmokti pats. Mano tėtis kaip ir dauguma fotografavo ir darė nuotraukas namuose.
Aš irgi. Pasiimdavau fotopopieriaus lapą, prikraudavau ant jo įvairiausių mažmožių, kurie tik pasitaikydavo po ranka, padėdavau mano kompoziciją į saulėtą vietą ir laukdavau, kol tikrovė atsispausdins popieriuje. Saulės neapšviestos vietos pajuoduodavo ir aš galėjau džiaugtis savo nuotrauka. Po keliu akimirkų, kol darydavau naują nuotrauką, pirmoji jau buvo išblukusi.
Pirmieji tėčio fotografiniai bandymai prasidėjo laivyne, beplaukiant aplink Afriką. Kiekvienas šauktinis kariuomenėje turėjo tam tikras pareigas, taigi, tėtis buvo priskirtas prižiūrėti sandėlio, kuriame buvo saugomi visi fotografijai reikalingi reikmenys. Manau, ne kiekvienas fotografija besidomintis žmogus gali papasakoti apie tokį įkvėpimo šaltinį.
Po trijų metų sugrįžęs jis parsivežė ne tik krūvą nuotraukų, bet ir naują meilę – fotografiją.
Pradžia
Pirmąjį fotoaparatą gavau iš tėčio. Ne tiek gavau, kiek pati iš kampo išsitraukiau seniai apdulkėjusį rusišką veidrodinį juostinį Zenit-E fotoaparatą. Niekada neturėjau kantrybės skaityti instrukcijų, o dar ir rusiškų. Sukinėjau eksponometrą į kairę ir į dešinę, nustatinėjau kažkokius skaičiukus, nors niekada nebuvau girdėjusi apie diafragmą ir išlaikymą. Kartais didelio atsitiktinumo dėka skaičiukų kombinacijos sutapdavo ir gaudavosi visai neblogos nuotraukos. Su didžiausiu jauduliu eidavau į fotosaloną atsiimti išryškintų juostelių. Pirmieji bandymai baigėsi tuo, kad atsiėmiau tuštut tuštutėlę fotojuostelę. Pasirodo, ją įdėti buvo ne taip jau ir paprasta. Juokinga? Galbūt.
Manau, papūgos, paskui kurias laksčiau su tuščia juostele Barselonoje, būtųtaip pat pasijuokusios, jeigu tik žinotų.
Fotografija jau tuomet teikė didelį malonumą. Senos juostinės Zenito nuotraukos žavėjo savo netobulumu. Motyvai tarsi nukloti smulkiomis dulkėmis. Pagauta ir į popieriaus lapą (juostelės kadrą) užfiksuota akimirka, tačiau kažkokia netikra, tarsi pasendinta, apdulkėjusi.
Augimas
Atsitiktinis fotografavimas baigėsi, kai mano neišmanymas išlindo į dienos šviesą. Draugas fotografas mėgėjas kurį laiką stebėjo mane, sukinėjančią Zenito sraigtelius ir ieškančią tobulo motyvo. Dideliam nusivylimui, teko pripažinti, kad nelabai žinau, ką sukinėju.
Prasidėjo pirmieji fotografijos iššūkiai. Nuo fotojuostos naudojimo perėjau prie skaitmeninio. Fotografavimas prarado dalį pirmykščio žavesio, tačiau atvėrė naujus kelius tobulėjimui. Tėvai padovanojo pradžiamokslį – skaitmeninį veidrodinį fotoaparatą Nikon D3300 su kintamo židinio AF-S DX NIKKOR 18–105 mm 1:3,5–5,6G ED VRobjektyvu. Šis fotoaparatas, nors ir nežadėjo didelių galimybių bei nuotraukų kokybės, tačiau buvo itintinkamas pirmiesiems eksperimentams. Pradžioje iš jaudulio bijojau fotoaparatą paimti į rankas. Toks nepaprastai sudėtingas bei trapus jis man atrodė.
Serijinis fotografavimas, per pora minučių nuspaudžiant fotoaparato mygtuką, leido mokytis iš klaidų. Ir visgi, 36 kadrų juostelė priversdavo kruopščiau pasirinkti motyvą, mygtuko spustelėjimą taupant tobulai akimirkai.
Kiekviena nuotrauka buvo vienintelė, nors ir nepavykusi.
Ieškojimas
Susidomėjimas ir poreikiai nuolatos augo. Tapo be galo paprasta man surasti tobulą šventinę dovaną. Neilgai trukus gavau du naujus objektyvus: teleobjektyvąNikon AF-P DX NIKKOR 70-300mm F4,5-6,3 G ED VRbei makrobjektyvąNikon AF-S DX MicroNIKKOR 40 mm f/2.8G. Atsivėrė visiškai naujos fotografijos perspektyvos. Vieną dieną dvi valandas vaikščiojau ratu aplink vieną vienintelį krūmą. Makro fotografija atvėrė galimybę susipažinti su gamtos raštais, tekstūromis, gyventojais. Kai kurie augalai, pasirodo, yra labai plaukuoti, o bičių, renkančių medų, kojos pasidengia žiedadulkėmis. Pamačiau pasaulį, nepasiekiamą paprastomis akimis.
Perspektyvos
Teleobjektyvas leido prisiliesti prie žmonių gyvenimo. Prisiartinti jiems net neįtariant. Didžiausią įspūdį paliko Rolex regata Saint-Tropez pakrantėje. Nors patekome į patį veiksmo įkarštį, mūsų katamarano kapitonas nutarė laikytis saugaus atstumo. Per daug nepriartėjant, pavyko užfiksuoti emocijas, veiksmą ir įtampą.
Eksperimentai ir detalės
Fotografija man tapo savotiška meditacijos forma. Tokiomis akimirkomis aplinka išnyksta, susilieja, lieka tik detalės, nuotaikos ir pora sekundžių besikeičiančios tikrovės. Judesys, ištirpęs erdvėje. Nuotraukoje įamžinta dabartis, virtusi praeitimi vos nuspaudus fotoaparato mygtuką. Detalės, iškirptos iš neaprėpiamai sudėtingos vaizdų kompozicijos.
Dažnai išgirstu klausimą: ką matai, ką ten fotografuoji, ką taip ilgai ten veiki? Trypčioji vietoje, pasukinėji pora mygtukų ir vėl trypčioji. Didelės kantrybės linkiu belaukiantiems.
Fotografai mato kitokią tikrovę.Iš daugybės siužetų jie atsirenka tą vienintelį motyvą. Tarsi išrūšiuoja realybę pagal svarbą, sudeda tam tikrus akcentus. Suteikia pažįstamiems motyvams naujus rakursus.
Dažnai tenka vieną detalę fotografuoti daugybę kartų. O kartais siužetas būna toks nepakartojamas ir toks laikinas, kad turi vos dalelę sekundės nuspausti fotoaparato mygtukui. Tekantis vanduo, žuvėdra gaudanti duonos trupinį… Tai istorija, įamžinta skaitmeninėje fotografijoje.
Milda Lazauskaitė
Autorės fotografijos
Milda Lazauskaitė. Jūroje.
