Milda Kiaušaitė: pažinti supančią aplinką ir pajusti laiko tėkmę

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.

2022-11-15

Milda Kiaušaitė. Viktoro Jasaičio foto

„Beveidžiai arba Intensyvios mintys“. „Beveidžiai, arba Intensyvios mintys“ užgimė prieš daugiau kaip 10 metų, 2011-aisiais, visiškai spontaniškai ir netikėtai man pačiai, vidinei įtampai pasiekus tokį lygį, kai šioji tiesiog privalėjo kaip nors išsiveržti. Visad maniau, kad didysis fotografijos grožis slypi ne galimybėje dubliuoti, kuo tobuliau atkartoti tikrovę, egzistuojančią savaime, bet pasitelkti ją tam, kad galėtumei pažvelgti truputį giliau, papasakoti truputį daugiau.

Taigi, šioje autorine technika kuriamoje serijoje (taško dar nededu, nors pastarąjį sykį ji pasipildė 2019-aisiais) kalbu apie stiprius emocinius sukrėtimus, patirtis, kurios kiekvieną skiria ir suartina. Tai – tarpdiscipliniški darbai, gimstantys tuomet, kai įprastų vaizdų ir žodžių neužtenka. Vidinė drama išsiveržia ryškiais, ekspresyviais spalvų potėpiais, lyg aura apsupančiais nuotraukų veikėjus. Netekę veidų šie tampa manųjų minčių bei jausenų fantomais, įkūnijimais ir sykiu – bendražmogiškumo simboliais.

„Kasdienybės“.„Kasdienybių“ seriją pradėjau 2013 m., tuomet dar tik intuityviai fiksuodama mane supančios tikrovės detales, fragmentus. Dabar, žvelgdama iš laiko perspektyvos, galiu pasakyti, kad šios fotografijos – tai žavių atsitiktinumų, neatitikimų, galiausiai, vilties paieška, mėginimas į(si)tikinti, kad nuo žmogiškos būties neatskiriama kasdienybė – tai ne vien rutinos slogutis, nuovargis, nuobodulys…

„Įsibraudama“ į kitų žmonių kasdienybes (o pastarosios visuomet unikalios, individualios, nes kasdienybė kaip visuma tėra iliuzija), jų gyvenimus kaip pašalietė, įstengiu stebėtis ir pastebėti, atrasti kartais jaukius, kartais komiškus kiekvienos individualios kasdienybės niuansus. Čia nėra režisūros, dirbtinių šviesos šaltinių – vienintelis mano, kaip fotografės, įsikišimas, tai „radinio“ užfiksavimas.

„Keistame laike“.Fotocikle „Keistame laike“ nagrinėju nuo fotografijos neatsiejamą laikiškumo problematiką. Kaip pastebi prancūzų mąstytojas VilémasFlusseris, „erdvė ir laikas, būdingi tik atvaizdui, yra ne kas kita kaip magijos pasaulis, pasaulis, kuriame viskas kartojasi ir kuriame viskas dalyvauja reikšmingame kontekste“, tad kaip veiksmas vykdama laike kaip atvaizdas fotografija jį peržengia.

Ankstesniame savo projekte „Iškreipta atmintis“, pasitelkdama eksperimentines analoginės fotografijos technikas, gilinausi į atminties fenomeną. Atmintis – tai vieta, kurioje susitinkame su išėjusiuoju „dabar“, jį apmąstome. Ciklas „Keistame laike“ – natūrali laiką apmąstančios fotografijos tąsa, ir toliau ieškanti subjektyvaus žmogaus sąmonės laiko ir pasauliškai patiriamo laikiškumo sandūros taškų.

Dėl šiuolaikinio meno (contemporary art) įsigalėjimo fotografija neretai tampa menkaverte koncepcijos iliustracija arba grįžtama prie fotografijos kaip tikrovės dokumento idėjos, leidžiančios stebėti ir tirti socialines, antropologines nūdienos tendencijas. Manau, svarbu nepamiršti ir fotografijos kaip kūrybinio, meninio veiksmo galios, būdo mąstyti ir reflektuoti ne tik konceptualiai, bet ir estetiškai. Laiko suvokimo problemiškumas svarbus apmąstant ne tik mūsų santykį su pasaulio laikiškumu, bet ir pačios fotografijos prielaidas.

Pasitelkdama nespalvotą fotografiją fiksuoju vietas, kuriose laiko tolydumas sutraukomas, pasijuntame lyg atsidūrę praeityje, kitoje tikrovėje, kitame laike. Tačiau įdėmiau pažvelgus nedidelės detalės išduoda, jog esame XXI amžiuje. Tačiau ar visada?.. Jei fotografija gali suklastoti laiką, jį supainioti, susvyruoja jos kaip objektyvaus dokumento statusas.

„Žingsniai visomis kryptimis”. Fotografijų cikle „Žingsniai visomis kryptimis“ ir toliau tęsiu cikluose „Iškreipta atmintis“ ir „Keistame laike“ bei akademiniame darbe „Laikas ir fotografija“ pradėtas objektyvaus ir subjektyviai patiriamo laiko studijas, tyrinėju regimojo ir vidinio pasaulio sandūras.

Ne taip seniai perkopėme naujos epochos bei naujo tūkstantmečio slenkstį, o besirisdami į trečiąjį XX a. dešimtmetį staiga atsidūrėme naujoje eroje. Sumanymo tikslas – fiksuoti šį žingsnį ne kaip faktą, bet nuojautą, būseną, taikant analogines ir šiuolaikines medijas surasti estetiką, kuri paveikiai pasakotų apie, regis, siurrealius pojūčius.

Biografijos žingsniai: Milda Kiaušaitė gimė 1992m. Kaune. Pirmoji pažintis su fotografija įvyko Kauno moksleivių techninės kūrybos centre lankant Fotografijos studiją (vadovė Tatjana Kuzmina), dalyvaujant „Vyzdžio“ žurnalo bei kituose konkursuose.

2015 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą, Humanitarinių mokslų fakultetą, filosofijos bakalaurė (baigiamasis darbas „Laikas ir fotografija“). 2015–2021 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus referentė, nuo 2017 m. – žurnalo „Nemunas“ kalbos redaktorė-stilistė.

Nuo 2013 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė, tais pačiais metais suteiktas menininko statusas. Nuo 2020 m. kovo – Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos ir Meno tarybos narė. Įvairių fotografijos ir videokonkursų komisijų narė, edukacinių projektų dalyvė, fotografijos vadovėlio „Kūrybinė fotografija. Portreto raida. Autorių teisės“ bendraautorė (su Tatjana Kuzmina, Jonas Kuzminu; Kaunas: Naujasis lankas, 2016).

Nuo 2009 m. dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, nuo 2010 m. yra surengusi kelias dešimtis personalinių parodų Kaune, Vilniuje, Anykščiuose, Kėdainiuose, Klaipėdoje ir mažesniuose Lietuvos miestuose. Svarbiausi ciklai – „Beveidžiai, arba Intensyvios mintys“, „Keistame laike“, „Odė žmogiškumui“, „Iškreipta atmintis“, „Palengva (ati)tirpsta“ (su poete Dovile Zelčiūte), „Žingsniai visomis kryptimis“. Fotografijos publikuojamos kultūrinėje spaudoje, vadovėliuose, kataloguose, knygose. Įvairių fotografijos konkursų dalyvė ir laureatė.

2010 m. išleistas pirmosios personalinės fotografijų parodos Kauno menininkų namuose katalogas „Varno pasakos“ (Kaunas: Kauno moksleivių techninės kūrybos centras, 2010).

2013 m. apdovanota Kauno meno kūrėjų asociacijos premija už ryškų kūrybinį debiutą ir menotyros tekstus.