Vienas iš kūrybinės fotografijos tikslų ir kartu bene akivaizdžiausias jos vertės matas – tai įprastos aplinkos ir, atrodytų, nereikšmingų įvykių parodymas išraiškingos formos fotografijos atvaizde. Tokios fotografijos kūrėjui svarbiausias yra jo individualus matymas ir jautrumas „fotogeniškiems“ realybės formų deriniams. Tuo tarpu žiūrovams tokia fotografija tampa „fotoregos pratimais“, į kuriuos fotografai juos įtraukė dar XX a. pirmoje pusėje.
Savitus vizualaus pasaulio suvokimo pratimus siūlo ir Marijos Šileikaitės-Čičirkienės paroda. Autorė, atrodytų, niekuo neišsiskiriančius kelio motyvus, eismo ženklus, miesto aplinką ar žmogų gamtos peizaže parodo kitaip, nei juos esame įpratę matyti kasdienybėje: iš neįprastų perspektyvų, fragmentiškai, didelio kontrasto nuotraukose. Taip kasdienybė paverčiama estetinio patyrimo šaltiniu, o žiūrovas skatinamas balansuoti tarp įprastų tikrovės objektų atapžinimo ir jų nekasdieniško, kone abstraktaus grožio pajautos.
Tačiau ar šis akivaizdus fotografijų formos išraiškingumas ir yra svarbiausias parodos akcentas? Atidesnis ir ilgiau trunkantis žvilgsnis į Marijos Šileikaitės-Čičirkienės darbus leidžia teigti, kad apsiriboti pirmu įspūdžiu neverta. Autorės darbuose ieškoti ne paviršinio dekoratyvumo, bet prasmingų formų ir interpretuoti jų vizualią kalbą skatina ir pasaulio bei Lietuvos fotografijos raidos pamokos. Regos pratimai geriausiems fotografams niekada nebuvo savitiksliai – jie turėjo pasitarnauti geresniam aplinkinio pasaulio pažinimui, padėti perprasti jo kaitą. Marijai Šileikaitei-Čičirkienei fotografija taip pat yra pažinimo įrankis, tik šiuo atveju jis nukreiptas ne tik į išorinį, bet ir į vidinį žmogaus pasaulį. Fotografijose matomus fragmentiškus kelio motyvus ir kitas užuominas į fizinę bei dvasinę žmogaus kelionę pati autorė apibūdina kaip „žmogaus išgyventas akimirkas, kurios yra skersinis pjūvis jo paties patirtims ir matymui“. Įprastas kelio, kaip žmogaus egzistencijos, simbolis čia subyra į daugybę fragmentų ir, regis, tik autorei pastebimų užuominų į buvimo tam tikroje vietoje ir kartu tam tikros būsenos laikinumą. Kartais fotografė tokio įspūdžio pasiekia asociatyviai gretindama apčiuopiamus tikrovės fragmentus, pavyzdžiui –kabantį užklotą ir jo formą atkartojantį šviesų stačiakampį ant tamsios žemės. Atrodo, kadpraėjusio laiko patirtis, yra tokia pat „negyva“ ir negrįžtamai atskirta nuo dabarties išgyvenimų, kaip iš senos antklodės išpurtytas susikaupusių dulkių sluoksnis. Tačiau kitos asociacijos nepaklūsta vienakryptei laiko tėkmei ir neapsiriboja materialiais jos paliktais ženklais. Marijos Šileikaitės-Čičirkienės fotografijos byloja ir apie tai, kad mūsų gyvenimuose pėdsakus palieka bei įvairiomis formomis kasdienybėje įsikūnija neapčiuopiamos svajonės, kurios žmogų lydi visos gyvenimo kelionės metu ir primena apie save pravažiuojant pro baltus sklandytuvus vaikišku paspirtuku ar išvydus popierinį laivelį.
Tokių asociacijų tinklai įtraukia žiūrovą į neapibrėžtą laiką ir abstrakčią erdvę, kurioje ir trumpalaikės, ir ištisų gyvenimų patirtys gali būti perkuriamos iš naujo, joms, nelyginant smėlio pilims, suteikiant netikėčiausias laikinas formas. Fotografinių vaizdų ir juos siejančių asociacijų neapibrėžtumas primena žmogaus sąmonę, kurioje nueitas gyvenimo kelias nebūtinai žymimas svarbiais įvykiais ir objektyviais faktais, bet dažniau – asmeniškai svarbių kasdienybės detalių prisiminimais, kurių prasmė ir emocinis turinys laikui bėgant gali kisti.
Subjektyvumas, dėmesys iš pirmo žvilgsnio banaliems kasdienio gyvenimo fragmentams, atsisakymas vaizduoti reikšmingus įvykius būdingas XX a. devintojo dešimtmečio Lietuvos fotografijai – parodos autorės kūrybinio debiuto kontekstui. Šią fotografijos kryptį menotyrininkė Agnė Narušytė yra apibūdinusi „nuobodulio estetikos“ terminu, tačiau Marijos Šileikaitės-Čičirkienės kūryba labiau siejasi ne su ano meto Vilniaus fotografų darbams būdingu pilku nuoboduliu, bet su „nuobodulio estetikos“ variacijomis kitų miestų fotografų kūryboje. Fotografės darbai primena tokių autorių kaip šiauliečio Aleksandro Ostašenkovo ar klaipėdiečių Viktoro Trublenkovo ir Arvydo Stubros darbus, kuriuose svarbus ne pats kasdienybės nuobodulys, o jo keliamas ilgesys, įsikūnijantis poetinėje vaizdų kalboje.
Kita vertus, parodoje Marija Šileikaitė-Čičirkienė dar labiau išgrynina ankstesnėje fotografijų serijoje „…iš spalvotų dienų“ atrastą indivdualų kūrybinį braižą – abstrakčių formų, kontrastingų tonų žaismą, apvalytą nuo menamų siužetinių linijų ar dramatiškos vidinių išgyvenimų išraiškos. Autorės darbai suteikia progą į pasaulį pažvelgti, tarsi, atsitraukus, išvysti atsitiktinumo siejamus žmogaus egzistencijos fragmentus, žmogiškosios patirties dar neužpildytų arba jau ištuštėjusių erdvės ir laiko fone.
Tomas Pabedinskas
Eilutės iš biografijos
MARIJA ŠILEIKAITĖ – ČIČIRKIENĖ, fotomenininkė, parodų kuratorė, galerininkė – kūrybinės veiklos pradžią skaičiuoja nuo 1986 m.
Nuo 1990 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė.
Lietuvos meno kūrėjo statusas suteiktas 2005 m.
Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos narė (1992-1996, 2005-2009 , 2019 – )
Panevėžio m. Kultūros ir meno tarybos narė nuo 2019 m.
1992 – 2010 m. Panevėžio fotografijos galerijos direktorė.
Nuo 2010 m. iki 2015 m. Dailės galerijos Fotografijos padalinio parodų kuratorė.
Surengė keturiasdešimt keturias personalines parodas.
Dalyvavo vienas šimtas trylikoje grupinių parodų.
Pirmosios Panevėžio tarptautinės fotografijos bienalės „Žmogus ir miestas“
(2005) kuratorė
ir kitų bienalių dalyvė (2011, 2013, 2015, 2017).
Parodų kuratorė, svarbiausios iš jų:
„Panevėžio fotomenininkai Liubline“, Lenkija, 2006;
„Panevėžio menininkai Varšuvoje“ Lenkija, 2007;
„Panevėžys plius fotografija“ (miesto viešosiose erdvėse), 2008;
„Penketas iš Panevėžio“, Liepoja, Latvija;
Panevėžio fotografų paroda Huso mieste, Nyderlandai.
2018 m. kuravo fotografijos parodas:
„Pokalbis su laiku“, skirta Panevėžio fotografijos galerijos 25-mečiui paminėti, Dailės galerijoje;
„Šimtmetis ir akimirka“ J. Miltinio dramos teatras;
„Drobė dviem“, Bendruomenių rūmai (kartu su sūnumi grafiku Mantu Misevičiumi-Sim).
Apdovanojimai:
1999 m. – Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografės menininkės
(AFIAP) garbės vardas; 2000 m. Kroatijoje – Sidabro plyta; 2002 m. Rygoje (Latvija) – medalis ir FIAP’o diplomas; 1998 m. ir 1999 m. Čikagoje (JAV) – trečiosios vietos.
2013 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos premija už didelius nuopelnus fotografijos menui.
2018 m. pabaigoje menininkė tapo tarptautinio fotografijos konkurso „Photolympic“ prizinių vietų laimėtoja 4-riose kategorijose.
2020 m. Panevėžio m. savivaldybės Kultūros ir meno premija
Bibliografija:
Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien (Vilnius, 1998, 1999, 2000, 2001, 2002, 2004,
2005, 2006, 2007, 2009, 2012, 2013 ); Fotografijų albumas. Dovana (Panevėžys, 2002);
Panevėžys.Senovė ir dabartis (Panevėžys, 2003); PF fotografijų albumas (Panevėžys,2004); Lietuvos fotomenininkų sąjunga. Žinynas (Vilnius, 2004); Dovilė Zelčiūtė ,,Mirties kilpa lietuvių fotografijoje“; Portfolio Photo Art (Čekija, 2008).
Išleido du autorinius fotografijų albumus: „Fotografinės frazės“ (2000) ir „Vieškelio motyvas“ (2005).
