Nesiekdamas populiarumo aš vis tik reiškiu pritarimą feministinei Liucijos Karalienės kūrybos krypčiai. Aš pritariu kūrybos gestui, kur menas gali būti identifikuojamas ir aptariamas lyties pagrindu. Manau, kad tokie kūriniai yra gerokai savitesni nei tie, kuris atsisako rodyti bet kokius lyties tapatumo ir skirtumo ženklus bei renkasi neutraliteto zoną.
Karalienės nuotraukose plėtojamas moteriškosios temos savitumas pirmiausiai išryškėja tuo metu kai aiškiai suvokiame, jog kūrybos centre yra ne anonimiškas, bet jos pačios nuogas kūnas. Tikrai negausu Lietuvos mene moterų, kurios nuosekliai fotografavo savo nuogą kūną. Savojo kūno apžiūrinėjimas (kone vojeristinis gestas, vykstantis per fotoaparato objektyvą) yra ir tam tikras savistabos gestas, ir klausimas apie tai kas aš esu. Tokia tapatybės analizė, vykstanti per akto fotografiją, lemia nejaukumo dozę, kuri nukreipta ne į pačios autorės, bet į žiūrovo teritoriją.
Savojo kūno fiksavimas, pirmiausiai, sugestijuoja tam tikrą kančią. T. y., autorei tenka bandyti išlikti objektyviai savikritiškai, nuolat užtikrinti demarkacines linijas, kurios ženklina tam tikrą distanciją tarp savęs-fotografo ir savęs-kūno. Antra, tokia L. Karalienės kūrybos programa veda ir prie naujų patirčių, kai autorė gali pati nusistebėti savimi. T. y., ji sukuria tokią situaciją, kurioje gali regėti save kintančią, aptikti savąjį kūną tarytum žvelgdama iš žiūrovo koordinačių. Taigi, L. Karalienė vienu metu ir tyrinėja save kaip objektą ir atranda save kaip subjektą, gyvenantį nevienalytėje dabarties tikrovėje.
Savistabos gestas yra pavojingas, jis apnuogina savąjį Aš, o plačioji visuomenė jį gali ryžtis apibūdinti fraze – tik sau pačiam. L. Karalienė mums rodo, kad savęs-fotografo ir savęs-kūno santykis gali būti tapatus įvykiui, kai tik sau pačiam skutimosi peiliuku pjaustomos venos, kai tik sau pačiam žnybiama į šlaunį iki tokio momento, kai pasirodo poodinės kraujosruvos.
Karalienės kūryboje besirungiantys prieštaravimai, rodo meną esantį įstrigusį dialektikos audroje. Siaučiant prieštaravimams ima stiprėti žiūrovą apglėbiantis nejaukumas, aštrėja akistata su tuo ką aš jau pavadinau tik sau pačiam. Taip menininkės klausimas apie save pačią virsta klausimu ir apie mus pačius.
Savęs-kūno strategija praplečiama L. Karalienės nuotraukomis, kuriose regime jos kūną supakuotą į polietileną. Tai fotografijų ciklas „Prekė“ (2020 m.). Autorė kelia provokuojantį klausimą apie kūną kaip daiktą, kurį galima supakuoti ir parduoti. Ji klausia apie seksualumą ir lytį, kurie taip pat gali būti parduodami ir perkami. Čia išryškėja dar viena L. Karalienės nuotraukų konceptuali kryptis – kūnas-prekė.
Kūrinių ciklas „Prekė“ traktuotinas kaip dabarties industrinio / gamybinio pasaulio kritika. Juk viskas yra gaminama, ne tik daiktai, bet ir įvaizdžiai… Bet ko traktavimas preke yra laikomas pamatine ekonominio diskurso, duodančio pagrindą vartoti, keistis, įsigyti ir parduoti, prielaida. Kūno erotiškumas tampa parduodamas rinkoje kartu su kitais produktais. Tokiu būdu kūnas-prekė rodo jaučiančio kūno neigimą, įformina savęs eksploatavimą ir net reiškia prielankumą simbolinės pridėtinės vertėspasirodymui. Kūnas išryškėja esąs specifinė prekė, kur vartojamas pats jo erotiškasis odos paviršius.
Kūno-prekės, o taip pat ir daikto-prekės koncepcija iš dalies tęsiama ir kituose L. Karalienės kūriniuose. Dėmesį sustabdo buitinėje, kasdienėje aplinkoje įkomponuoti kūnai. Tai prieštaringos kompozicijos. Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad kasdienėje erdvėje „nutinka“ racionaliai apgalvota kūno kompozicija. Vėliau paaiškėja, kad kūnas čia kontrastuoja su pačia aplinka, kuri nėra pasiruošusi jį priimti, kaip savosios sistemos elementą. Štai kūrinys „Rūbų kabykla“ (2020 m.) gali būti traktuojamas lyg smogiamasis klausimas žiūrovui apie tai kokią moterį jis regi, kaip ją vertina ir ar keldamas grožio reikalavimus nepaverčia kūno dar viena, garderobui skirta kabykla.
Neišvengiamai kyla ir kitas retorinis klausimas apie moterį. Ar ji prisitaikydama prie viešojoje erdvėje įsigalėjusių grožio standartų netampa „rūbų kabykla“? Šis klausimas mane epizodiškai ir intuityviai grąžina prie pirmojo pasaulyje ryškaus mados modelio istorijos. Švedė Lisa Fonssagrives (1911–1992) šmaikščiai reflektavo savo karjerą sakydama, kad ji yra paprasčiausiai puiki kabykla rūbams. Šis posakis L. Karalienės kūrybos diskurse rodo, kad paklusdama grožio standartams moteris yra sudaiktinama. Taigi, šiuo atveju verta diskusiją pakreipti link moters-daikto ir kūno-daikto koordinačių.
Panašiai galima analizuoti ir kitus, tais pačiais metais sukurtus L. Karalienės kūrinius. Pavyzdžiai, „Detalė“ (regime autorės kūną virtuvės aplinkoje, įkomponuotą ant maistui gaminti skirtos spintelių plokštumos) arba „Dekoracija“ (kompozicijos centre nuoga autorė sėdi ant stalo; jos kojos sukryžiuotos, o veidą dengia šviestuvo gaubtas). Šiuo atveju moters–daikto problema yra grynai atitinkanti feminizmo parametrus. Nuotraukos žiūrovui nekuria jaukumo net tuomet kai L. Karalienė leidžia savo kūną lyg daiktą vartoti akimis. Dengiamas veidas, paslėptas ir kiaurai per žiūrovą nesismelkiantis žvilgsnis, kūną konvertuoja į negyvą, sudaiktintą, kone pramoniniu būdu pagamintą namų aplinkos dekoraciją. L. Karalienė pašalina erotinį nuotykį, t. y. erotika deklaruojama esanti pakankamai brutali. Tikriausiai dėl to nuo kūno fotografijoje atitraukiame savo žvilgsnį, slepiame akis ir bandome pasakyti jog toks įvykis niekada negali nutikti. Moteris-daiktas iškyla tarsi daugiasluoksnė būties, buities, daiktiškumo ir kūniškumo dialektika. Subjektas tampa miręs, nes kūnas-daiktas virsta nuerotintu, nukontekstintu, nuromantintu ir dėl to nepatogiu objektu.
Per daugiasluoksnį feministinį kontekstą forma veikia mūsų vaizduotę. Įdėmiai apžiūrint visus tris kūrinius galima pastebėti esant tam tikram naracijos potencialui. Pasakojimo trajektorija vyksta apie matymo aktą ir žvilgsnio fenomeną. Čia kyla klausimas apie tai kas ką gali veikti savo žvilgsniu; ar žiūrovas užfiksuotą nuotraukoje autorės veidą, ar veidas nuotraukoje gali atakuoti nepatogiu spoksojimu… Tad šiuose portretuose komunikacija tampa dalinė, iki galo neišbaigta, vis atidedanti finalą. Čia pabrėžiama nelygi pozicija tarp pačios autorės ir žiūrovo. Savo autoportretais ir aktais L. Karalienė ne tik tiria ką reiškia būti apžiūrinėjamai, bet ir į kūrinio plotmę sugrąžina feminizmo pagrindą, t. y. nelygybę socialiniame ir netgi politiniame kontekste.
Prof. dr. REMIGIJUS VENCKUS
Apie autorę: Liucijos Karalienė (g. 1990 m.) Panevėžyje gyvenanti ir kurianti fotografė.
2005 m. baigusi Vytauto Mikalausko menų mokyklą, 2008 m.Panevėžio „Šaltinio“ vidurinę mokyklą; Kauno technologijos universiteto Panevėžio fakultete įgijo Industrinių technologijų vadybos išsilavinimą.
2015 – 2016 m. Panevėžyje surengė kelias fotografijų parodas, 2014 – 2019 m. dalyvavo 13-oje grupinių meno parodų (Vilniuje, Panevėžyje, Nidoje); 2018 m. pelnė specialųjį apdovanojimą tarptautiniame fotografų seminare Nidoje.
Liucija Karalienė. xxx
Liucija Karalienė. Dekoracija
Liucija Karalienė. Išėjimas
Liucija Karalienė. Laimėjimas
Liucija Karalienė. Laimėjimas
Liucija Karalienė. Nuolankumas
