Sutitikimo diena buvo ne iš gražiųjų, gegužiškai permaininga, bet entuziastai susirinko nebodami prasto, vėjuoto oro dalyvavo renginyje.
Prasminga tai , kad atėjo tie, kas daugiausiai žino apie pilies istoriją ir gali kitiems išmaniai papasakoti.. Tai buvo dar vienas sustitikimas su pilies kalnu, su istorija. Kai kuriems tai buvo susitikimas čia brandos metais praleista kūryba, atliktais mokslo tyrimo darbais.
Nacionalinį muziejų atstovavo architektė Asta Meškauskienė, ji papasakojo apie nuveiktus ir planuojamus pilies kalno ir bokštų konservavimo darbus. Jai antrino
ir pokalbį prasmingai papidė ilgametis Pilies kalno ir pilių tyrėjas mūsų draugijos narys dr. Napoleonas Kitkauskas, architektas Žibartas Simanavičius.Taip pat pokalbyje diskusijoje dalyvavo pilies istorija besidomintys,,Pilies” draugijos pirmininkė Danutė Ulvydienė, Rimvydas Žiliukas, Valdas Samuitis, Rimantas Matulis, Valentinas Juraitis.
Pirmiausia visus domino Pilies kalno sutvirtinimo klausimai. Apžiūrėjome betoninės juostos tvirtinimą, įrengtą kalno dviejų trečdalių aukštyje. Deja, šis sutvirtinimas užima tik mažą kalno perimetro dalį. Dar laukia tolesni sutvirtinimo darbai ateityje.
Caro laikais, dar 1896 metais, kalnas buvo apsodintas medžiais. Prabėgo metai, medžiai suaugo, lyg ir tvirtino kalną, lyg ir ardė jį savo šaknimis. Dabar medžiai nupjauti, turime visai kitą, išraiškingesnį kalno eksterjerą, prie kurio dar nepriparato daugelis vilniečių ir svečių.
Susitikimo metu buvo apžiūrėta kalno papėdės mūrinė siena, kuri buvo sutvirtinta, iš dalies naujai sumūryta. Buvo pastebėta, kad rausvų plytų siena savo ryškiu rudu spalvingumu ,,iškrenta” iš viso architektūrinio papilės konteksto.
Apžiūrint senosios bažnyčios liekanas, jos mažuosius ir naujai statytos didesnius pamatus buvo prisiminta, kad , dar A. Brazausko laikais, buvo diskutuojama , ar nevertėtų čia įrengti šalies valdovų , vadovų panteoną ir atsisakyti Antakalnio kapinių kalnelio.Juk Barboros Radvlaitės laikais toks laidojimas buvo pradėtas.
Žvelgiant iš Gedimino kalno papėdės dar labiau išryškėjo naujo kelto-lifto kontūrai. Aukštutinė kelto dalis žvelgiant iš apačios atrodė žymiai didesnė už patį Gedimino bokštą (šiaurinį).
Juokinga ir komiška, atsirado netiktėtas pilies bokšto ,,konkurentas”? Arch. Asta Meškauskienė atsakydama į mūsų nusistebėjimus, pažymėjo, jog jau svarstomas projektas kaip lifto viršutinį bokštelį, pratęsus bėgius, perkelti į kalno viršūnės gilumą, ir jis nebus taip matomas, nebadys akių.
Dr. Napaleonas Kitkauskas papasakojo apie Gedimino kalno ypatumus, ypač apie tai, kad kalnas yra spluoksniuotas ir vienas sluoksnis iš molio gelbėjo gediminaičius, kalno ir Pilies gynėjams garantuodavo vandenį. Kiek pasikasę kalno viršūnėje jie vandens visad surasdavo…
Antrojo pasaulinio karo metais hitlerininkai po kalnu iškasė bunkerius, tik sutivirtino juos mediena, o ne betonu, kaip Karaliaučiuje, kur jau veikia muziejus. Todėl, šių vilnietiškų bunkerių lankymas yra pavojingas, iš dalies jie užpilti gruntu.
Užlipome ant kalno. Daugiausia rūpesčių kelia Vakarinio pilies bokšto būklė. Kartu apėjome sienas, apžiūrėjome. Mūsų žvilgsniai sustojo ties įtrūkusia siena , kurios plyšys metai po metų vis platėja, o žvelgiant nuo sienos kalnu žemyn matyti status skardis į Vilnelę.
…Gindamiesi nuo vėjo už Vakarinio bokšto sienos ir vaišindamiesi Danutės Ulvydienės saldainiais garsiai svarstėme ir liaudiškai prognozavome, kas bus su pilimi po kokių 50 metų?
Dr. N. Kitkauskas iškart pasakė, čia Vakarininame, be didelių sąnaudų galima būtų atsatyti ir įrengti valdovų menę, sienos ir langai išlikę. Bet klyla klausimas, jau turime nemažai iškilmių salių. Tik mūsų jaunimas emigruoja, ar bus kam ten rinktis ir priiminėti ištikimybės Tėvynei priesaikas. Bet, jei nieko nedarysime, po kokių 40 metų vakarinis šlaitas su bokštu ir pilimi nušliauš į Vilnelę…
Rimvydas Žiliukas, ,,Senojo Kauno” draugijos pirmininkas, inžinieriaus akimis įvertinęs situaciją pasiųlė: būtina kardinaliai nuo pat papėdės,Vilnelės vandens lygio rengti betoninius sutvirtinimus, ar atlikti grežinius iki pat padėdės vandens lygio ir juos užbetonuoti.. Jokie ,, tepaliukai”, kai reikalinga ,,chirurginė operacija” čia nepadės…
A. Meškauskienė, ramindama mus, pažymėjo, kad yra parengtas projektas -prašymas Kultūros ministerijai dėl finansavimo, atlikti šios situacijos tyrimus ir būtiniausius rekonstrukcijos darbus.
Kalbant apie visišką Gedimino pilies atstatymą šiandien gali tik kalbos ir svajonės kilti, tačiau galvojant realistiškai dabar trūksta lėšų atlikti būtiniausius konservavimo darbus. Nėra ir aiškios vizijos, kaip mūsų pilis turėtų atrodyti. Kaip ji, atstatyta, gali pakeisti sostinės ir šalies įvaizdį. Nusistovėjusių ikonų pakeitimas – rizikingas dalykas net ir mūsų dramatiško ,,dramblių tako”, vertybių niekinimo pilkojoje geopolitinėje erdvėje laikais.
Vadinasi su Pilies kalnu ir sienomis bus ilga daina. Tai kam buvo nugriauti sienas saugojusieji čerpinai stogeliai? Tai buvo patikimiausia apsauga Lietuvoje, kur lietus lyja. Neva hidroizoliacinis betonas, kuris dabar paklotas, apsaugos sienas nuo lietaus ir sniego? Gaila. kad dabartiniai Nacionalinio muziejaus pareigūnai pasielgė savaip,,,kitkauskiškus” stogelius, pastatytus dar ,,Sąjudžio” laikais, nugriovė, pasielgė trumparegiškai, vienadieniškai.
2014 m. vakarinio bokšto fasadų mūrų restauravimo ir konservavimo darbams iš valstybės biudžeto skirta per 400 tūkst. litų.Kaip šias lėšas vertinti, jai tai skieta archeologiniams tyrimams, nusitęsiantims mėnėsių mėnesius, kai tenka iškaikyti departamentų komandas,- tai mažai. O atlikti konkretiems darbamas: čerpėms ir cementui – tai labai daug.
Štai kodėl kartais, ir visuomenės atstovams, tarp jų ir ,,Pilies” draugijos nariams, svarbu pasidomėti, kas ir kaip daroma su mūsų paveldu.
Valentinas Juraitis
