Lietuvos prezidentai spaudos fotografijose

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.
Facebook
LinkedIn
El.paštas
Spausdinti

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis rodo JAV viceprezidentui Danui Qaylui gynybines užtvaras Lietuvos seimo rūmuose. 1991. Valentino Juraičio nuotr. 

…Aukščiausio lygio vadovų susitikimai. Susirenka gausybė vadovų, išleidžiama gausybė reklaminių bukletų, lapelių. Vadovai didelėje posėdžių salėje perskaito pranešimus, kurių mažai kas klausosi. Po to tie pranešimai tvarkingai segami į aplanką. Po to susirenka bendrai „šeimos“ fotografijai.

Tarpukario laikais apie tokius žodžius kaip akreditacija, darbuotojo pažymėjimas neteko nei skaityti,nei girdėti. Tuomet ir spaudos fotografus buvo galima suskaičiuoti ant pirštų.

…Spaudos fotografas Vladas Gulevičius, ilgametis ELTA ir TASS fotokorespondentas, bene daugiausiai fotografavęs įvairius ir skirtingų laikmečių valdžios žmones, sako, kad šį darbą patikėdavo ypač atsakingiems ir pareigingiems žurnalistams, aišku, turintiems ir aukštą profesinę kvalifikaciją. Prisimenant sovietinius laikus, tarp fotografų buvo nemažai taurelės mėgėjų. Vadinamasis antidepresantas kartais „išplaudavo“ ir atsakomybės jausmą. Vladas prisimena, kad sunkiausia būdavo nufotografuoti socialistinio lenktyniavimo vėliavos įteikimo rankų paspaudimo momentą. Kitaip nei prezidentai, kurie suvokia šiandieninių viešųjų ryšių svarbą, tuomet partiniai vadovai ilgai nepozuodavo. Sėkmę nulemdavo kelios sekundės. Todėl į renginį agentūra ELTA siųsdavo net kelis fotografus. Šalia Vlado Gulevičiaus pavardės laikraščiuose prie vienos ir tos pačios fotografijos matydavome ir kitų „eltiečių“ – Algio Sabaliausko, Tado Žebrausko, Algio Palionio – pavardes.

Vladas – ne daugiakalbis, galbūt dėl to jam ir buvo patikėtas šis darbas. Paklaustas, kokie įspūdžiai išliko iš aukščiausio lygio vadovų susitikimų Vilniuje, Maskvoje, Vašingtone, Londone, Jeruzalėje, Taline, atsako, kad ten nieko ypatingo, net į miestus ekskursijon nebūdavo galimybių nuvykti. Oro uostas, automobilių kortežas, prezidentūros ar rezidencijos rūmai, koridoriai ir vėl oro uostas. Banalu. Ir, žinoma, tas keliones lydi atsakomybės jausmas, nerimas, ar pavyko užfiksuoti tą svarbųjį momentą. Klaidos negali būti. Vladas Gulevičius visur lydėjo prezidentą A.M. Brazauską, neoficialiai buvo laikomas asmeniniu jo fotografu. Neseniai Vladas apsilankė „Vyzdžio“ žurnalo redakcijoje su pluoštu fotografijų ir leido keletą nuskenuoti publikavimui. Jo fotografijose atsiskleidžia ištisa mūsų šalies valstybingumo žingsnių, diplomatinių santykių istorija. Paklaustas, kaip valstybių vadovai bendraudavo su eiliniais jų žygių metraštininkais, atsako, jog įsiminė Didžiosios Britanijos premjerė M. Tetčer – ji priėjo prie fotografų būrio, kiekvieno paprašė prisistatyti ir kiekvienam paspaudė ranką. A.M. Brazauskas visada buvo paprastas, draugiškas ir atidus, pasikalbėdavo įvairiomis temomis. „Vladai, įdomiai ir reikšmingai tu manęs paklausei apie valstybę, kodėl šito manęs neklausia 12 mano patarėjų“, – kartą nusistebėjo A. M. Brazauskas.

Prezidento fotografas.

Vėliau ši pareigybė atsirado ir registruose. Keletą kadencijų prezidentus Valdą Adamkų, Dalią Grybauskaitę fotografuoja Džoja Barysaitė, sukaupusi turiningą mūsų šalies valstybingumo žingsnių metraštį. Neoficialiu Lietuvos kompartijos vadovo Antano Sniečkaus fotografu buvo laikomas Chanonas Levinas – jam net speciali pakyla būdavo sumontuojama šalia Lukiškių (Lenino) aikštės, kad patogiau galėtų fotografuoti demonstracijų vadovų tribūną ir eitynių demonstrantus valstybinių švenčių metu. Tačiau gilesnių valstybės vadovų portretų šių fotografų viešuose darbuose beveik netenka matyti. Gal patys vadovai bijo save atvirai parodyti? Tačiau neseniai Antano Sutkaus personalinėje parodoje Nacionalinėje galerijoje matome šio fotomenininko sukurtą psichologinį sužmogintą A. Sniečkaus portretą, kitų partinių veikėjų veidus. Ir parodytus tik po daugybės metų.

Prasidėjus Sąjūdžiui, Atgimimui, nubangavus dainuojančios revoliucijos mitingams, fotografuoti valdžią ar į ją pretenduojančius asmenis darėsi vis paprasčiau. Demokratija. Mitinguose galėjai nufotografuoti visus. Ir iš arti. Pvz. prof. V. Landsbergį tuo pavojingu metu lydėdavo vos vienas ar du asmens sargybiniai. Fotografuoti buvo netgi skatinama, siekiama, kad išliktų kuo daugiau istorinių fotografijų. Pripažinus Lietuvos nepriklausomybę čia lankėsi prezidentai, karaliai, princesės…

 

Mindaugas Kulbis, Virgis Usinavičius,Vacys Valužis ir kiti…

Daug tuomet buvo mitingų fotografų, tačiau į tarptautinę spaudą patekdavo tik nedaugelio jų nuotraukos. Vienas aktyviausių to laikmečio spaudos fotografų Mindaugas Kulbis patogiausią poziciją užimdavo fotografų spūstyje. Iš to galėjai atpažinti profesionalą. Operatyviai savo vaizdus perduodavo užsienio spaudai. Šalia jo buvo Virgis Usinavičius, Vacys Valužis, ir aš tuo metu buvau įvykiuose, nemažai fotografavau mūsų spaudai ir užsienio fotoagentūroms.

O pamenu, kai SSSR prezidentas M. Gorbačiovas 1991 m. atvyko į Vilnių, jį Lukiškių (Lenino) aikštėje nufotografavau įsilipęs į liepą.Rizikavau.

Prieš keliolika metų buvo normalu perduoti žiniasklaidos informaciją, fotografijas per keleivį, pvz., skrendantį į Paryžių…

Kiek šiandien apsaugos barjerų, kiek akreditacijų reikia įveikti, kad galėtum prieiti arčiau valdžios… Dabar ryšio priemonės ištobulėjo, bet ir biurokratinių barjerų bei atsargumo padaugėjo.

Ne vieną tokį aukščiausio lygio politinį renginį ir man teko fotografuoti;  tie renginiai kaip eiliniam piliečiui atrodydavo mažų mažiausiai keisti. Teatrališki. Susirenka gausybė vadovų, išleidžiama gausybė reklaminių bukletų, lapelių. Vadovai didelėje posėdžių salėje perskaito pranešimus, kurių mažai kas klausosi. Po to tie pranešimai tvarkingai segami į aplanką. Krūva makulatūros. Gal vienos iš konkrečių valstybių vadovai turi galimybę pabendrauti neoficialiai, prie kavos, pasidalyti nuomonėmis ir pageidavimais. Po to visi vadovai nusifotografuoja grupėje,vadinamoje „Family photo“. Ir čia svarbiausia ne pati fotografija, o protokolas. Kas kokioje vietoje atsistoja, liudija apie vadovo politinį svorį. Stebėdamas tokius teatralizuotus renginius pagalvoju, kas ir kada priima konkrečius valstybių valdymo sprendimus?

Prieš keletą metų Lietuva pirmininkavo ES, Vilniuje buvo Rytų partnerystės viršūnių susitikimas. Svarbus, nors ir planuotas, nuolat pasikartojantis įvykis pirmininkaujant vienai šaliai. Lietuva pirmininkauja pusmetį. Kitą pusmetį pirmininkaus kita šalis. Ir kas čia tokio?

Tačiau tokio didelio fotografų, vaizdo operatorių, žurnalistų antplūdžio Vilniuje dar nebuvo nei nuo Sąjūdžio, nei nuo 1991 m. sausio įvykių laikų.

Į Vilnių, į LITEXPO parodų rūmus, kur vyko renginiai, atvyko per 1000 žurnalistų. Iš daugelio pasaulio šalių. Kai išgirdau šiuos skaičius, liūdnokai pagalvojau. Kaipgi man pavyks prieiti arčiau kažką nufotografuoti, nors atstovavau solidžiai tarptautinei žiniasklaidos kompanijai? Pavyko.

Kas pasikeitė per dvidešimt metų fotografuojant politikus, politinius įvykius? Šiandien vertinant tai, kaip nušviečiami EU renginiai (ne tik politiniai, bet ir įvairios pasaulinio lygio komercinės parodos, sportinės varžybos) galima įvardyti dviem žodžiais: viskas reglamentuota.

Maždaug prieš pusę metų reikia užsiregistruoti, akredituotis, kad galėtum patekti į vyriausybinius renginius, gauti oficialiąją informaciją. Kiekvieno žurnalisto biografija kruopščiai tikrinama. Remiantis europiniais reikalavimais, net ir smulkus administracinės drausmes pažeidimas, pvz. greičio viršijimas, padarytas galbūt vykdant redakcijos užduotį, gali būti priežastimi nesuteikti akreditacijos. Jau nekalbant apie tai, kad žurnalistas gali būti griežtas kritikas rengėjams, gilus, sąžiningas analitikas, nepageidaujamas dėl savo įžvalgų.

…Išimtis daroma stambių aukščiausio reitingo tarptautinių žiniasklaidos kompanijų (pvz. BBC, AlJazeera English, Reuters ir kt.) žurnalistams – tegul jie kalba ir rašo ką nori, nes be jų jokie rengėjai neapsieis. Jei apie įvykį plačiai nekalbama, nerodoma, nerašoma – tai fiasko.

Kita vertus, kaip gali tūkstantis žurnalistų laiku ir kokybiškai nufotografuoti, nufilmuoti, sakykim, 20 prezidentų? Čia rengėjai ima gana racionaliai skaidyti žurnalistus pagal poreikius. Suteikia dar vieną akreditaciją, išdalija vadinamąsias „pool“, korteles, su kuriomis ribota grupė žurnalistų gali prieiti prie politikų arčiau. Ir tik kelioms minutėms. „Pool“ kortelės renginyje fotografams ir filmuotojamstampa aukso vertės.

Kažkaip keista ir kartu gaila žiūrėti, kaip žurnalistai, tarsi duonos kąsnį gavę tas korteles, bėgte bėga apsuptu sargybinių koridoriumi į virvėmis aptvertą teritoriją, tarsi į gyvulių gardą. Kas pirmas atbėgs, tas užsiims geresnę vietą ir padarys geresnę nuotrauką. Kai prezidentai spaudžia vienas kitam rankas, sveikinasi. Į gardą, tarsi į indėnų rezervatą, susigrūdo per 50 reporterių iš viso pasaulio.

– Man mažai vietos, nieko nematau, – burba po nosim ilgšis filmuotojas. Tai Marko iš Kroatijos.

– Tylėk ir stovėk ramiai, – kažkas jį sudrausmina.

O stovėti reikia ilgai, laukti, kol ateis svečiai, prezidentai, kol pasisveikins, pozuos prieš kameras.

 

Prisimenant Bosniją

Užsimezga kalbos. Tik lietuvių žurnalistai tyli ir klausosi, matyt, prisimena seną patarlę: „Lietuvi, prikąsk liežuvį“. Marko sako, kad jo tėvas taip pat buvo telereporteris, žuvęs per karą Bosnijoje. Jų šeima išliko, nes buvo evakuota į Vokietiją. Į pokalbį įsiterpia Entony žurnalistas iš Londono – jis dabar dirba net trims telekompanijoms. Reporteris – nuo aštuoniolikos metų, jam apie šešiasdešimt. Išgyveno visą karą Balkanuose, ten daug matė kraujo, filmavo. Jis prisiminė ir garsų fotografą Giless Peress, ilgametį „Magnum“ agentūros prezidentą, sukūrusį įsimintiną fotoalbumą „Farrewell to Bosnia“.

– Jaučiu Jums visiems pagarbą, man dar tik dvidešimt dveji, – sako jam Marko.

Abu pašnekovai sutinka, kad dabar Kroatija totaliai pasikeitė. Buvo rietuvės lavonų, klanai kraujo ir griuvėsiai. Balkanuose beveik visa vietinė pramonė sunaikinta, tarp jų ir pasaulinių tabako korporacijų konkurentasgarsusis „Hercogovina Flor“. Pradingo griuvėsiuose ir vietiniai vyno, alaus gamintojai. Užtat vėl atsigauna turizmas.

Vilniuje taip pat vyko gyvas pasidalijmas „pool“ kortelėmis.

Vilniaus Rytų partnerystės viršūnių susitikime politikai kontakto su liaudimi taip pat neturėjo. Automobiliais užtamsintais langais – nuo durų iki durų. Jokių sutikimų su liaudimi, rinkėjais, mosuojančiais vėliavėlėmis ir transparantais.

Kaip tai būdavo mėgstama sovietiniais laikais. Kiti laikai.Gal ir gerai, kad atsisakoma eilinės teatralizuotos veidmainystės.

 

Viešbutis

Tačiau žurnalistai ir landūs, ir logiškai mąstantys. Žino, kaip apeiti biurokratinius kordonus ir iš arti nufotografuoti prezidentus.

Ta mažoji landa buvo „Kempinsky“ viešbutis, buvęs pašto pastatas, esantis šalia sostinės Katedros aikštės Vilniuje. Čia apsigyveno beveik visi didieji svečiai:Didžiosios Britanijos premjeras, Prancūzijos prezidentas, Vokietijos kanclerė ir kiti. Vadinasi, eis į savo apartamentus pro vestibiulį, nejaugi pro kiemsargio dureles… Ir bus galima pagauti kadrą.

Čia ir būriavosi grupelė lietuvių fotografų. Marmuro grindų vestibiulyje galėjai pajusti Briuselio dvasią. Visi tamsiai juodai ir mėlynai kostiumuoti. Kažkaip visai nesunkiai galėjai atskirti – kas iš kur.

Mūsų žmonės yra Vidurio ir Rytų Europa, ir tai yra netik geografinė vertybė. Tolydžio vis labiau pajuntanti savo žmogiškąją vertę. Tai nesugadintas lietuviškas genofondas. Veido bruožai tobuli,dar ateinantys iš ožkos pieno, natūralios kaimiškos prigimties.

Mūsų šalies pirmieji asmenys – D. Grybauskaitė, A. Butkevičius – tame kontekste atrodė puikiai. Jų nepalyginsi su politikais, kilusiais iš senųjų europinių aristokratų, kurie dėl kraujomaišos pertekliausyra išsigimę, deformuotais, neproporcingais veidais ir figūromis. Tai akivaizdu stebint iš arti ir iš šalies. Briuselio valdininkai, nors ir madingai apsirengę, pasidarę ne vieną plastinę operaciją, tačiau dauguma – be savo dantų, šypsosi brangiais perlamutriniais. Akivaizdus natūralaus gyvenimo būdo nesilaikymas, besaikis rūkymas ir kavos gėrimas, vitaminizuoti papildai…

Tačiau gerokai skiriasi ir palyda, lydintys tarnai. Rytiečių asmens sargybiniai yra pripumpuotais raumenimis, treniruotėse patiriantys didžiulius fizinius krūvius. Vienu kumščio smūgiu galintys nutrenkti gal net tris. Vakariečių, ypač britų, sargybiniai – liaunučiai, inteligentiški, vadovaujasi daugiau protu ir aukštosiomis technologijomis. Mandagiai prieina ir sako: „Sere, jums skirtas laikas fotografuoti jau į pabaigą…“

Valentinas Juraitis

Vladas Gulevičius. Naujai išrinktas Lietuvos prezidentas V. Adamkus su prezidentu A. M. Brazausku. Vilnius, 1998 01 06
Valentinas Juraitis. Maskvoje Kremliuje V. Landsbergis ir B. Jelcinas pasirašant sutartį. Maskva, 1992
Valentinas Juraitis. Prezidentas A. M. Brazauskas lydi popiežių Joną Paulių II Vilniuje. 1993
Kęstutis Jankauskas ELTA. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis susitinka su JAV prezidentu
Dž. Bušu. Baltieji Rūmai. Vašingtonas, 1991
Valentinas Juraitis. Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė su ES vadovais Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikime Vilniuje, 2013
Valentinas Juraitis. SSSR prezidentas M. Gorbačiovas Lietuvoje. Vilnius, 1991. Lukiškių aikštė
Valentinas Juraitis. Lietuvos seimo pirmininkas Č. Juršėnas žaidžia šachmatais su Ukrainos prezidentu L. Kučma.
Varžytuves stebi prezidentas A. M. Brazauskas. Vilnius, 2002
Julius Miežlaiškis. Prezideno A. Smetonos sutikimas Marijampolėje. 1927
Julius Miežlaiškis. Skautų paradą stebi (iš kairės): kariuomenės vadas Stasys Raštikis, skautų šefo pavaduotojas Jurgis Alekna, Lietuvos skautų šefas, prezidentas Antanas Smetona, Sofija Smetonienė, švietimo ministras Juozas Tonkūnas. 1938
Valentinas Juraitis. Fotografai susigrūdę aukščiausio lygio Rytų partnerystės vadovų susitikime

Panašūs straipsniai

Aleksandras Ostašenkovas: Neįvardytas laikas

  2024 m. vasario 1 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) atidaroma fotomenininko Aleksandro Ostašenkovo paroda „Neįvardyto laiko