Lagunovai :Tėvas ir sūnus. Igoris. Jevgenijus

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.
Share on facebook
Facebook
Share on linkedin
LinkedIn
Share on email
El.paštas
Share on print
Spausdinti

Apie Uralo  fotografus kaip ir apskritai  apie šiandienos  rusų fotografus mūsų visuomenė mažai  žino, nutrūko ilgamečiai gana glaudūs ryšiai, bendradarbiavimas…Gal  daugiau žinome apie  Čeliabinsko fotoklubo veiklą, o uraliečiai daugiau gali papasakoti apie Rygos fotoklubą ir visų pirma apie Gunaro Bindės kūrybą, kuris ten ne kartą yra lankęsis.O kaip dabar Urale? Apibendrintai galima pasakyti – duonos kainos, prekių pasirinkimas panašūs kaip ir pas mus, o gyvenimas bėga ta pačia linkme kaip ir visoje Rytų Europoje: rinkos ekonomika ir  visi iš to išplaukiantys veiksniai. Pinigai, verslas, konkurencija, tik dar  išlikę daugiau  nuoširdumo.

Igoris Lagunovas, baigęs žurnalistikos mokslus Maskvoje, jau penkeri metai  darbuojasi Magnitogorske. Ieškojo laimės Peterburge, tačiau Uralas –jo gimtinė.Gimė Šiaurė Urale..Vaikystėje kaip ir nevienas iš jo kartos patyrė didžiosios industrijos teršiamąjį poveikį , kuris atsiliepė ir jo sveikatai. Tačiau Uralas ir Rusijos Sibiro platybės jo stichija. Fotografuoja Uralo industriją, Sibirą, kaip jis sako – gyvenimą visuose pasireiškimuose.Tai ir serijos, temos apie žmones, tradicinės fotografų temos: beprotnamiai, gimdymo namai, laidotuvės ir Sibiro tautų gyvenimas.O savo darbus publikuoja ,,Ogoniok“, rusų laidos ,,Newsweek“, o daugiausia vietiniame žurnale ,,Partner“.Jo darbai dažnai pasirodo regione leidžiamose  knygose, leidiniuose.

Igoris kviečiamas į tarptautinius fotografijos projektus.Viename iš tokių ,,Altajaus vidurio kalnai. Metų laikai“, kurį surengė Novosibirsko etnografijos ir archeologijos institutas( kuratorė istorijos mokslų daktarė Irina Oktiabrskaja) neseniai dalyvavo ir sukūrė ispūdingą seriją apie to krašto gyvenimą. Rusijos spaudos fotografų konkurse šiais metais yra laimėjęs pirmąjį prizą, turi daugybę fotoadovanojimų, ,,gran prix,ų“, kurie kartais praverčia savęs pardavimui, prisistatymui ir marketingui nelengvame rinkos laisvai samdomo fotografo darbe.

Įgimtos inteligencijos  Igoris fotografijoje labiausiai vertina nevienareiškmiškumą,daugiaplaniškumą. Jo mėgstamiausi autoriai nedaug ką  už jį vyresnis petergurgietis Sergejus Maksimišinas, kiti – Igoris Nikišinas, Sergejus Karpušinas  tarptautinėje  žurnalistikoje žinomi vardai. Tai daugiausia XXI amžiaus ,,bresonininkai“, ,,magnun“ stiliumi dirbantys autoriai, kurių matymą ir stilių  formuoja tarptautiniai leidiniai ir atitinkamai dideli honorarai. Orientacija į gerą, neprovincialią fotografiją.

Kalbėdamas apie techniką Igoris  pripažįsta tik aukščiausios klasės  liuksinius objektyvus, o aparato dėžutė gali jam  būti ir paprastesnė. Svarbu aukštos prabos objektyvas- fotografo akies tąsa, sako jis.Stebėdamas  kaip Igoris dirba, matai patyrusį meistrą su dvidešimties metų kasdieninio fotografavimo stažu, jis nesiblaško, nepastebimai taikliai  šaudo reikalingus vaizdus. Igoris savo sūnui dažnai  sako, kad palaikyti ir tobulinti reportažinio fotografavimo įgūdžius  padeda vestuvės.Vestuves jis fotografuoja estetiškai, stilingai, man regis, žymiai geriau už vidutinę ir gerą  lietuvišką vestuvinę fotografiją, ir jaunavedžiams  tai patinka.Tačiau vestuvės jam tik priedirbis, mankšta, kad neprarastų fotografo įgūdžių.Už vieną vestuvių fotosesiją jis  ima 6-8 šimtus litų, mažiau pripažinti  Uralo fotografai  tą patį darbą daro dvigubai pigiau, tačiau klientų  jam netrūksta.

Sūnus Jevgenijus ieško kito kelio, studijuoja dizainą ir reklamą Čeliabinske.Dar tik antrakursis ir fotografija besidomys vos  pora metų, tačiau žymiai atidžiau už tėvą seka  fotoliteratūrą, technikos naujienas, kad gali  jį pakonsultuoti ir pasiginčyti… Abu fotografai  faktiškai naudoja tik skaitmeninę techniką.

Jevgenijus  fotografuoja savo bedraamžius,  jaunimo klubų gyvenimą  internetinei svetainei www.geometria.ru ir žurnalui ,,Banzai“.Įdomu pažymėti, kad jaunuolis ieško savojo braižo, bando išgauti dinamiškumą ivairiais sujudėjimais, naudoja triukus: ilgu išlaikymu staiga pakeisdamas zuminio objektyvo židinio nuotolį.Apie lietuviškąją fotografiją abu autoriai žino tik bendrais bruožais, gali pasakyti tik vieną kitą vardą, nors internetiniame pasaulyje – ne naujokai. Šių eilučių autoriui padovanojo iš interneto išrinktą  žymesnių  naujų rusų autorių ir savo  kolegų  darbų, serijų rinktinę.Tokius web rinkinius jie aptarinėja  draugų rate, Čeliabinsko fotoklubų, kurių dabar yra keletas, susirinkimuose.Juokauja, reikia iš kitų fotografų pasisemti patirties, pasimaitinti.

Valentinas Juraitis

Pietų Uralas

 

Panašūs straipsniai