Ingos Dingos nuotr.
Mano pirmoji profesija – tapyba. 1988 metais baigiau tuometinį Vilniaus dailės institutą, rengiau personalines parodas. 2001 m. „Lietuvos aido“ galerijoje surengiau paskutinę tapybos darbų parodą.Tas laikas kūrybinėms profesijoms buvo gan sudėtingas, įtemptas,išgyventi vien iš meno nebuvo lengva, todėl pradėjau darbuotis grafiniu dizaineriuir tai tapo mano kasdiene veikla.Laiko atsidėti tapybai beveik neliko, tad ėmiau ieškoti naujų, patogesnių raiškos būdų, kurie visada būtų po ranka. Pasirinkau fotografiją ir manau nesuklydau.
Pradėjęs aktyviau fotografuoti pamačiau, kad tarp tapybos ir fotografijos yra daug panašumų. Mano išsilavinimas ir kelių dešimtmečių tapybos praktika buvo labai naudinga, turėjau bazinį supratimą apie tai, kaip veikia plokštuma, linija, kas yra dinamika bei statika – visa tai pravertė komponuojant fotografinius kadrus. Tačiau reikėjo prisijaukinti naujas mechanines ir chemines priemones, pajusti jų specifiką, nuo spalvinės tapybos paletės galvą persukti prie tonalinio juodai baltos suvokimo. Visa tai, žinoma, atėjo su laiku.
Kūrybinis fotografijos procesas, kuris yra be galo įdomus ir įtraukiantis. Ant drobės tikrovę gali veikti pagal savo kūrybinius poreikius, o fotografijoje, iš esmės, turi prisiderinti prie situacijos, aplinkybių ir tapti tos matomos tikrovės dalimi. Žinoma, galima keisti rakursus, objektyvus, atsirinkti, ką ir kaip fotografuoti, tačiau iš esmės tai nekeičia to, kas yra prieš tavo akis. Tai, be abejo, yra vienas esminių fotografijos išskirtinumų.
Daug fotografuojant, nepaliaujamai mokantis, gilinantis į fotografijos istoriją bei dabarties procesus, progresas vyksta gan sparčiai. Tačiau ilgainiui iškyla egzistenciniai fotografiniai klausimai: Ką aš darau? Kas mane skatina? Kam to reikia? Štai kodėl čia būtina nuolatinė koncentracija ir siekis sukurti ne tik vieną gerą kadrą, bet įdomią, išsamią, kažkuo išskirtinę seriją. Mąstau ne pavieniais darbais, bet jų ciklais. Maža to, dirbu daugiausia su analogine fotografija, naudoju senas kameras, o čia šaudyti tuščiai yra didžiulė prabanga. Paskutiniais metais grafinio dizaino srityje beveik nebedirbu ir galiu daugiau laiko skirti fotografijai
Nuo 2006 metų surengiau 16 personalinių fotografijos parodų, apie kūrybą rašė menotyrininkai Monika Krikštopaitytė, Agnė Narušytė, Vidas Poškus, Marija Martinaitytė, Saulė Vaserytė. Esu gavęs kelias LKT stipendijas kūrybai, dalyvauju tradiciniuose Fotografijos savaitgaliuose Nacionalinėje dailės galerijoje.
Menotyrininkė Monika Krikštopaitytė fotografijų albumo „Truputį lėtai“ (2024, „Ariel Ink“) įžangoje rašo: „Sekdama ir mąstydama Gedimino Pranckūno kūrybą ilgainiui nutariau, kad jos giluminis tikslas yra priliesti visada beišeinantį laiką, gal kartais pamoti jam, gal paimt už parankės ir trumpai palydėti, retkarčiais kartu patylėti po bažnyčios skliautais ar snaudžiančiame prienavyje. Gediminas vis sulėtina laiką ilgindamas objekto atpažinimą nefokusu ar sukeistinančiu rakursu, žaisdamas panašumo žaidimus, stabdo žvilgsnio eigą augalijos ažūrų uždangomis ir atodangomis.
Apie laiką kalba ir per temas. Pavyzdžiui, išvaikšto miestą ieškodamas kažkada buvusių užmiesčio plotų, kurie dabar įsivėlė į išsiplėtusio Vilniaus šerdį. Ten laikas ir stovi, ir eina vienu metu, jis ten susipainiojęs. Arba Užupio paupiuose aptinka, kad viename kadre senu laiku akys gali lipti niekur nevedančiais laipteliais ir tekėti iš šiųmečio sniego sutirpusiais vandenimis. Smėlio dėžių likučiai modernizuotuose kiemuose bando prisiminti čia žaidusių vaikų vardus, nes dabartiniai bėga prie spalvotų laipynių, tik sodai gyvena savo gyvenimus truputį kita eiga. Ima ir pražysta kosmėjos, plačiai išsikeroja ir nuslepia, kad sodas su laiku išeina. Tik pelkėje laikas kiek ramesnis, vanduo čia pakyla ir nusileidžia, pakyla ir nusileidžia, lieka nujuodę laibi beržai ir sultingų žolių kuokštai. Kažkas nulūžta, kažkas užauga, bet grafiškų linijų choras nuosekliai tęsia darbą. Gamta ir kultūra Gedimino nuotraukose nekonkuruoja, jos dažniau kalbasi, rodo, kaip viena iš kitos semiasi. Tik jei kultūra (per architektūros fragmentus) labiau susidėjusi su vis beišeinančiu laiku dyla, apdulka, brozdinasi, tai gamta pavasariais ir vasaromis kaskart juostelę timpteli atgal į čia ir dabar. Įdomiausia, kad Gediminui pavyksta aptikti daug laikų ir sutalpinti viename kadre. Todėl vieną tiesą išpažįstantys laikrodžiai visgi meluoja, o fotografija gali artėti prie muzikos ar kepštelt laikui per petį. Todėl fotografija ne patarnaudama fiksuoja, o kuria naujus laiko labirintus.“
xxx
Visos fotografijos sukurtos naudojant juostines fotokameras.
Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Dramblys, gaublys ir vaivorykštė“
Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Dramblys, gaublys ir vaivorykštė“
Gediminas Pranckūnas,iš ciklo „Nykstati idilė“
Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Nykstati idilė“
Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Nykstati idilė“
Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Nykstati idilė“
Gediminas Pranckūnas ,iš ciklo „Priešnavis. Paskutinė pakyla.“ 
Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Priešnavis. Paskutinė pakyla.“
Gediminas Pranckūnas, iš ciklo„Katedra. Valandos”
Gediminas Pranckūnas, išciklo„Katedra. Valandos”
Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Žydros lelijos,juodas vanduo“
