Deimena Labanauskaitė: Kelionė į Karaliaučių dviračiais: 7 dienos, 358 km ir pirmasis pasimatymas su savo vardo upe

Žurnalas 2016 PDF formatu

Žurnalas 2018 PDF formatu

Žurnalas 2018 PDF formatu

Kūrybos galerija

„Lietuvos spaudos fotografija 2021“ konkurso nugalėtojai
Tęsiant praeitų metų praktiką, šiemet dvidešimtojo konkurso „Lietuvos spaudos fotografija” nugalėtojų apdovanojimo ceremonija įvyko atvirame ore, Vilniaus Rotušės aikštėje. “Auksiniais kadrais” buvo apdovanotidevyni fotografai - Lukas Balandis, Ričardas Vitkus, Justinas Stacevičius, Laura Vansevičienė, Arnas Čemerka, Aistė Ridikaitė, Kęstutis Vanagas,Virgilijus Usinavičius - Augulis ir Asta Sabonytė-Jankauskienė. Be to, buvo įteiktas tradicinis „Kolegų prizas“ - tai pačių konkurso dalyvių renkama labiausiai patikusi viena iš į metraštį bei parodą patekusių nuotraukų. Šiemet „Kolegų prizas“ atiteko Pauliui Peleckiui už anglies kasėjo portretą iš Luhansko regiono, Ukrainos.(Skaityti ir žiūrėti toliau)
Juškelis Romas(1946–2016): Atspindžiai
Romo Juškelio kūrybos pradžios istoriją tenka dėlioti iš nuotrupų. Dėl uždaro būdo autorius mieliau apie ją nutylėdavo, o paatviraudavo tik labai retai. Sentimentų savo kūrybinio kelio pradžiai nejautė, jos nesureikšmino.Savo kūrybinį kelią pradėjęs žaismingais fotografijos eksperimentais, nuo „žaidžiančių vaikų“ ir „Paukščių virš vakaro vandens“ bei kitų paklausių peizažo siužetų, įtinkančių tuometiniam valdžios diktatui, menininkas pradėjo fotografinių paieškų pasaulį, tarp faktūros, formos, neapibrėžtų aiškių kontūrų, formų, susisluoksniavimo. Savitas braižas galutinai susiformuoja cikle „Atspindžiai“.(Skaityti ir žiūrėti toliau)
Romualdas Rakauskas: gyvenimas manęs neskriaudė
Šiandien fotografas, pažvelgdamas į nueitą kelią, sako: ,,supratau, jog visa tai tiesiog yra duota. Galima tai vadinti dovana ar gebėjimu matyti kitaip… Bet man pasisekė – aš tai turėjau savyje, o atradęs ėmiau puoselėti. Gyvenimas manęs neskriaudė, gal todėl aš į jį žiūrėjau tokiu žvilgsniu. Matyt, tai abipusė meilė… Praktiškai visa mano kūryba yra „švelnumas“ ir „žydėjimas“, ir ta pati „užuovėja“. Visa tai apie vieną ir tą patį. Taip per visą gyvenimą ir eini be didelio vargo, kančios ar pykčio. Ir nežinai, už kokius nuopelnus… Todėl mano misija – rodyti šviesų gyvenimą, tokį, kokį aš ir patyriau"...(Skaityti ir žiūrėti toliau)
Eugenijus Kavaliauskas: ,,Mažųjų pasaulis” ir nepažinta mūsų akiai estetika
Eugenijus nesigaili nemenkų lėšų skirtų fotoobjektyvams įsigyti. Profesionalūs makro ir teleobjektyvai (400-500 mm židinio nuotolio, kainuoja ne vieną tūkstantį ) jam reikalingi geram rezultatui pasiekti, nes vidutiniškas darbas jo netenkina. Nuoseklus darbas, kantrybė, meistriškumas subrandina savo vaisius: šiuo metu jis yra sukaupęs vieną įspūdingiausių paukščių fotografijų kolekcijų.Tuo galite įsitikinti apsilankę svetainėjewww.dantis.net/x3 Vieną dieną jis suprato, tiek daug laiko. Meilės ir pastangų paskirta paukščiams ir ornitologijai, bet - laikas skirtis. Nebėra ką atrasti, ko ieškojau, tą atradau: sukiesi vis tuo pačiu ratu ir gaudai savo uodegą. Netikėtai Eugenijų patraukė mūsų pasaulio mažųjų gyvenimas. Tai skruzdės tarakonai, blakės ir bitės. Mažųjų pasaulis tobulas.(Žiūrėti ir skaityti toliau)
Marija Šileikaitė-Čičirkienė: Kelias. Pradžia
Vienas iš kūrybinės fotografijos tikslų ir kartu bene akivaizdžiausias jos vertės matas – tai įprastos aplinkos ir, atrodytų, nereikšmingų įvykių parodymas išraiškingos formos fotografijos atvaizde. Tokios fotografijos kūrėjui svarbiausias yra jo individualus matymas ir jautrumas „fotogeniškiems“ realybės formų deriniams. Tuo tarpu žiūrovams tokia fotografija tampa „fotoregos pratimais“[1], į kuriuos fotografai juos įtraukė dar XX a. pirmoje pusėje. Savitus vizualaus pasaulio suvokimo pratimus siūlo ir Marijos Šileikaitės-Čičirkienės paroda. Autorė, atrodytų, niekuo neišsiskiriančius kelio motyvus, eismo ženklus, miesto aplinką ar žmogų gamtos peizaže parodo kitaip, nei juos esame įpratę matyti kasdienybėje: iš neįprastų perspektyvų, fragmentiškai, didelio kontrasto nuotraukose. Taip kasdienybė paverčiama estetinio patyrimo šaltiniu, o žiūrovas skatinamas balansuoti tarp įprastų tikrovės objektų atapžinimo ir jų nekasdieniško, kone abstraktaus grožio pajautos. Tačiau ar šis akivaizdus fotografijų formos išraiškingumas ir yra svarbiausias parodos akcentas? Atidesnis ir ilgiau trunkantis žvilgsnis į Marijos Šileikaitės-Čičirkienės darbus leidžia teigti, kad apsiriboti pirmu įspūdžiu neverta. Autorės darbuose ieškoti ne paviršinio dekoratyvumo, bet prasmingų formų ir interpretuoti jų vizualią kalbą skatina ir pasaulio bei Lietuvos fotografijos raidos pamokos. Regos pratimai geriausiems fotografams niekada nebuvo savitiksliai – jie turėjo pasitarnauti geresniam aplinkinio pasaulio pažinimui, padėti perprasti jo kaitą. Marijai Šileikaitei-Čičirkienei fotografija taip pat yra pažinimo įrankis, tik šiuo atveju jis nukreiptas ne tik į išorinį, bet ir į vidinį žmogaus pasaulį. Fotografijose matomus fragmentiškus kelio motyvus ir kitas užuominas į fizinę bei dvasinę žmogaus kelionę pati autorė apibūdina kaip „žmogaus išgyventas akimirkas.(Skaityti ir žiūrėti toliau)
Romualdas Požerskis: vaizdo pokalbis You Tube
Romualdas Požerskis: vaizdo pokalbis You Tube. Su fotografu Romualdu Požerskiu kalbėjomės jo studijoje - bute Kaune. Palietėme įvairias temas: fotografo šeimą, vaikystę, fotografo profesiją, amato ir kūrybos ypatumus...
Romualdas Požerskis. Žingsniai.Senamiestis
Žingsniai, Senamiestis Serijoje „Lietuvos senamiesčiai“ fotografas sutelkia dėmesį į Vilniaus, Kauno ir kitų miestų istorinių centrų žmonių gyvenimą. Susidūrus keliems motyvams, jis nuolat pabrėždavo skirtingus komiškus ir groteskinius šiaip kasdienių situacijų elementus.
Vitalijus Butyrinas (1947-2020). Fotografikoje ieškojo simbolių, alegorijų
Fotomenininkas gimė 1947 metais Kaune, mirė Vilniuje 2020 lapkričio 03 d.po sunkios ligos, kankinusios jį keliasdešimt metų. Nuo 1965 m. įsikūrus Kauno fotoklubui kartu su bedražygiasi A. Macijausku, V. Luckumi, R. Rakausku, J. Kalveliu ir kitais aktyviai dalyvavo kolektyvinėse parodose. O 1968 m. Kaune, kino teatre „Ąžuolynas“, buvo atidaryta jo pirmoji personalinė fotografijų paroda, vėliau menininkas surengė dar apie 80 individualių parodų Lietuvoje ir kitose šalyse, pelnė daugiau nei 300 įvairių apdovanojimų. Kalbant apie fotografiką, kas yra fotomontažas, tai Vitalijus Butyrinas buvo didžiausias meistras. Savo darbais praėjusio amžiausi septintajame dešimtmetyje jis išsiskyrė iš kitų viduriniosios kartos lietuvių fotomenininkų, nes kūrė grafinius darbus, o ne dokumentiškus kaimo, gatvės vaizdus, peizažus, ar gilinosi į socialinius, psichologinius aspektus.(Skaityti ir žiūrėti toliau)
Algimantas Mačiulis. PLATI BRYDĖ
Fotografijos ir kino pedagogui Algimantui Mačiuliui 85 metai Apžvelgiant nueitą pusantro šimtmečio kelią, malonu pastebėti, kad penkiasdešimt metų Algimantas Mačiulis dalyvavo to kelio kaitoje ir ėjo kartu. Algimantas panyra į prisiminimus, trumpai atskleisdamas specialybės įkūrimo situaciją. 1962 metais vyko didelis perversmas įvairiose technikos srityse, keitėsi technologijos, buvo sukaupta daug brėžinių ir kitų dokumentų, kurie tapdavo neįskaitomi, todėl tuos brėžinius perfotografuodavo su specialiomis „Mikrat“ medžiagomis ir ėmė archyvuoti. Procesams fiksuoti reikėjo fotografų, kurie kokybiškai atliktų tuos darbus.Mokslinio tyrimo institutai steigė fotolaboratorijas. (Skaityti ir žiūrėti toliau)
Indrė Šerpytytė. Dramatiškai ironiškos istorijos
Indrė Šerpytytė g. Lietuvoje 1983 m., bakalauro studijas baigė Braitono universitete, magistro – Karališkajame meno koledže Londone, kur šiuo metu ir gyvena. 2009 metais menininkė už ciklą „1944 – 1991“ buvo apdovanota Hoopers galerijos bei Metro Imaging prizais. Jos darbų savo kolekcijai įsigijo Viktorijos ir Alberto muziejus.
Lietuvos prezidentai spaudos fotografijose
....Aukščiausio lygio vadovų susitikimai. Susirenka gausybė vadovų, išleidžiama gausybė reklaminių bukletų, lapelių. Vadovai didelėje posėdžių salėje perskaito pranešimus, kurių mažai kas klausosi. Po to tie pranešimai tvarkingai segami į aplanką. Po to susirenka bendrai „šeimos“ fotografijai. Tarpukario laikais apie tokius žodžius kaip akreditacija, darbuotojo pažymėjimas neteko nei skaityti,nei girdėti. Tuomet ir spaudos fotografus buvo galima suskaičiuoti ant pirštų. Daugybę kartų prezidentą Antaną Smetoną fotografavęs Julius Miežlaiškis galėjo tai daryti be jokių formalumų, apribojimų, nes asmens sargybiniai jį ir kitus negausius Kauno fotografus puikiai pažinojo... Tai buvo Julius Miežlaiškis, Vytautas Augustinas, Petras Babickas, Izidorius Girčys ir dar vienas kitas. Šiais nepriklausomybės laikais Lietuvos prezidentus fotografavo ir fotografuoja , galima sakyti asmenininiai , etatiniai fotografai (prez. A. M. Brazauską - Vladas Gulevičius, prez.V. Adamkų , D. Grybauskaitę - Džoja Barysaitė) , o epizoduose, įvykiuose Lietuvos ir užsienio prezidentus yra daug užfiksvę fotografai: Mindaugas Kulbis (Associated press), Valentinas Juraitis (Sipa press), Paulius Lileikis, Ramūnas Danisevičius (Lietuvos rytas) ir kiti. Ir visgi... Prezidentai, valstybės vadovai fotografijose. Kas ir kaip? Šis rašinys nepretenduoja į išsamią analizę, tačiau paliečia keletą epizodų, kur atsiskleidžia ir mielas „kariškas vaizdelis“.(Skaityti ir žiūrėti toliau)
Septyni spaudos fotografai
Nepaisant visų pastarojo meto negandų Vilniaus Rotušės aikštėje įvyko devynioliktojo konkurso „Lietuvos spaudos fotografija” nugalėtojų apdovanojimai. “Auksiniai kadrai” šiemet buvo įteikti septyniems fotografams - Sauliui Žiūrai, Andriui Repšiui, Tadui Kazakevičiui, Kęstučiui Vanagui, Ievai Budzeikaitei, Rolandui Parafinavičiui bei Ramūnui Danisevičiui. Be to, tradiciškai, iš visų į metraštį bei parodą patekusių nuotraukų spaudos fotografai patys išrinko jiems labiausiai patikusį kadrą, kurio autoriui - Ričardui Grigui atiteko „Kolegų prizas“. Ši tradicija itin svarbi spaudos fotografų bendruomenei - tai galimybė kasmet pažymėti vieno iš kolegų talentą, gerą akį, greitą reakciją ir sąmojį. Taip pat ilgamečiui “Lietuvos spaudos fotografijos” konkurso organizatoriui Jonui Staseliui buvo įteiktas Lietuvos žurnalistų sąjungos medalis “Už nuopelnus žurnalistikai”, skirtas pažymetį jo asmeninį svarų indelį ginant ir plėtojant spaudos ir žodžio laisvę.(Skaityti ir žiūrėti toliau)
Aleksandras Ostašenkovas: KITAS KRANTAS
Žiūriu pro langą, matau miestą. Iš kaminų vinguriuoja dūmelis, ištirpstantis rūke. Vos linguoja belapiai medžiai. Ankstyvas pavasaris. Horizonto linijos nematyti. Kažkur apačioje eina žmonės, važiuoja mašinos. Aš jų nematau – užstoja lango rėmas – tik girdžiu ūžesį, balsus. O virš visko – pilkas dangus. Dar kiek taip pabūsiu... Virpanti siela, slėpdamasi nuo kasdienybės pakeitė mąstymą ir pojūčių receptorius. Sielos analizė pasidarė vienintelė ir tikra egzistencijos prasmė, o kūryba, kaip to proceso antropologija – vieninteliu ir tikru objektu, vertu kančių ir paties gyvenimo.Skaityti toliau...
Vytautas Stanionis. Pasakojimai apie Lietuvą
Ir šiandien daug kam skamba neįprastai – Vytautas Stanionis ir Vytautas Stanionis – vyresnysis ir jaunesnysis.Tėvas ir sūnus - fotografai. Biblijiškai, tėvas visada pirma sūnaus. O štai Stanionių atvejis kiek komplikuotesnis.Tėvas buvo fotografas pokaryje, tu tapai fotografu brandžiu sovietmečiu, bet ir išsaugojai tėvo palikimą, ir tam tikra prasme sukūrei ateities kartoms Vytauto Stanionio tėvo fenomeną ir jo palikimą. Vis tik, ką tu, kaip būsimas fotografas "paėmei" iš tėvo?Skaityti toliau...
Valentyn Odnoviun : vaizdo pokalbis You Tube apie kūrybą ir save.
Kaip fotografijos atspindės tikruosius įvykius, objektus ir atsiminimus abstrakčioje formoje, bet taip pat veiks ir kaip vaizduotės platforma buvusiems įvykiams interpretuoti ir kritiškai apžvelgti istorinę plotmę per šiuolaikinio meno kontekstą. Serijos darbai kuriami kaip dokumentiniai, tačiau tuo pat metu ir subjektyvūs.
Valentyn Odnoviun: stengiuosi į istorinius dramatiškus įvykius pažvelgti kritiškai ir ...
Abstrakčios nuotraukos, susietos su istoriniu tekstu, stengiasi atskleisti žiūrovui įvykius per atvaizdo interpretacijos lauką. Pradėjau kurti šį projektą nuo buvusio Gestapo ir KGB kalėjimo (dabartinio Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus). Mane, kaip menininką, domina detalės, todėl šioje vietoje fotografavau kalėjimo kamerų išorinius langus. Tyrimo metų radau daug memuarų, kuriuose žmones minėjo nudažytuslangus. Aukos, kaltinamieji buvo laikomi šiame kalejime skirtingais laikotarpiais.
Ugnius Gelguda.Tarp dokumento tikrovės ir savojo aš
Jauną autorių, , kaip jo bendraamžius labiausiai palietė emigracijos situacija. Negali nejaudinti ir Ugniaus serija ,,Patriotai“. Naudodamas abstrahuotus simbolius, tarp jų ir atpažįstamus Gediminaičių stulpus, netiesiogiai priverčia susimąstyti, kas ta žemė, kurioje gimėme ir gyvename, ir koks aidas ateina iš praeities. ...Toks tas jaunasis fotografijų ir video instaliacijų autorius Ugnius Gelduga. Jis godžiai trokšta aprėpti asmenines ir visuomenės temas ir pakalbėti apie tai savo ir savosios kartos lūpomis. xxx Prieš kelerius metus jie drauge su žmona meno kritike ir menininke Neringa Černiauskaite pristatė naują dueto pavadinimą – „Pakui Hardware“. Pavadinimas, sukurtas kuratoriaus Alexo Rosso, nurodo mitologinę figūrą Pakui, gimdymo deivės Haumėjos patarnautoją, pasižymėjusią gebėjimu greitai judėti. Tad „Pakui Hardware“, anot menininkų, yra greitis, prekės ženklo kaip mitinės semio-prekės politika ir siekis peržengti materialumo ribas
Emilija Petrauskienė.Fotografuoti– lyg piešti herbariumą
Šeimos gydytoja Emilija Petrauskienė, baigusi medicinos studijas Vilniaus universitete, fotografuoti ėmė prieš daugiau nei dešimt metų. Kaip fotografė, pradėjusi domėtis augalais ir kurti savotišką herbariumą senovine šlapio kolodijaus technika, ji tampa vis labiaužinoma darbų autore,kuria domisi tiek Lietuvos, tiek užsienio parodų organizatoriai. E. Petrauskienės darbai eksponuoti Vilniaus universiteto ir Kauno botanikos soduose, Vilniaus „Prospekto“ galerijoje, Lietuvos analoginės fotografijos festivalyje, Niujorke (JAV) SohoPhoto galerijoje grupinė parodoje. Nominuota „Debiutas 2018“ konkurse, taip pat atvirame „Sony WorldPhotographyAwards 2018“ konkurse nominuota natiurmorto kategorijoje, IPA 2018 („International PhotographyAwards“)meninės fotografijos natiurmorto subkategorijoje E. Petrauskienės fotografijų serija laimėjo pirmąją vietą.
Gabrielė Vingraitė. Pasivaikščiojimas heterotopija
O šį fotografijų ciklą „Pasivaikščiojimas heterotopija“ įrėminau, apibūdinau heterotopijos sąvoka, kuri, pažodžiui išvertus iš senovės graikų kalbos, reiškia„kitokią erdvę“. Šio projekto tikslas - išsiaiškinti, ką kitokios erdvės samprata reiškia man pačiai ir atrasti konkrečias vietas. Tai atėjo iš įspūdžių gyvenant pietų Vokietijoje, šalia Bodensee ežero. Jis išskirtinis dėl tam tikrų geopolitinių aspektų – ežeras yra tarp Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos ir tai yra vienintelė Europos vieta, kurioje nėra jokio legalaus susitarimo, žyminčio šių šalių ribas. Šis faktas mane sudomino, kadangi plaukiant Bodensee iš esmės nepriklausai jokiai konkrečiai teritorijai.
Artūras Jendovickis. Privatus miesto peizažas
Esu kazokų ir jotvingių palikuonis, gimęs ir užaugęs Vilniuje, taip apie save kalba jaunas fotografas Artūras Jendovickis (g. 1988). Dokumentuodamas riedlentininkus, jis nejučiomis įsiliejo į fotografiją. Autorius sako, kad jo kūryboje pasireiškia mistikos ir paslapties jausmas,tai iššaukiarūko ir miglos panaudojimą, kurių pagalba atskleidžiami objektai kitaip paskęstų kasdienybės chaose ir liktų nepastebėti. Dabartiniai tyrimų objektai – Vilniaus miestas, žmogaus ir aplinkos santykis.
ANTANAS SUTKUS. „KOSMOS“ Klasikinės ir šiandienos Lietuvos fotografijos kūrėjų sąšau...
Žodis „Kosmos“ graikiškai reiškia visų daiktų ir laiko visumą, taigi daugiau nei galime matyti, ir pasak A. Sutkaus retrospektyvos kuratorių, labai gerai dera su fotografo visuotinumo siekiu: ji atspindi žmones, šalį, liūdesį ir džiaugsmą, dangų ir vandenį, vienatvę, senatvę, džiaugsmą ir žaidimą. Paroda, kurioje rodoma beveik 300 kūrinių ir dalis jų yra anksčiau niekada nematyti, siūlo naują žvilgsnį į itin vertingą vieno iš Europos fotografijos gigantų kūrybą. Projektą bendradarbiaudami organizuoja trijų šalių: Lietuvos, Prancūzijos ir Vokietijos, – meno profesionalai ir institucijos.
Antanas Sutkus: fotografija kaip atminties menas
...Bėgantis laikas keičia mūsų santykį su daiktais ir fotografija. Nacionalinės premijos laureatas fotomenininkas Antanas Sutkus ,2004 metais, peržiūrėdamas savo gausius archyvus surengė naują parodą ,,Kasdienybės archyvai 1959-1993”. Kasdienybė – nuobodus žodis. Į kasdienybę visi turi lygias teises – nereikia jokio kasdienybės gynimo komiteto! Atkakliai taikydami šiandienai į koją išmokome kontempliuoti, medituoti ir dar visokių puikių dalykų. O gal kasdienybės stebėjimas ir yra mums prieinama meditacijos forma? Meditacija, kuriai nebūtinos mokyklos ir guru
Aleksandras Macijauskas: ŠIURKŠČIAI ŠVELNUS PASAULIS
Pirmiausia, kas patraukia visų - ir kritikų, ir žiūrovų -dėmesį Aleksandro Macijausko fotografijose - tai temos ir jų perteikimo būdai. Turgūs, veterinarijos klinikos, laidotuvės nėra labai linksmos, šventiškai nuteikiančios vietos. Tai greičiau kovos už būvį poligonai, kuriuose ryškiausiai, atviriausia forma ir be pagražinimų pulsuoja gyvenimas. Eiti ir fiksuoti tokias vietas Aleksandrą verčia jo prigimtis ir charakteris -kiek skeptiškas, neramus, choleriškas. Žiūri jis į gyvenimą labai realistiškai, net natūralistiškai, tačiau tuo nespekuliuoja, nesuvulgarina ir neidealizuoja to, ką daro.
Vaclovas Straukas. Lietuviška klasika. Baltijos legendos
– Fotografija mano gyvenime atsirado, kai žmona Emilija 1952-aisiais padovanojo rusišką fotoaparatą „Zorkij“. Tais pačiais metais išvykome į pirmąją povestuvinę kelionę – į Palangą. Vakarais, kai lydėdavome saulę, aš stebėdavau, kaip pluša fotografai: pastato damą, ištiesia ranką, saulė guli jos delne. Ir aš taip, kaip jie, bandžiau. Jaučiausi išdidžiai – kaip ką tik gimęs fotografas.
Jonas Kalvelis: gamtos mįslės
Svarbiausi Jono Kalvelio fotografijos kūrybos darbai: ,,Miškas" (1968-1984); ,,Kopos" (1973-1985). Surengė per penkiolika personalinių parodų šalyje ir užsienyje, dalyvaudamas grupinėse Lietuvos fotografų parodose atsiskleidė kaip unikalus peizažo meistras. Jonas Kalvelis (1925-1987) gimė Kikonyse, Kupiškio rajone. 1945-1948 m. mokėsi Kauno universitete. 1958 m. baigė Kauno žemės ūkio technikumą. 1953-1984 m. Kaune dirbo Vandens ūkio projektavimo institute. Nuo 1984m. dirbo Miškų ūkio mokslinio tyrimo institute. Apie jo kūrybą Skirmantas Valiulis rašė: žemė - pagrindinė jo ne itin gausios, bent iš karto įsimenančios kūrybos tema. Iš įvairiausių jos pavidalų ir mįslių fotografas labiausiai yra pamėgęs dvi, irgi kraštutines žemės egzistavimo formas medžių raizgynę ir nuogą kopų smėlį. Gamta J. Kalvelio lakštuose alsuoja monumentalia pirminė galia: kopų klostėmis ir kauburiais, plaštakiais ąžuolais, jaunų liaunų berželių neperžengiama siena. Lūžta, juda, virpa gelmė, o kvadrato matmenyse sustingęs pasaulis dvelkia stoiška ramybe, konflikto tarp šviesos ir tamsos , detalės ir visumos pusiausvyra".
Algimantas ALEKSANDRAVIČIUS: Kova ne su „objektu“, o su pačiu savimi
- Keliaudamas po Lietuvą ir kitas šalis, pradėjau rašyti fotografinį dienoraštį. Miestų ir gyvenviečių fragmentai, praeiviai, vaikai, nesuvaržyta tango aistra... Visa tai kruopščiai užrašinėju ir bandau išsaugoti. Šiandien kai kuriuos puslapius – pastarųjų trejų metų dienoraščio ištraukas – pateikiu viešam skaitymui. Atotrūkis nuo taip mano pamėgto portreto, poilsis nuo intensyvaus bendravimo su fotografuojamuoju ir jo smelkiančių akių,- sako Algimantas.
„Magnum“poveikis fotografijos raidai
,,Magnum" fotografijos agentūros veikla turėjo didžiulės įtakos netik fotožurnalistikos vystymuisi. Paliko neišdildomą žymę Lietuvos meninės fotografijos kelyje. Šiemet pažymėdami Lietuvos fotomenininkų sąjungos veiklos 50 metį prisimename savąją fotografijos mokyklą. Daug dalykų kalbant apie mūsų tradicijas ir patirtį ateina ir iš ,,Magnum". Legendų apie fotografiją žinome daug. Vienos pagrįstai vadinamos legendomis dėl savo svaiginančio skrydžio, naujų idėjų generavimo ir sklaidos. Kitos išpūstos – panaudojant reklamos ir propagandos burbulus. Pakalbėsime apie tą kuri išties pateisino savo vardą ir savo pavyzdžiu skatino sekti, lygiuotis, mėgdžioti, tobulinti. Ir daugelis fotografijos kūrėjų šia legenda žavėjosi ir žavisi... Ta legenda – tai fotografijos agentūra ,,Magnum“, kooperatyvas, bendražygių sambūris, suteikęs galimybę patiems fotografams pristatyti ir realizuoti savo kūrinius, idėjas be tarpininkų.
Valentinas Juraitis. Berlyno siena. Pasikeitimai sąmonėje ir gyvenime
Dabar, kai pažymimas Berlyno sienos nugriovimo 30-metis, prisiminiau tą laiką, kai aktyviai fotografavau ir išleidau savo fotoalbumą ,,Plikomis akimis/With naked eyes", kuris nėra toks didelis, kaip kiti daro, galbūt labiau panašus į parodos katalogą. Kai maketavome leidinį, pagalvojau, kokia turėtų būti to albumo idėja. Įvykių, kasdienybės smulkmenų pamatymas iš arti buvo tas virbalas, kuris jungė mano fotografijas: daug ką mačiau iš arti ir dokumentavau, ieškojau laikmečio simbolių, bruožų. Kaip sakoma, mačiau plikomis akimis, be žiūronų, ne per televizorių... ..Ir su Berlyno siena buvo tas pat. Tuomet pro Berlyną važiavau į World pressphoto fotoparodą, kurioj buvau pakviestas dalyvavauti Amsterdame. Jau pradėjo griūti ,,geležinė uždanga". Berlyno siena buvo ,,kietas" to laikmečio simbolis.Sk. toliau...
Tomas Pabedinskas. Ar šiandien fotografija gali būti modernistinė?
Šiandien neretai modernistais pavadinami skirtingi autoriai, kurie laužo įsitvirtinusias kūrybinės fotografijos tradicijas. Payvzdžiui, Lietuvos humanistinės fotografijos (dar kitaip vadinamos Lietuvos fotografijos mokykla) klasikas Aleksandras Macijauskas modernistais yra pavadinęs dabartinės jaunosios kartos fotografus, tikriausiai, turėdamas galvoje ankstesnių fotografijos vertės kriterijų neatitinkančius, t. y. „nesuprantamus“jų darbus.Ir iš dalies jis buvo teisus. Modernistai XX a. pirmojoje pusėje buvo ne tik fotografijos, bet ir kitų kūrybos sričių avangarde ar, kitaip tariant, istorinės meno raidos priešakyje ir savo kūryboje bandė įgyvendinti tuomet naujas ir radikalias idėjas, neretai neapsiribojančias vien meno sritimi. Tačiau ar galime modernizmo sąvoką taikyti šiandienos fotografų darbams, kuriuos nuo modernistinės fotografijos ištakų skiria jau beveik šimtmetis
Fasadinė laikmečio iliustracija
Kuo sudomina pokario fotografijos? Paradiškos, tvarkingai surežisuotos, kaip stalininiai paveikslai, atspindinčios tik dalį tiesos. Norima įteigti tai, ko dar nėra. Vieno fotografo, fiksavusio to laikotarpio įvykius ir plakatinę režisūrą kažkas paklausė, kodėl jūs taip fotografuojate. Tas ir atsakė: aš darau tai, kas užsakyta, fotografuoju ne tai kas yra, o kas bus, arba planuojama, kad bus. O tikrovė buvo visai kita. Į kolūkius varė prievarta, nuskurdę ūkiai, kolūkiečiai dirbo faktiškai be atlygio. Tvyrojo Sibiro grėsmė, dešimtys tūkstančių giminaičių ir artimųjų jau buvo ištremti į Sibirą, kalėjo lageriuose už ginkluotą pasipriešinimą.
Virgilijus Šonta: fotografiją vertinu kaip bendravimo galimybę
Virgilijus Šonta (1952-1992) gimė Panevėžyje. 1976 m. baigė Kauno politechnikos institutą, įgijo inžinieriaus elektrotechniko specialybę, tačiau didžiąją gyvenimo dalį paskyrė fotografijos kūrybai, įsijungė į Kauno ir sostinės Vilniaus kūrybinį gyvenimą. Dirbdamas Lietuvos fotomeninkų sąjungos struktūrose, tuomet aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išplėtojusios kūrybinę ir kooperatyvo gamybinę veiklą ypač aktyviai reiškėsi kaip jautri, nerami asmenybė, ieškanti savo ir kelio, ir veido, išbandanti save įvairiose plotmėse. V. Šontos fotolakštuose atsiskleidė vaizdas , tuomet lietuviškai fotografijos mokyklai tuomet nebūdingais peizažo potėpiais, daiktais ir formomis. Formos trapumu ir šviesos sodrumu.
Janas Bułhakas. Vilniaus ir Varšuvos poetas
Janas Bułhakas – šitą vardą įsimena kiekvienas, besidomintis Vilniaus fotografija, jos istorija, miesto vaizdais ir vaizdiniais. Didžiulio talento fotografas, savo srities meistras, puikus pedagogas, kurio iniciatyva buvo įkurta Meninės fotografijos katedra, meno istorikas bei teoretikas, organizatorius, leidėjas, pats parašęs per 100 istorinių, teorinių, publicistinių straipsnių, išleidęs fundamentalias fotografijos teorijos monografijas. Janas Bułhakas pusę gyvenimo paskyrė fotografijai ir per tą pusę nuveikė tiek, kiek kitas nesuspėtų ir per du gyvenimus, ir, jei ne karo baisumai, būtų palikęs milžinišką archyvą, kurio, deja, tik mažąja dalimi galime dabar džiaugtis.
Domicelė Tarabildienė: MODERNUS TARPUKARIO LIETUVOS MOTERS ŽVILGSNIS Į FOTOGRAFIJĄ...
Knygų vaikams iliustratorės, grafikės, tapytojos ir keramikės Domicelės Tarabildaitės-Tarabildienės (1912–1985)kūryba, paremta etnografiškumu ir, rodos, nepajudinama tradicija, šio dešimtmečio pradžioje sudrebino visuomenę iš jos asmeninių archyvų ištrauktu fotografijų palikimu, atvėrusiu visai kitą menininkės kūrybos sritį. Iki šiol tik artimiausiems žmonėms rodytose įspūdingose fotografijose galima gyvai pajusti XX a. pirmojoje pusėje vyravusią moderniosios miesto kultūrosatmosferą. Šios išskirtinės menininkės rūpestingai išsaugotas fotografijų palikimas, pradėjęs kelionę per Lietuvos sostinę Vilnių, pabuvojęs Kaune, Bergene Norvegijoje, Vroclave Lenkijoje, šių metųkovo mėnesį buvo pristatytas Šiaulių Fotografijos muziejuje, kur susilaukė didelio šiauliečių susidomėjimo. Per parodos atidarymą šiltais prisiminimais apie mamą bei jos aistrą fotografuoti dalinęsis Rimtas Tarabilda atskleidė nepaprastą menininkės asmenybę.
Algimantas Žižiūnas: portretai su autografais ir sentencijomis
Atrodo, 1998 metais Mindaugo gatvėje įsikūrusioje „Maximoje“ netikėtai sutinku Algimantą Žižiūną. „Kaip gerai, rengiausi skambinti“, – sako jis, žvelgdamas didelėmis mėlynomis akimis, ir išsitraukęs užrašų knygutę prašo užrašyti kokią nors sentenciją, svarbią mintį ar palinkėjimą. „Rengiu portretų albumą su autografais“, – droviai priduria. Parduotuvės šurmulys trukdo, jokia mintis galvon lyg tyčia neateina. „Na... nesugalvoju taip greit. Kai sugalvosiu, paskambinsiu, susitiksim ir užrašysiu“, – sakau, grąžindama knygutę. Sentencija dingtelėjo savaime, dar namo neparėjus. „Žižiūnai, ar žinai, kas yra balsas?“ – štai ką užrašysiu. Tasai klausimas, jau kurį laiką apnikęs erzino lyg įkyri musė. Kas yra balsas? Virpesiai?.. Balso stygų funkcija?.. Ne... kažkas daugiau... Te pasuks galvą Žižiūnas ir visi, kurie būsimąjį albumą vartys. Užsirašiau į savąją knygutę tą klausimą, suraičiau didelį klaustuką – atrodė intriguojamai. „Žižiūnai“, – kreipdavomės pavarde į šį nuolatinį koncertų, parodų ir festivalių, suvažiavimų, poezijos pavasarių ir kitokių susibūrimų dalyvį ir fotografą, metraštininką. Vardu retai tevadinome. Kirčiuota ilgoji ū jo pavardės viduryje skambėjo dainuotinai. Kartą grįždami iš koncerto visą kelią nuo Šiaulių iki pat Vilniaus mažorinės tercijos intervalu pratisai dainavome: „Žižiūūūū-naaai... Žižiūūūū-naaai...“ Tikrasis Žižiūnas sėdėjo mikrobusiuko priekyje amžinąjį savo portfeliuką su fotoaparatais apsikabinęs, nesumodamas, nė ką daryti, nė kaip reaguoti: žvalgėsi didelėmis lyg vaiko nustebusiomis akimis, tylėjo ir šypsojosi, tik jo rausvi skruostai kaito dar labiau. Algimantas Žižiūnas viso gyvenimo kūrybą padovanojo Lietuvos valstybei – milžiniška šimtatūkstantinė fotografijų ir negatyvų šūsnis iš varganos dirbtuvės Vytenio gatvės rūsyje persikėlė į Valstybinį archyvą. Drauge iškeliavo ir kelis dešimtmečius kurtas fotografijų ciklas „Veidai ir mintys“ . Iš Giedrės Kaukaitės užrašų (XIV)/literaturairmenas.lt/.Skaityti toliau...
Vytautas Janulis. Į žmones pažiūrėti iš arti
Vytauto Janulio susidomėjimas fotografijos menu atėjo jau po universiteto baigimo. Tuo metu jis pradėjo dirbti Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje “SIGMA”, kur veikė fotografų klubas. Čia susipažino su fotomenininku Sigitu Baltramaičiu, aktyviai dalyvavo Fotografijos sąjungos jaunųjų fotografų renginiuose. Kartu su S.Baltramaičiu ir K. Šileikiu organizavo didelį susidomėjimą turėjusią senų fotografijų parodą. 1984 m. gamykloje pirmą kartą eksponavo ir savo fotografijas iš kelionės Prahoje. Tais pačiais metais susipažino su žymiu fotografu Vitu Luckumi kuris tapo Vytauto fotografijos mokytoju.(Skaityti ir žiūrėti toliau...)
Indiškų vestuvių spalvos
Rūta (tekstas) ir Linas (fotografijos, autorius Lietuvos fotomeninkų sąjungos narys , surengęs kelias personalines parodas) Ambrasūnai į Indiją važiavo jau žinodami, ko iš jos tikėtis, nes tai buvo jau antrasis kartas. Rūta tik prieš ketverius ėmė keliauti: pradžiai apsipratimui buvo Turkija, paskui Marokas, ir tada su nediduke kompanija ryžosi į Indiją. Kadangi ten atrado daug žavių dalykų, naturalus noras buvo vėl į ją sugrįžti. Važiavo pajausti kultūrinę terpę, pasižiūrėti gamtos.. Linas , Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, fotografuoja seniai, ir dažniausiai - kelionėse. Nors daug kadrų yra paskyręs ir senajam Vilniui. Pateikiame Ambrasūnų įspūdžius iš indiškų vestuvių.
Lagunovai :Tėvas ir sūnus. Igoris. Jevgenijus
Apie Uralo fotografus kaip ir apskritai apie šiandienos rusų fotografus mūsų visuomenė mažai žino, nutrūko ilgamečiai gana glaudūs ryšiai, bendradarbiavimas...Gal daugiau žinome apie Čeliabinsko fotoklubo veiklą, o uraliečiai daugiau gali papasakoti apie Rygos fotoklubą ir visų pirma apie Gunaro Bindės kūrybą, kuris ten ne kartą yra lankęsis.O kaip dabar Urale? Apibendrintai galima pasakyti - duonos kainos, prekių pasirinkimas panašūs kaip ir pas mus, o gyvenimas bėga ta pačia linkme kaip ir visoje Rytų Europoje: rinkos ekonomika ir visi iš to išplaukiantys veiksniai. Pinigai, verslas, konkurencija, tik dar išlikę daugiau nuoširdumo.
Ričardas Dailidė.Paviršiaus ir gilumos sąveikos
Šiaulietis Ričardas Dailidė yra vienas iš tų fotomenininkų, kuris nuolat balansuoja tarp pasaulio paviršiaus ir jo gelmės.Tai suteikia jo fotografijoms margumo, daugiakryptiškumo, net chaotiškumo išraišką.Juk vienur matome analitiškai pamatytą tikrovės fragmentą ir nuoseklų vizualinį pasakojimą, kitur susiduriame su laisvu šviesotamsos blyksniu išnykstančio vaizdo šviesoje, dar kitur Ričardas pasiduoda pasaulio magijai ir tiesiog fiksuoja jam atsiveriančios egzotiškos realybės trupinį. Medikas, menininkas ir tiesiog keliautojas šiuo atveju tampa analitišku mus supančios tikrovės tyrinėtoju, vaizdų poetu ir imliu įspūdžių dokumentalistu.
Algimantas Mockus. Fotografijos ir kino kalba kuriant ,,Velnio nuotaką"
Su Algimantu Mockumi, vienu iš „Velnio nuotakos“kūrėjų, kino operatoriumi ir fotografu, ilgamečiu „Vyzdžio“bendradarbiu. A. Mockus prisiminė: tada, 1974-aisiais, filmuoti buvo pasirinkta vaizdinga vieta prie Strėvos, Trakų rajone. Pastatytas malūno maketas. Filmą kūrė geriausios to meto kūrybinės pajėgos: scenarijaus autoriai, režisūra, operatoriai, aktoriai. Buvo naudojama brangi „Kodak“kino juosta. Taupoma, nes biudžetas ribotas, filmuojamas tik vienas dublis (Holivude daroma ir 10–15 dublių), ir tai reikalavo maksimalaus visos kūrybinės grupės meistriškumo ir susikaupimo. Beje, kai kurie siužetai buvo filmuojami Šiaurės Kaukaze. Algimantas Mockus, filmavęs miuziklą, kartu fiksavo kadrus ir fotoaparatu.Prisimename rašytojo K. Borutos jo populiariausius herojus: malūnininką Baltaragį, jo gražiąją dukrą Jurgą, velnią Pinčuką ir davatką Uršulę. Kadangi daugiau lietuviškų miuziklų nebuvo, „Velnio nuotaka“kino salėse puikiai rungtyniavo su „Vestsaido istorijomis“(Skaityti toliau)
Eugenijus Kavaliauskas: Paukščio gyvenimas
Tauragiškis Eugenijus Kavaliauskas jau daugelį metų savo laisvalaikį skiria gamtai, paukščių fotografavimui. Jo užfiksuoti paušteliai priartina mus prie pat gamtos ištakų. Daugelis eilinių miesto gyventojų, gamtą pažindami tik iš TV ekrano, filmų, o apie paukščius galėdami pasakyti tik tiek, kuo žvirblis skiriasi nuo varnos.
Prisimenant Bronių Krakauską (1957-1987)
,,Sūduvos" fotoklubo nariui, fotografui ir žurnalistui Broniui Krakauskui sukaktų 60 metų. Šia proga Marijampolės kraštotyros muziejus ir kolegos Sūduvos krašto fotografai ir jo sūnus Vytautas surengė fotoparodą.
Saulius Tomas Kondrotas: deimantų fotografijos-man pragyvenimo šaltinis
Saulius Tomas Kondrotas (dabar gyvenantis Los Andžele, JAV) mūsų krašte gerai žinomas kaip novelių rinkinių, romanų rašytojasSaulius Tomas Kondrotas (dabar gyvenantis Los Andžele, JAV) mūsų krašte gerai žinomas kaip novelių rinkinių, romanų rašytojas. Garsiausias jo romanas „Žalčio žvilgsnis“ pagrįstas baltų pasaulėjautos ir bibliniais religiniais motyvais. Romane „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“ parodomos žmogaus troškimų ir gyvenimo, kuris yra tik sapnas, paralelės. Kūrybai būdingi modernistiniai ir postmodernistiniai pasaulio vaizdavimo principai. Vakar ir šiandien žinomas kaip rašytojas, S. T. Kondrotas yra naujame fotografo amplua.
Arcana Femina, Matas Laužadis: Grožio ir idėjos prieštara
Ko labiausiai perpildytų technikos galimybių laikais siekia jaunas dabartinis fotografijos kūrėjas? Kiek stipriai jį slegia visoje Sovietų Sąjungoje buvę žymūs klasikinės lietuvių fotografijos autoritetai, o gal atvirkščiai – ragina grįžti prie senųjų kaimo fiksavimo tradicijų? Du savarankišką kūrybinį kelią jau pradėję fotografai – Matas Laužadis ir Arcanos Feminos pseudonimu pasivadinusi Samanta Matuizaitė - pasidalijo savo kūrybiniais ieškojimais.
Vytautas Daraškevičius. MINTYS APIE FOTOGRAFIJĄ
Fotografija suteikia galimybę sustabdyti akimirką, tad mus gali pasiekti vaizdai iš XIX a. bei XX a. pradžios... Senųjų laikų fotografų, dirbusių Lietuvoje dėka matome, kaip tuomet atrodė Vilnius, kitos šalies vietovės, ką veikė ir kuo gyveno to meto žmonės. Manau, kad mūsų, šiandieninių fotografų viena iš svarbiausių priedermių sudaryti tokią galimybę ir ateityje gyvensiantiems.
Antanas Miežanskas. Retrospektyva
Eidamas 80-uosius metus birželio 29 d. po sunkios ligos Vilniuje mirė fotomenininkas Antanas Miežanskas. Mūsų skaitytojams pateikiame P. Barkuvienės ir I. Meilutės-Svinkūnienės straipsnį apie fotomenininką Antaną Miežanską , publikuotą žurnale ,,Vyzdys" 2011 Nr.1/2 su rubrika,,Lietuviška klasika".
Alfonsas Budvytis 1949 -2003
Alfonsui Budvyčiui nereikėjo ilgai laukti pripažinimo. Tarptautinėse parodose ir kataloguose matydavome daug jo fotografijų, o analitiniuose straipsniuose jis priskiriamas žymiausiausiems, savičiausiems Lietuvos fotomenininkams. Deja, savęs verto leidinio jis nesulaukė, nors toks jau buvo planuojamas, tikėkimės, kad ateity pasirodys jo atminimui
Daug vardų. Jaunų fotografų debiutas
Į jaunų autorių kūrybą atkręipiamas dėmesys.Tai įvyksta banguojančiu ritmu. Surengiamos fotoparodos, jų darbai publikuojami kataloge, aptariama spaudoje. Pastaraisiais metais ši tradicija buvo apmirusi. Štai ir vėl 2010 metais atgaivinta.Vilniaus ,,Prospekto" galerijoje buvo surengta jaunųjų fotografų paroda. Šį kartą fotografai neskirstomi nei į jaunuosius, nei į pagyvenusius: debiutantų amžius nuo 16 metų iki... Svarbu, kad parodos autoriai savo gyvenimiška ir kūrybine patirtimi pratęstų Lietuvos meninės fotografijos tradicijas nuo klasikinės iki postmodernistinės, analoginės ar skaitmeninės iki pinholo eksperimentų. Vieni autoriai jau tvirtai žino, kur eina, kiti dar tik ieško savęs, savojo braižo ar išraiškos. Debiutas... Vienoje pusėje greičiau plakančios širdys, drėkstantys delnai, apsimestinė ramybė, kitoje – įdėmūs žvilgsniai, kartais atlaidūs ir gera linkintys, kartais per daug kritiški, kartais įtarūs: ar debiutantas jau moka pasirinkto meno kalbą, o gal jis jau įgijo savitą balsą ir kėsinasi išjudinti visuotinai pripažintų stilistikų pamatus, išmušti pagrindą iš po kojų vienam kitam žiūrinčiajam?
Rūta Jankauskaitė. Fotomodelis ir idėja
Popsa, Popsa... ieškant princesių ir savojo aš Turi savo muzą?
Raimundas Urbonas. Mažosios Lietuvos miesteliai. Kelyje į praeities Prūsiją
„Fotografuodamas niekad nieko nejudinu ir nerikiuoju. Visas veiksmas – pamatyti, pastebėti, tiesiog surasti. Bet nejudinti!“ – sakydavo jis draugams.
Sophie Calle: meilės romanai per archeologinę prizmę
Prancūzų fotomenininkės Sophie Calle, Hasselblado premijos laureatės, kūryba savita. Savo meilės romanus ji analizuoja per archeologinę prizmę: vaizduojami objektai yra buvusių draugysčių liekanų radiniai. Jie fotografuojami gana tiesmukiškai, o kasdieniai objektai baltame fone – drabužiai, nepaklotos lovos, palikti rašteliai – pateikiami kaip neįkainojamos kolekcininko retenybės. Nuoseklus buvusių santykių fiksavimas atskleidžia Calle vidinę tuštumą, kurią paliko tie, kurių jos gyvenime jau nebėra. Po išsiskyrimo jie tampa amžiams nepasiekiami, o ją veda troškimas susigrąžinti geidžiamą ir nepasiekiamą praeitį.
Paulas Grahamas. Socialumo, kasdienybės virtuozas
Socialumo, kasdienybės virtuozas Paulas Grahamas – 2012 m. Haselblado premijos laureatas. Neretas mūsų skaitytojas, pažiūrėjęs į Paulo Grahamo fotografijas pasakytų: ir aš taip galiu. Galiu ir dar geriau. Galėti ir sugebėti niekas nedraudžia, tik gauti tokią premiją, tik nueiti tokį kelią kurį nuėjo šis anglų fotografas – ne kiekvienas gali ir sugeba. Jo darbai ir yra įdomūs tuo, kad iš paviršiaus, regis, labai paprasti, kasdieniški, netelpantys į reportažo ir postmodernizmo rėmus, bet pasakoja savo istoriją, skelbia savo odę apie darbo biržos lankytojus, ,,nerūpestinguosius”...(Skaityti toliau)
Valentinas Juraitis. Nadruva, iš naujo atrastas K.Donelaitis
Ne vienos Valentino kelionės po Karaliaučiaus kraštą rezultatas fotoalbumas – „Nadruva. Donelaičio takais“, kuris pasitarnaus visiems, kurie norės pasižvalgyti po mūsų raštijos paveldo žemes.
Robertas Adamsas. Žmogaus užmojų pasekmės gamtovaizdžiuose
Amerikiečių fotografas Robertas Adamsas – vienas iš svarbiausių ir įtakingiausių fotografų per pastaruosius keturiasdešimt metų. Visą šį laiką jis dirbo beveik tik Amerikos vakaruose ir, kol fotografija keitėsi ir skaidėsi, jis ištobulino jos kalbą pritaikydamas XIX amžiaus palikimą ir moderniąją fotografiją savo individualiam stiliui, teigia kritikai, pristatydami menininkop kūrybą. Tiksli ir nedramatiška R. Adamso Amerikos vakarų vizija dabar kaip nenuginčijamas dokumentas, atspindintis globalinius aplinkosaugos klausimus ir nuosekliai vaizduojantis žmogaus užmojų pasekmes bei viltį konkrečiuose gamtovaizdžiuose.
KAUNAS PHOTO paroda rotušės aikštėje skaičiuoja paskutiniąsias dienas
KAUNAS PHOTO paroda Kauno rotušės aikštėje jau skaičiuoja paskutiniąsias dienas. Po atviru dangumi eksponuojama, portugalų menininkų Procur.arte sumanyta paroda, atvira dieną ir su miesto žiburiais įsižiebianti naktį, džiuginusi kauniečių ir Kauno miesto svečių akis.
Adauktas Marcinkevičius. Optimistai ir skeptikai. 1954-1959 metų fotografijos
Liepos 1 d., 18 val., Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG)atidaroma pirmoji fotografo Adaukto Marcinkevičiaus (1936-1960) personalinė paroda „Optimistai ir skeptikai“. NDG ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus organizuota paroda yra aktas, liudijantis istorinį kūrėjo sugrįžimą. Parodą lydės leidyklos „Apostrofa“ išleista retrospektyvos knyga.
Algimanto Kezio fotografijų paroda
2016 m. gegužės 12 – birželio 11 d. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks Algimanto Kezio (1928–2015) fotografijų paroda. Algimantas Kezys– viena iškiliausių asmenybių JAV išeivijoje. Filosofijos magistras, aktyvus išeivijos kultūrinio gyvenimo propaguotojas, fotomenininkas, leidėjas, lietuvių fotoarchyvo įkūrėjas, galerininkas – nepaprastai aktyvi, daugiaplanė, įdomi ir kūrybinga asmenybė.
Laiko mašiną atsukus… „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“I knyga
Knygynuose pasirodė Lietuvos istorijos ir etnografijos mylėtojų laukta Martyno Purvino I knyga iš serijos „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“. Tai puikaus dizaino ir geros poligrafinės kultūros leidinys su iliustracijomis (gyvenviečių aprašymo santr. vokiečių ir rusų kalbomis, 344 p., tiražas 1500 egz.), skirtas buv. Ragainės apskrities senųjų gyvenviečių prie Nemuno istorijai, kurį išleido VšĮ „Vorutos“ fondas Trakuose.
Artūras Morozovas. Fotografijos, vaizduojančios karą Ukrainoje
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veikė fotožurnalisto Artūro Morozovo fotografijų paroda „Vijna“, kurioje eksponuojami 2014-2015 m. karo Ukrainoje vaizdai. Žurnalistas įvykius fiksavo nuo sukilimo Kijevo Maidane iki karinių veiksmų šalies Donbaso regione. Paroda veikia iki kovo 13 d.
Festivalis-konkursas Taline „ESU fotografas“
Įvyko dar vienas Baltijos šalių vestuvių, portretų ir kraštovaizdžio nuotraukų konkursas. Paskelbtos geriausios vestuvių, portretų ir kraštovaizdžio kategorijų nuotraukos.
Kelionės. Projektai. Rytų kraštai - švediškai
Jeigu imsime europiečius fotografus, turbūt aktyviausi keliautojai, tolimų kraštų vaizduotojai yra olandai. Gal būt tai ateina iš kolonojinių, jūrų keliautojų, prekiautojų, spekuliantų prieskioniais šimtamečių tradicijų...
Kur įsigyti žurnalą?
Daugiau informacijos