Deimena Labanauskaitė: Kelionė į Karaliaučių dviračiais: 7 dienos, 358 km ir pirmasis pasimatymas su savo vardo upe

Žurnalas 2016 PDF formatu

Žurnalas 2018 PDF formatu

Žurnalas 2018 PDF formatu

Kūrybos galerija

Vienas iš kūrybinės fotografijos tikslų ir kartu bene akivaizdžiausias jos vertės matas – tai įprastos aplinkos ir, atrodytų, nereikšmingų įvykių parodymas išraiškingos formos fotografijos atvaizde. Tokios fotografijos kūrėjui svarbiausias yra jo individualus matymas ir jautrumas „fotogeniškiems“ realybės formų deriniams. Tuo tarpu žiūrovams tokia fotografija tampa „fotoregos pratimais“[1], į kuriuos fotografai juos įtraukė dar XX a. pirmoje pusėje. Savitus vizualaus pasaulio suvokimo pratimus siūlo ir Marijos Šileikaitės-Čičirkienės paroda. Autorė, atrodytų, niekuo neišsiskiriančius kelio motyvus, eismo ženklus, miesto aplinką ar žmogų gamtos peizaže parodo kitaip, nei juos esame įpratę matyti kasdienybėje: iš neįprastų perspektyvų, fragmentiškai, didelio kontrasto nuotraukose. Taip kasdienybė paverčiama estetinio patyrimo šaltiniu, o žiūrovas skatinamas balansuoti tarp įprastų tikrovės objektų atapžinimo ir jų nekasdieniško, kone abstraktaus grožio pajautos. Tačiau ar šis akivaizdus fotografijų formos išraiškingumas ir yra svarbiausias parodos akcentas? Atidesnis ir ilgiau trunkantis žvilgsnis į Marijos Šileikaitės-Čičirkienės darbus leidžia teigti, kad apsiriboti pirmu įspūdžiu neverta. Autorės darbuose ieškoti ne paviršinio dekoratyvumo, bet prasmingų formų ir interpretuoti jų vizualią kalbą skatina ir pasaulio bei Lietuvos fotografijos raidos pamokos. Regos pratimai geriausiems fotografams niekada nebuvo savitiksliai – jie turėjo pasitarnauti geresniam aplinkinio pasaulio pažinimui, padėti perprasti jo kaitą. Marijai Šileikaitei-Čičirkienei fotografija taip pat yra pažinimo įrankis, tik šiuo atveju jis nukreiptas ne tik į išorinį, bet ir į vidinį žmogaus pasaulį. Fotografijose matomus fragmentiškus kelio motyvus ir kitas užuominas į fizinę bei dvasinę žmogaus kelionę pati autorė apibūdina kaip „žmogaus išgyventas akimirkas.(Skaityti ir žiūrėti toliau)
....Aukščiausio lygio vadovų susitikimai. Susirenka gausybė vadovų, išleidžiama gausybė reklaminių bukletų, lapelių. Vadovai didelėje posėdžių salėje perskaito pranešimus, kurių mažai kas klausosi. Po to tie pranešimai tvarkingai segami į aplanką. Po to susirenka bendrai „šeimos“ fotografijai. Tarpukario laikais apie tokius žodžius kaip akreditacija, darbuotojo pažymėjimas neteko nei skaityti,nei girdėti. Tuomet ir spaudos fotografus buvo galima suskaičiuoti ant pirštų. Daugybę kartų prezidentą Antaną Smetoną fotografavęs Julius Miežlaiškis galėjo tai daryti be jokių formalumų, apribojimų, nes asmens sargybiniai jį ir kitus negausius Kauno fotografus puikiai pažinojo... Tai buvo Julius Miežlaiškis, Vytautas Augustinas, Petras Babickas, Izidorius Girčys ir dar vienas kitas. Šiais nepriklausomybės laikais Lietuvos prezidentus fotografavo ir fotografuoja , galima sakyti asmenininiai , etatiniai fotografai (prez. A. M. Brazauską - Vladas Gulevičius, prez.V. Adamkų , D. Grybauskaitę - Džoja Barysaitė) , o epizoduose, įvykiuose Lietuvos ir užsienio prezidentus yra daug užfiksvę fotografai: Mindaugas Kulbis (Associated press), Valentinas Juraitis (Sipa press), Paulius Lileikis, Ramūnas Danisevičius (Lietuvos rytas) ir kiti. Ir visgi... Prezidentai, valstybės vadovai fotografijose. Kas ir kaip? Šis rašinys nepretenduoja į išsamią analizę, tačiau paliečia keletą epizodų, kur atsiskleidžia ir mielas „kariškas vaizdelis“.(Skaityti ir žiūrėti toliau)
Atrodo, 1998 metais Mindaugo gatvėje įsikūrusioje „Maximoje“ netikėtai sutinku Algimantą Žižiūną. „Kaip gerai, rengiausi skambinti“, – sako jis, žvelgdamas didelėmis mėlynomis akimis, ir išsitraukęs užrašų knygutę prašo užrašyti kokią nors sentenciją, svarbią mintį ar palinkėjimą. „Rengiu portretų albumą su autografais“, – droviai priduria. Parduotuvės šurmulys trukdo, jokia mintis galvon lyg tyčia neateina. „Na... nesugalvoju taip greit. Kai sugalvosiu, paskambinsiu, susitiksim ir užrašysiu“, – sakau, grąžindama knygutę. Sentencija dingtelėjo savaime, dar namo neparėjus. „Žižiūnai, ar žinai, kas yra balsas?“ – štai ką užrašysiu. Tasai klausimas, jau kurį laiką apnikęs erzino lyg įkyri musė. Kas yra balsas? Virpesiai?.. Balso stygų funkcija?.. Ne... kažkas daugiau... Te pasuks galvą Žižiūnas ir visi, kurie būsimąjį albumą vartys. Užsirašiau į savąją knygutę tą klausimą, suraičiau didelį klaustuką – atrodė intriguojamai. „Žižiūnai“, – kreipdavomės pavarde į šį nuolatinį koncertų, parodų ir festivalių, suvažiavimų, poezijos pavasarių ir kitokių susibūrimų dalyvį ir fotografą, metraštininką. Vardu retai tevadinome. Kirčiuota ilgoji ū jo pavardės viduryje skambėjo dainuotinai. Kartą grįždami iš koncerto visą kelią nuo Šiaulių iki pat Vilniaus mažorinės tercijos intervalu pratisai dainavome: „Žižiūūūū-naaai... Žižiūūūū-naaai...“ Tikrasis Žižiūnas sėdėjo mikrobusiuko priekyje amžinąjį savo portfeliuką su fotoaparatais apsikabinęs, nesumodamas, nė ką daryti, nė kaip reaguoti: žvalgėsi didelėmis lyg vaiko nustebusiomis akimis, tylėjo ir šypsojosi, tik jo rausvi skruostai kaito dar labiau. Algimantas Žižiūnas viso gyvenimo kūrybą padovanojo Lietuvos valstybei – milžiniška šimtatūkstantinė fotografijų ir negatyvų šūsnis iš varganos dirbtuvės Vytenio gatvės rūsyje persikėlė į Valstybinį archyvą. Drauge iškeliavo ir kelis dešimtmečius kurtas fotografijų ciklas „Veidai ir mintys“ . Iš Giedrės Kaukaitės užrašų (XIV)/literaturairmenas.lt/.Skaityti toliau...
Kur įsigyti žurnalą?
Daugiau informacijos