KUO FOTOALMANACHAS PRIMENA ORKESTRĄ? Lietuvos spaudos fotografija ‘24

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.

2025-02-24

Povilas Sigitas Krivickas

Prieš pat naujuosius 2025 metus pagaliau pasirodė albumas „Lietuvos spaudos fotografija ‘24”. Tiesa, jis turėjo išvysti dienos šviesą pusmečiu anksčiau, per bendravardės parodos Vilniaus Rotušėje uždarymą, bet leidyboje dažnai pasitaiko nelengvai įveikiamų trikdžių. Todėl, kaip žmonės sako, geriau vėliau, negu niekada, arba – kuo vėliau knyga pasirodo, tuo ji šviežesnė.

Leidinyje pateikiami dvidešimt trečiojo konkurso „Lietuvos spaudos fotografija” finalininkų darbai. Šis konkursas bei iš jo gimstanti paroda ir albumas – tai proga Lietuvos spaudoje dirbantiems fotografams ir fotografuojantiems žurnalistams atsigręžti, įvertinti bei apmąstyti per metus nuveiktus darbus, parodyti plačiai visuomenei savo geriausius metų kadrus.

Malonu pažymėti, kad prieš 23 metus užgimusiam Lietuvos spaudos fotografijos konkusui šį kartą per 3000 darbų pateikė net 90 profesonalių fotogafų. Nuotraukoms vertinti pasitelkta tarptautinė konkurso komisija. Joje dabavosi profesionalūs fotografai Damian Chrobak iš Lenkijos, Svetlana Batura iš Lietuvos, Eero Vabamägi iš Estijos, Renaldas Malychas ir literatas Antanas Šimkus iš Lietuvos. Komisija dirbo moderniškai –nuotoliniu būdu –ir galėjo neskubiai peržiūrėti kiekvieną temą, susipažinti su nuotraukomis bei aptarti ir išrinkti nugalėtojus.

Iškyla atmintyje darbas ankstesniųlaikų vertinimo komisijose, kai interneto dar nebuvo. Tarp ant salės grindų išklotų nuotraukų eilių žirgliodavome aukštai lyg gandrai keldami kojas, kad, neduokdie, neužmintume būsimos parodos eksponatų.

Pastarosios komisijos nariams teigiamą įspūdį paliko gausus originalių ir įdomių kadrų derlius iš „Kultūros ir pramogų” bei “Gamtos ir jos apsaugos” kategorijų. Visgi pastebėta, kad „Naujienų” kategorijai skirtinų ir nemažai svarbių šalies įvykių buvo fotografuoti gana „šaltai“.Vilniaus Rotušėje 23-ojo konkurso „Lietuvos spaudos fotografija“ nugalėtojų apdovanojimai „Auksiniai kadrai“ buvo įteikti aštuoniems fotografams – Rokui Teniui (Kategorija: Naujienos), Vytautui Butkui (Kategorija: Gyvenimas), Sauliui Žiūrai (Kategorija: Portretas), Arvydui Gudui (Kategorija: Kultūra ir pramogos), Tadui Kazakevičiui (Kategorija: Fotopasakojimas), Kęstučiui Vanagui (Kategorija: Sportas), Eimantui Geniui (Kategorija: Kariuomenė) bei Vidmantui Balkūnui (Kategorija: Reportažas). Konkursinė programa pernai pasipildė nauja „Atvira“ kategorija, skirta fotografijos studentams50 bei entuziastams. Ši kategorija sulaukė nemažo dalyvių dėmesio – darbus pateikė beveik 40 pradedančiųjų fotografų iš visos Lietuvos. „Atvira“ kategorijoje aukščiausiai įvertinta Daivos Šeibelienės nuotrauka „Finalinis šokis“.

Apstu prezidentų

Greta pagrindinės konkurso programos parodoje buvo pristatyta speciali fotografijų retrospektyva, kurią kartu kuruoja LŽS Lietuvos spaudos fotografų skyrius ir Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje. Ši parodos dalis lankytojams leidžia per fotožurnalistikos prizmę pažinti pastaruosius 20 Lietuvos narystės EuroposSąjungoje metų. Tai unikali galimybė pamatyti visuomenės kultūrinius ir socialinius pokyčius, kurie pamažu formavo mūsų valstybės veidą po įstojimo į Europos Sąjungos šeimą. Ypatingos politinės svarbos įvykis buvo 2023 m. vasarą Vilniuje surengtas NATO šalių narių aukščiausio lygio vadovų susitikimas. Jį nušviečiant Lietuvos ir užsienio žiniasklaidoje, uoliai darbavosi daugelio kraštų fotožurnalistai. Iš mūsiškių bene uoliausias buvo Vidmantas Balkūnas. Dalį iš konkurso apdovanojimą pelniusių reportažo fotografijų galima pamatyti albume (106-109 p).Šis almanachas dar unikalus ir tuo, kad jį galima pavadinti prezidentiniu. Tiek valstybių vadovų nėra rodyta nė viename ankstesniame „Lietuvos spaudos fotografijos“ albume. Tai buvę ir esami valstybių vadovai: Valdas Adamkus ir Gitanas Nausėda(Lietuva, 4-5p.), Joe Bidenas (JAV, 7p.), Volodymyras Zelenskis (Ukraina, 11 p.), Frankas Walteris Steinmeieris(Vokietija, 75 p.). Minėtas valstybių galvas fotografavoRokas Tenys, Saulius Žiūra, Paulius Peleckis.

Spaudos fotografija yra fotožurnalistikos pamatas, kurio geriausi pavyzdžiai parodo fotografo individualų braižą. Ar gali spaudos fotografija tapti fotomenu? Toli gražu nevisada. Juk įvykiai spaudos fotografijoje neturi būti dirbtinai surežisuoti, nes fotografas yra atsakingas už teisingą ir sąžiningą situacijos vaizdavimą. Spaudos fotografijoje griežtai nustatomas nuotraukų apdorojimas kompiuterinėmis programomis.

Kaip sakė talentingasis kino operatorius Jonas Gricius (1928 – 2021), tik ratą žmonija naudoja daugiau už fotografiją. Ji reikalinga ne tik buities margai tėkmei fiksuoti, bet ir kultūrai, mokslui, politikai. Anot šviesios atminties optinio meno žinovo Skirmanto Valiulio (1938 – 2011), „politikai ėmė mirgėti spaudoje taip dažnai, kad nenuostabu, jog ir pirmasis lietuviškos spaudos fotografijos solidžiai parengtas katalogas spinduliuoja mūsų politikos žvaigždėmis ir žvaigždelėmis“ („Fotografija“, 2002). Netrūksta jų ir naujajame almanache.

Nuo cinkografijos iki interneto

Fotografijas naujienoms bei kitokioms publikacijoms iliustruoti spaudoje pradėta naudoti XIX a. antroje pusėje, atsiradus techninėms galimybėms, o pirmiausia – cinkografijai. Tai yra iškiliosios spaudos klišių gamybos būdas ant cinko plokštelių. Lietuvoje pirmasis tą principą įsisavino Aleksandras Jurašaitis, 1902 m. Vilniuje atidaręs fotoateljė, prie kurios1906 m. įrengė cinkografijos skyrių. Jis nufotografavo daugelį Vilniaus lietuvių kultūrinių įvykių, inteligentų (J. Basanavičių, S. Pšibiliauskienę – Lazdynų Pelėdą, P. Vileišį ir kitus), gamino klišes Vilniuje einantiems lietuviškiems laikraščiams, dailės kūrinių reprodukcijoms. Pavyzdžiui, A. Jaroševičiaus albumui Lietuvių kryžiai (1912).

Nuo cinko plokštelių iki dabatinių technologijų – tai tiesiog svaiginantis viešo fotogafijos pateikimo kelias. Ne naujiena, kad internetinėje žiniasklaidoje fotografijos tiesiog „atgyja“ ir sujuda virsdamos filmukais. Kartais jie įterpiami ir į fotografijos parodas.Naujausiame albume „Lietuvos spaudos fotografija ‘24″ dar nėra „krutančių paveikslų”, tačiau intensyviai sujuda mintys verčiant lapą po lapo.

Pradžioje matome darbus iš kategorijos „Naujienos“. Joje –apdovanota Roko Tenio nuotrauka, kurioje užfiksotas prezidento Valdo Adamkaus atsisveikinimas su žmona Alma, iškeliaujančia į Amžinybę. Neišvengiamą, nepadailintą gyvenimo tikrovę rodo ir Skirmanto Lisausko, Žygimano Gedvilos, Pauliaus Peleckio, Mariaus Morkevičiaus, Sauliaus Žiūros kūryba.

Iš kategorijos „Gyvenimas“ apdovanojimu pažymėtos temos nugalėtojo Vytauto Butkaus nuotraukoje matomiLatvijoje, Karostos paplūdimyje išlikę dar XIX a. pabaigoje carinės Rusijos statytigynybiniai įtvirtinimai. Jie šiandien – nebereikalingi griozdai prie kurių saulės voniomis mėgaujasi apsinuoginusios moteriškės. Nuotraukaįspūdinga, tik gaila, kad ji…„perlaužta“, tai yra, išspausdinta per du lenkimo perskirtus puslapius (16-17p.). Dėl to suyra vaizdo vientisumas. Geriau būtų mažesnis, bet „nusulaužytas“ reginys. Panašiai nutiko ir su Roko Tenio (4-5 p.) bei Sauliaus Žiūros (52-53 p.) fotografijomis. Ateities maketų sudarytojaiir dizaineriai apie tai turėtų rimčiau pagalvoti.

Atsakomybė už fotografuojamąjį

Gyvenime tuo pačiu laiku egzistuoja tiek šviesios, tiek tamsios jo pusės. Dar praėjusio albumo „Lietuvos spaudos fotografija ‘23“ pasirodymo proga Lietuvos žurnalistų sąjungos „Spaudos fotografų klubo“ pirmininkė Evgenia Levin mėgino LRT radijo laidoje atsakyti į aktualius klausimus. Kiek dėmesio patiriantiems socialinę atskirtį teikia mūsų žiniasklaida ir kaip konkrečiai tai atsispindi mūsų spaudos fotografijoje? Kaip ugdyti visuomenės raštingumą analizuoti fotografijas? Kaip socialiniai tinklai ir išmanieji telefonai keičia spaudos fotografiją? Kaip spaudos fotografijoje atspindimas karas Ukrainoje ir kokios Lietuvos bei pasaulio temos praėjusiais metais sulaukė didžiausio spaudos fotografų dėmesio? Atsakymai į šiuos klausimus lieka aktualūs ir šiandien. Jiems neabejingas BNSfotožurnalistas Paulius Peleckis. Jis nufotografavo tytuvėniškį Egidijų, kuris rodo ant kartono tapytą savo paveikslą (118-121p.). Per mėnesį jis gauna nė 200 eurų nesiekiančią`pašalpą, o už primityvius paveikslus kartais prisiduria kokį eurą. Egidijaus gyvenimas – nemažos dalies ne tik Kelmės rajono, bet ir visos šalies gyventojų realaus skurdo lygio atspindys. Tokiems žmonėms pagalbos ranką ištiesia „Caritas“, Maisto bankas, maltiečiai, samariečių valgyklos. „Verslo žinių“ fotokorespondentė Judita Grigelytė užfiksavo, kaip rankų miškas tiesiasi į pieno butelius, kuriuos veltui dalina prie seimo dėl kainų streikuojantys žemdrbiai (136p.). Juk ne iš gero gyvenimo grumiamasi siekiant gauti dykai duodamą gėrybę.

„Portreto“ kategorijai būtų galima priskirti nemažai stambesniu planu įamžintų žmonių. Juk ir fotogafijos aušroje dominavo bei buvo pelno šaltiniu kūrėjams kaip tik fotografinis portretas. Šį žanrą puoselėjo ir vėlesnių kartų fotografai iki pat mūsų dienų. Nežiūrint spartaus technikos tobulėjimo, portretų kūrėjams privalu laikytis pamatinių profesinės etikos principų. Apie tai savitai kalbėjoEmanuelis Levinas (1906–1995), Kaune gimęs žymus Prancūzijos filosofas. Jisknygoje„Kitaip negu būtis, arba Anapus esmės“ kalba apie moralinę atsakomybę. O kaip jis ją suprato? Filosofas atsakė studentui: „Aš suprantu atsakomybę kaip atsakomybę už kitą asmenį, taigi kaip atsakomybę už tai, kas nėra mano reikalas ir kas manęs net neliečia; arba už tą, kuris kaip tik mane liečia [me regarde, „mane mato”], prie kurio aš prieinu kaip prie veido.“Atskleidžiant per jo veidą kitą asmenį, teigė filosofas, jis atskleidžiamas kaip tas, kieno atžvilgiu esi atsakingas. Taigi: „Galime sakyti, jog nuo tos akimirkos, kai kitas mane pamato, aš esu už jį atsakingas, net nesiimdamas šios atsakomybės jo atžvilgiu; jo atsakomybė įpareigoja mane. Ši atsakomybė peržengia to, ką aš darau, ribas. Paprastai esame atsakingi už tai, ką darome patys. Knygoje Kitaip negu būtis sakiau, kad atsakomybė iš esmės yra atsakomybė už kitą asmenį.“

O, kaip gerai šitos mintys tinka fotografijų kūrėjams – atsakomybė už tą, kurį fotografuoji.Tai, be abejo, turėjo ir turi omenyje tokie parodos ir albumo dalyviai, kaip Tadas Kazakevičius, Saulius Žiūra, Vidmantas Balkūnas,Ramūnas Danisevičius, Dmitrijus Matvejevas, Elvis Žaldaris.

Fotografija ir Kudirkos „Varpas“

Pasak vokiečių menotyrininko Z. Krakauerio,realistinės kypties fotografai daug nusipelnė, kad kad mūsų regėjmas neatsilktų nuo kitų šiuolaikinių gamtos pažinimo formų. Fotografija padeda naujai pamatyti, atpažinti visą regimojo pasaulio įvairovę. O atpažinimas teikia pasitenkinimą. Dar Aristotelis atpažinimo džiaugsmą laikė mokslinio ir meninio pasitenkinimo pagrindu. Tiesa, tai kiek vienpusikas požiūris, nes ne visada ir ne visoks atpažinimas būtinai turi kelti pasienkinimą. Jį kelia gamtos vaizdai, ypačsubtiliai nufotografuoti peizažai, o menkina aplinkos teršimas, aplaidumas, merkantiliškas naikinimas.Kategorijos „Gamta ir jos apsauga“nugalėtojas Saulius Žiūra iš paukščio skrydžio (galbūt dronu) užfiksavo nusikaltimą gamtai ir miestui, kai sostinėje buvo nukirstas šimtametis ąžuolas (52-53p.). Garsi ir bjauri plačiai nuskambėjus istorija. Gamtos gynėjams dar naretai tenka pralaimėti jos niokotojams, nes jau šaukštai būna po pietų. Ach, kaip mums trūksta tokių gamtosaugos entuziastų, kaip jaunoji švedų aktyvistėGreta Thunberg.

Senovės romėnai labiausiai troško dviejų dalykų – duonos ir reginių. Šiais laikais daugeliui duonos lyg ir pakanka. Gal todėl spaudos fotografijos konkurso organizatoriai panašios prasmės nuotraukų kategoriją pavadino „Kultūra ir pramogos“. Iš jos į almanachą pateko temos nugalėtojo Arvydo Gudo, Evgenijos Levin, Roko Morkūno, Ramūno Danisevičiaus, Sauliaus Žiūros, Stasio Skrebio, Mariaus Morkevičiaus, Gedimino Bartuškos, Ingos Juodytės darbai (40-51p.). Ką jau ką, o pramogas tai jau tikrai mes mėgstam. Grojam, šokam ir dainuojam. Užtat ne pramogos, o rimtos gynybinės užduotys rūpi mūsų kariuomenei. Iš jos gyvenimo tikroviškų vaizdų pateikia temos nugalėtojas Eimantas Genys, Ieva Budzeikaitė, Paulius Peleckis, Kazimieras Linkevičius, Yauhen Yarchak, Saulius Žiūra, Ramūnas Danisevičius, Alfredas Pliadis. Įdomu prisiminti, kad apie fotografijos naudą kariniams tikslams 1889 metais rašyta Vinco Kudirkos redaguotame, bet dar visai neiliustruotame „Varpo” pirmajame numeryje. Svarstytos aerofotografijos galimybės iš oro baliono (juk lėktuvų dar nebuvo): „Netoli Paryžiaus įrengta jau mokslavietė dėl kareiviu-aeronautu, kurie tenai mokinasi kariszkos taktikos tinkanczios ar dėl naikinimo prieszininku isz pat debesu, metant torpėdos į miestus ir poziciją prieszingos armijos. Ar dėl susineszimo apsuptu miestu, ar del padarymo librofotografiszko paveikslo vietu, užimtu prieszininkais.“ Deja, kaip rodo kartus žmonijos patyrimas, karas yra kvailiausias žmonių išradimas, už kurį brangiausiai mokama. Pirmiausia –žmonių gyvybėmis, kurios jokiais pinigais neįkainojamos.

Diplomatija ir žaibiška reakcija

Kiek keistokai parinktos fotografijos kategorijai „Diplomatija“. Ją, kaip jau įprasta, pradeda kategorijos nugalėtojo darbas. Tai, galima sakyti, padebesiuose daryta Sauliaus Žiūros nuotrauka, kai,sustoję ant Vilniaus TV bokšto stogo, rankų paspaudimu sveikinasi Lietuvos banko valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus ir sostinės meras Valdas Benkunskas (72p.). Įvykio proga – išskirtinės kolekcinės monetos „Vilniui – 700“ pristatymas. Bet neaišku, prie ko čia ta diplomatija, nes nei vienas, nei kitas nuotraukos herojai nėra diplomatai. Užtat Stasys Skrebys nufotografavo tikrą diplomatą, JAV ambasadorių Lietuvoje Robertą Gilchristą, kuris Ožkų festivalyje Ramygaloje bučiuoja šventiškai papuoštą tikrą Bistrampolio dvaro ožką Ziką (73p.).

Tikrai žaibiškos reakcjos reikia fiksuojant sportinius įvykius. Tai gerai matosi iš kategorijoje „Sportas“ pateikiamų fotografijų (80-89p.). Dirbant judrioje (kad ir sportinėje) aplinkoje nėra jokio laiko galvoti apie grakščią kompoziciją ar spalvų (šviesotamsos) balansą. Per pasąmonę veikia ankstesniu patyrimu pelnytas įgudimas. Tai -„akimirkos galia“ arba„lemiamas momentas“, kaip jį vadino prancūzų fotografijos klasikas Anri Kartje Bresonas(HenriCartier-Bresson) (1908 – 2004).Tai galioja ne tik sportinei, bet ir reportažinei fotografijai apskritai. „Lemiamu momentu” nufotografuoti žmonės ar įvykiaitampa prasmingi ir net pamokantys. Kaip sakė amerikiečių rašytoja ir menotyrininkė Susan Sontag, atrodo, jog žmonija vis dar stoviniuoja Platono oloje, senoviniu įpročiu gėrėdamasi vien tiesos atšvaitais. Bet mokytis iš fotografijų yra ne tas pats, kas mokytis žiūrint į senesnius, amatininkų padarytus, atvaizdus. Pirmiausia aplinkui yra kur kas daugiau mūsų dėmesio reikalaujančių vaizdų. Jų inventorizacija prasidėjo 1839 metais, ir nuo to laiko fotografuojama, rodos, viskas. Toks fotografuojančios akies nepasotinamumas pakeičia įkalinimo oloje – mūsų pasaulyje – sąlygas.

Žurnalistikos pedagogas Virgilijus Juodakis sako, kad fotoreportažas – taifotožurnalistikos žanras, kuris turi atsakyti į klausmus: Kas? Kur? Kada? Kaip? Jo objektas – tai įvykis su užuomazga, kulminacija ir atomazga, su pradžia ir pabaiga. Fotoreportaže turi būti nemažiau kaip trys fotografijos. Taip pat privaluišlaikyti laiko, veiksmo ir vietos vienybę. Gal ir ne itin tiksliai visų tų princpų laikėsi „Reportažo“ temos nugalėtojas Vidmantas Balkūnas, tačiau jam pavyko parodyti muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų darbo esmę nustatant ir sulaikant kontrabandininkus (98-99p.).

Kur prasideda ir baigiasi fotografija?

Epine reportažo atmaina galima laikyti fotopasakojimą. Taip pavadintai kategorijai buvo priskirti Tado Kazakevičiaus, Pauliaus Peleckio,
Bartosz Frątczak darbai. Fotografijoje galima įžvelgti dvi laiko reikšmes – chronologinę-istorinę („vaizdinę atmintį”) ir techninę („sustabdytą akimirką”). Pirmoji sutampa su būties reiškinių tėkme ir įprasmina visa, ką nutvieskia šviesa. Antroji – tai trumputės laiko atkarpėlės, per kurias, autoriaus valia, šviesa „įrašo” vaizdą jai jautriose laikmenose (nuo stiklo plokštelės, filmo juostelės iki skaitmenos). Taigi, per laiko ir šviesos jungimąsi atsiranda fotografija, kurios oficialaus paskelbimo 185-ąsias metines minėjome 2024-aisiais. Fotografija įamžina, savotiškai „mumifikuoja“ laiką. Todėl šią jos savybę vokiečių kritikas A. Bazenas vadina „mumijos kompleksu“. Tačiau jis, pernelyg iškeldamas „objektyvo objektyvumą“, sumenkina kūrėjo vaidmenį: „Fotografijoje – šiame natūraliame atvaizde pasaulio, kurio nesugebame ar nenorime pamatyti – pati natūra atlieka kažką tokio, kas jau nėra vien mėgdžiojimas: ji pakeičia menininką. Gali net aplenkti jį ir jo gebėjimą kurti. Nufotografuota objekto būtis turi savyje kažką iš modelio egzistencijos, kaip, pavyzdžiui, piršto atvaizdas nuo piršto.“ Toks objektyvizmas žiūrovą palieka patį sau, jo pažintiniai ir meniniai interesai neaktyvinami.

Kartais teigiama, kad vis dar neturime aiškių teorinių kriterijų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kur baigiasi dokumentinė ir kur prasideda „grynoji meninė“ fotografija. Mat fotografijos kritikoje ir tuo labiau praktikoje ryškaus jų skirtumo neįmanoma nubrėžti. O ir ar verta perdėtai to siekti? Juk dokumentiškumas ir meniškumas fotografijose yra greta, jie tiesiog neatsiejami. Meniškas gali būti ir išgyvenimo išgriebtas reportažo kadras ir subtiliai sukonstruota kompozicija. Talentingi fotografai plečia mūsų vizualinio suvokimo galimybes. Apie tai vienas žymiausių reportažinės fotografijos populiarintojų, pirmosios visą pasaulį apėmusios tarptautinės parodos „Žmonių giminė“ („Family of man“) rengėjas niujorkietis Edvardas Steichenas (Edward Steichen) rašė: „Kai aš tik pradėjau domėtis fotografija, galvojau, kad ji priklauso vienam iš dailiųjų menų. Šiandien manau kitaip. Fotografijos pašaukimas – skatinti žmonių tarpusavio supratimą ir padėti žmogui susigaudyti pačiam savyje. O tai vienas sunkiausių uždavinių pasaulyje.“

Knygos – ne vien fotografijų ar teksto autorių, bet ir kitų leidybos dalyvių bendras kūrinys. Almanachą „Lietuvos spaudos fotografija ‘24″ kūrė ir sudarė Evgenia Levin, maketavo dizainerė Ramybė Glinskytė, leidėjo laurai priklauso Lietuvos žurnalistų sąjungai. Geras šios knygos įspūdis – tai ir spaustuvės „Petro ofsetas“ nuopelnas. Lietuvos fotomenininkų sąjungos įkūrėjas Antanas Sutkus yra sakęs, kadfotografijos ir poligrafijos santykis panašus į kompozitoriaus ir orkestro dirigento bendravimą. Juk galima ir genialų kūrinį blogai sugroti, o kartais vidutiniškas opusas, atliktas žymaus orkestro ir genialaus dirigento, pakyla beveik iki klasikos. Geru žodžiu verta pažymėti fotografijas palydinčius tekstus. Tik gaila, kad nenurodyta, kas juos rašė, redagavo, vertė į anglų kalbą. Užtat ilgokas sąrašas padėkų almanacho leidybos rėmėjams. Suprantama – pelnytų, nes be rimtos paramos leidyba ant popieriaus nebūtų įmanoma.

Tikėkimės, kad fotožurnalistų „orkestras” (t. y. LŽS Spaudos fotografų klubas), ir ateityje mus džiugins brandžiais darbais – konkursais, parodomis, almanachais. Telieka palinkėti neblėstančios kūrybinės sėkmės.

2024 02 24