Kultūros istorija. ALFREDO KUHLEVINDO beieškant

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.

2023-03-21

Medinė Vilkaviškio bažnyčia

Kiekvieną kartą, kai pamatome savo gimtojo kaimo ar miestelio vaizdą, užfiksuotą praėjusio amžiaus pradžioje, nustembame: sustingo praeities pasaulis ir užmirštas laikas. Nustembame ir pagalvojame, kad kadaise galėjo būti kitaip, kitoks gyvenimas, kitokie drabužiai, kitokia gyvenimo dvasia.

Tik grindinio akmenys ir per karą nesugriauti pastatai išliko tie patys .Ir tik kai kurie atskaitos taškai ir žymės gali šiandien padėti atrinkti tos vietos fotografavimo tašką.

Taip jau susiklostė istorinės aplinkybės, kad pirmuosius Užnemunės apylinkių vaizdus fotografavo ne tuomet dar retas lietuvių inteligentas, galbūt šį tą žinojęs apie fotografiją, ar caro armijos pareigūnas, o patyręs karo reportažų specialistas Alfredas Kuhlevindas (Alfred Kuhlewind) ir kiti kaizerinės vokiečių armijos fotografai. Tačiau daugiausia užfiksuota A.Kuhlevindo lietuviškų vaizdų. Tai garsi atvirukų serija ,,Rytų karo vaizdai“.

Kodėl kraštovaizdį fotografavo atvykėlis? Juk pirmosios ateljė šiame krašte įsisteigė 1864-1865 m. ir jau tada būtų galima išvardinti dešimtį miesteliuose dirbusių fotografų pavardžių. Deja, fotogafuoti ne patalpose, ne studijoje buvo uždrausta. Tai visų pirma lėmė carinė cenzūra. Pagal įstatymus leidimą atidaryti atelje galėjo duoti tik gubernatorius.Nuotraukos turėjo būti registruojamos, o ateljė savininkas privalėjo privalėjo turėti albumą, kuriame kiekviena nuotrauka būtų pažymėta atskiru numeriu. Norint fotografuoti ne studijoje, o lauke, reikėjo atskiro leidimo. Strategiškai svarbiose vietose fotografuoti buvo galima tik gavus srities kariuomenės vado leidimą. O kas yra strateginė vieta, nuspręsdavo caro valdininkas. XIX pabaigoje buvo iš vis draudžiama fotografuoti geležinkelį, Nemuną ir jo aplinkes 5 varstų atstumu, Alytaus įtvirtinimus bei jų apylinkes 10 varstų atstumu…

Tačiau po keliasdešimt metų padėtis pasikeitė.Pirmasis pasaulinis karas bei vokiečių laimėjimai, kai 1915 metų vasarą, po beveik metus trukusių atkaklių ir permainingų kovų vokiečiai išstūmė rusų kariuomenę anapus Nemuno.

Nauji dirigentai ir karo strategai Užnemunėje sugalvojo naujas melodijas, naują propagandą, siekusią parodyti kaizerio laimėjimus, pakelti kareivių ir jų namiškių ūpą.

Užplūdus kraštą vokiečių kariuomenei, kareiviams buvo leista patenkinti žmogiškąjį sentimentalumo poreikį – nusiųsti laiškelį mylimajai, mamai, sesei… Iš dislokavimo vietos į gimtuosius kraštus ėmė keliauti atminimo kortelės, atvirukai su Užnemunės vaizdais. Tokių vaizdų su asmeniniais užrašais ir palinkėjimais dar galima surasti, pvz., pas kolekcininką marijampolietį Alfonsą Mykolaitį, kituose asmeniniuose albumuose. Nemažai medžiagos sukaupta Marijampolės ir Vilkaviškio kraštotyros muziejuose.

Lenkijos Suvalkų kraštotyrininkai išleido nuostabią knygą, pavadintą ,,Kairiajame Nemuno krante”. Čia sukaupta išsami informacija apie XIX ir XX a. pradžios šio krašto gyvenimą.

Kaip teigia lenkų kraštotyrininkas Kržyštofas Sklodovskis, fotografuotinis Suvalkų gubernijos apylinkių ,,portretas“ pasirodė dar anksčiau negu vokiečių atvirutės – 1898 metais, kai Lenkijos Karalystės paštas pradėjo leisti atvirukus, pavadintus ,,iliustruota koprespondencijos kortelė., rusiškai ,,otkrytka“.Seniausius XX amžiaus gubernijos atvirukus su miestų vaizdais spausdino Varšuvos leidėjai J. Siusarskis ir S.Vžezinskis, nes jie pirmieji gavo valdžios leidimą. Netrukus prie jų prisijungė Suvalkų gubernijoje gyvenantys ir dirbantys leidėjai: litografijos savininkas Suvalkuose Moiša Ferdinandas, L. B. Skebielskis, Marijampolėje – knygyno savininkas I.Veisbergas, Vilkaviškyje – fotoateljė savininkas M.Jasvoinas. Daugiausia vietinių atvirukų išleista su gubernijos sostinės Suvalkų vaizdais. Daug rečiau leidėjai įamžindavo Marijampolę, Kalvariją, Vladislavovą (K.Naumiestį), Vilkaviškį. Čia dažniausiai buvo užfiksuoti gražūs, bet statiški pastatai, šventovės, pagrindinės gatvės. Galima priskaičiuoti dešimtis atvirukuose pasikartojančių motyvų, tačiau dauguma šių vaizdų statiški.

Kaizerinėje Vokietijoje leistų atvirukų tematika ir siužetai kiek kitoki. Vaizdas dinamiškesnis: gatve rieda vežimai , automobiliai, Šešupėje prie Marijampolės tilto pilna gyvybės,arkliai, raitelis, skalbėjos – žvelgia tarsi iš Breigelio paveikslo.Sprendžiant iš to, kad dauguma šių atvirukų yra išleista Kenigsberge Kahan@Co G.m.b.H leidykloje, tai gal ir šių atvirukų autorius Alfredas Kuhlevindas (Alfred Kuhlewind) yra kilęs iš Karaliaučiaus.Gaila, kad apie šį fotografą žinome tiek nedaug, o juk jis vienas pirmųjų meistriškai fotografavo Užnemunę. Ir ne tik todėl, kad gal turėjo geresnę fototechniką, bet ir todėl, kad nebuvo studijinis fotografas. Tuo pačiu metu šiose vietovėse estas Paasuke ,,Vyzdys” 2004 Nr.) filmavo Užmenunės, Marijampolės, Suvalkų, Lazdijų, Virbalio vaizdus, tiek čia informacijos ir kraštotyrininkui, etnografui, fotografijos mylėtojui. Šias fotografijas galima pavadinti fotožurnalistikos užuomazga, net, jei ir autorius atviruke nenurodomas, galima jį atspėti pagal braižą. A. Kuhlevindas vertas tyrinėtojų dėmesio.

Šalia A.Kuhlevindo, Užnemunės teritorijoje fotografavo ir kiti patyrę vokiečių karo reportažo specialistai Francas Beras (Frantz Beer), Georgas Stilkė (Georg Stilke), Hansas Tomforas (Hans Tohmfor), O. Ziegleris (O.Ziegler). Be jau minėtų, atvirukus apie Užnemunę leido: Fritz Krauskopf (Kenigsbergas), Georg Stilke (Berlynas),Gebruder Hochland (Kenigsbergas) ir kiti.

Niekas nedingsta be pėdsakų, nors Antrojo pasaulinio karo metu Karaliaučius buvo visiškai sugriautas. Gal dalis fotoarchyvų kažkur guli muziejuose, saugyklose Europos Sąjungos, Rusijos erdvėse ir tik laukia kruopštaus tyrinėtojo. Neseniai garsi fotografijos firma Getty images, leidžianti fotografijų knygas apie žmonijos gyvenimą, bruožus knygoje ,,1910 m.“ patalpino nematyta atvirutę iš serijos “Rytų karo vaizdai. Vokiečių kareiviai įžengia į degančius ir nuniokotus Šiaulius.Karas oficialiai pasidaigė Rytuose, bet dar daug metų prabėgs kol įstatymai ir teisingumas sugrį į šį regioną. 1916 m.”. Tokiu prierašu palydi fotografiją, kuri vienintelė šioje knygų serijoje pamini Lietuvą.

Valentinas Juraitis