| Pirmas pasisakymas.
Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) pirmininkė Vilma Samulionytė ir valdyba, kurią sudaro LFS nariai Vėtrė Antanavičiūtė-Meškauskienė, Arūnas Baltėnas, Gintaras Česonis, Gediminas Juška, Tadas Kazakevičius, Alvydas Lukys, Agnė Narušytė, Andrius Repšys, Danguolė Ruškienė, Saulius Saladūnas, Gytis Skudžinskas, Donatas Stankevičius, Marija Šileikaitė-Čičirkienė, Regina Šulskytė, Virgilijus Usinavičius-Augulis, Arturas Valiauga, reaguodami į sausio 13 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, kuris anuliuoja ne tik išankstinio balsavimo rezultatus, bet neatsižvelgia ir į tiesioginio balsavimo baigtį suvažiavimo metu, bei nepaiso aukščiausio LFS valdymo organo, suvažiavimo, sprendimų, nusprendėme kreiptis su skundu į apeliacinės instancijos teismą.
Manome, kad byla buvo išnagrinėta paviršutiniškai, nekreipiant dėmesio į daugelį aktualių aplinkybių, teismo sprendime pasigendama argumentacijos, dėl ko teismas atmetė daugumą mūsų raštu išdėstytų ir bylos nagrinėjimo metu išsakytų argumentų. Teismo sprendimas yra neįsigaliojęs, kol nesuėjo 30 dienų apeliacijos terminas. Taigi Lietuvos fotomenininkų sąjunga yra oficialiai valdoma esamų, teisėtai išrinktų valdymo organų – valdybos ir sąjungos pirmininko. Skundui atsidūrus apeliaciniame teisme, šis teismo sprendimas neįsigalios, kol apeliacinis teismas neišnagrinės bylos ir nepaskelbs savo verdikto.
Visi iki šiol pasirodę straipsniai su skambiomis antraštėmis apie neteisėtą valdžios išrinkimą, procedūrinę netvarką bei rinkimų neskaidrumą yra neigiamos nuomonės tendencingas formavimas organizacijos nenaudai, kam mes griežtai nepritariame.
Bylos iniciatoriai yra du asmenys: menotyrininkė Margarita Matulytė, kuri praktiškai nedalyvauja Lietuvos fotomenininkų sąjungos veikloje paskutinius 15 metų ir LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Darius Vaičekauskas, kuriam naujai išrinkta sąjungos vadovybė yra pareiškusi reikalavimus dėl LFS Klaipėdos skyriaus patalpų neteisėto naudojimo ir atlaisvinimo, ir kurių jis nevykdo prisidengdamas šiuo teismo procesu.
LFS pirmininko rinkimuose 2024 m. varžėsi du fotografai – Vilma Samulionytė ir Tadas Kazakevičius.
Lietuvos fotomenininkų sąjungos administracijos inf.
Antras pasisakymas.
Kolegės ir kolegos,
sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną, buvo paskelbtas teismo sprendimas – Lietuvos fotomenininkų sąjungos 2024 m. balandžio 15 d. įvykusio 23-ojo rinkiminio ataskaitinio pakartotinio suvažiavimo sprendimai pripažinti negaliojančiais.
Šį laišką pradėjome rašyti užvakar, jis buvo trumpesnis ir kiek kitos – saikingesnės – tonacijos, tačiau nutarėm kreiptis į Jus, kolegės ir kolegos, neformaliai. Komunikacijos stilių pakeitė mūsų vienas veiksmas, kurį tarpusavy pavadinome eksperimentu: ketindami su LFS bendruomene pasidalinti informacija, paprašėme Vilmos Samulionytės Jūsų elektroninių pašto adresų, žinoma, kaip ir spėjome, mes jų negavome, bet mūsų prašymas inspiravo LFS pranešimą:
https://www.photography.lt/lt/naujienos/lfs-pozicija-vykstancio-s1g3.html
Įsivaizduojame, kaip kiekvienas iš mūsų skirtingai reagavome į šį skelbimą, ir puikiai suprantame, kodėl jis yra tokio turinio ir tokios retorikos. Silpstanti galia visada pasirenka puolimą, o chrestomatiniai pavyzdžiai alsuoja prie mūsų sienų. Teiginio, kad „byla buvo išnagrinėta paviršutiniškai“, net nekomentuosim, paskaitykit patys (pridedame oficialų dokumentą – teismo sprendimą, kurio oficialiame LFS pranešime nerasite).
Mums svarbu, kad susipažintumėte su teisiniu dokumentu ir išgirstumėte mūsų iniciatyvos motyvus. Jokių užkulisinių žaidimų nežaidžiame, jeigu kalbame, tai atvirai ir viešai, neplatiname jokių gandų, neformuojame jokių sau naudingų nuomonių, nebuvo ir nėra jokio sąmokslo, neturime jokių slaptų ketinimų, mumis niekas nemanipuliuoja, absoliučiai niekas mums už nugarų nestovi, nesam kvaili ir naivūs, nesiekiam tokia kaina nieko, kas mums yra primetama, bet išreiškiame pilietiškumo poziciją, deklaruojame idėjinius principus ir siekį priklausyti skaidriai, demokratiškai ir teisėtai veikiančiai bendruomenei.
Priminsime, kad į teismą teko kreiptis tik po to, kai pastebėję pirmininko rinkimų ir suvažiavimo procedūrų pažeidimus, mes visų pirma pasisakėme per suvažiavimą ir informavome apie tai susirinkimo dalyvius, kreipėmės į organizacijos administraciją siūlydami konstruktyviai spręsti mūsų, kaip sąjungos narių, teisėtai keliamus klausimus. Tačiau pagrįstai argumentuotos problemos buvo ignoruotos, todėl dėl šios situacijos teisinio įvertinimo ir išaiškinimo mes kreipėmės į Kultūros ministeriją ir Lietuvos meno kūrėjų asociaciją. Šios institucijos tokio pobūdžio veiksmus, pažeidžiančius protingumo ir sąžiningumo principus, rekomendavo skųsti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
Vis dėlto LFS pranešime buvo smalsu (atleiskit, bet ir šiek tiek juokinga) perskaityti savo (ieškovų teisme) charakteristikas. Trumpai pakomentuosim.
Apie Margaritą Matulytę, „kuri praktiškai nedalyvauja Lietuvos fotomenininkų sąjungos veikloje paskutinius 15 metų“:
Per minimus paskutinius 15 metų Matulytė vykdė fotografijos tyrimus, rašė knygas, skelbė mokslinius straipsnius, skaitė pranešimus konferencijose, kuravo parodas ir t. t. Iš svarbesnių darbų galim paminėti kompleksinį Vito Luckaus kūrybos atodangų projektą, LFS Kauno skyriaus inicijuotą ir administruotą, o jo rezultatas toks: 2013 m. surengta paroda „Siūlau naują pasaulį“ Nacionalinėje dailės galerijoje, kurios kuratorė – Matulytė, 2014 m. išleista 3 tomų kūrybos retrospektyva, kurios sudarytoja ir tekstų autorė – Matulytė, 2015 m. tapusi Tarptautinio fotografijos festivalio Rencontres d’Arles premijos už metų geriausią istorinės fotografijos knygą laureate (priminsim, kad premija skiriama ne už dizainą, o už turinį, kurį savo tyrimų pagrindu sudarė ir parašė Matulytė, ir tai yra Lietuvos pirmasis ir kol kas vienintelis tokio lygio įvertinimas). Tiesa, 2019 m. Matulytė buvo įvertinta LFS premija už reikšmingą profesionalią Lietuvos fotografijos sklaidą Lietuvos ir užsienio auditorijoms, ilgametį indėlį į istorinius tyrinėjimus. Darbų buvo ir tebėra labai daug, visų laiške neišvardinsi, todėl su aktualiausiais paskutiniųjų bent penkerių metų rezultatais galit susipažinti priede (Matulytės 2020–2024 m. darbai).
O kaip turi pasireikšti dalyvavimas? Kolegės ir kolegos, pasidalinkit patirtimi, kaip LFS veikloje dalyvaujat Jūs?
Apie Darių Vaičekauską, „kuriam naujai išrinkta sąjungos vadovybė yra pareiškusi reikalavimus dėl LFS Klaipėdos skyriaus patalpų neteisėto naudojimo ir atlaisvinimo, ir kurių jis nevykdo prisidengdamas šiuo teismo procesu“:
1997 m. Klaipėdos miesto savivaldybė (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1447, 1996-12-16) pastatą adresu Tomo g. 7 perdavė LFS Klaipėdos skyriui, priimant jį LFS nuosavybėn. Nuo tų metų iki šios dienos pastatas buvo naudojamas bei administruojamas LFS Klaipėdos skyriaus, remiantis pasirašytais LFS pirmininkų (A. Sutkaus, J. Staselio, G. Česonio, G. Skudžinsko) įgaliojimais su LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkais (A. Jankūnu, A. Stubra, R. Treigiu, D. Vaičekausku).
2024 m. spalio 25 d. LFS Klaipėdos skyrius gavo pranešimą (Nr. 055), pasirašytą LFS pirmininkės V. Samulionytės, kuriame reikalaujama, kad LFS Klaipėdos skyrius iš patalpų išsikeltų iki 2024 m. lapkričio 27 d. Šiame pranešime nėra nurodoma, jog tai yra LFS Valdybos sprendimas – jis pasirašytas tik LFS pirmininkės. Atsakydami į šį pranešimą, nurodėme, kad pranešimo gavimo metu LFS nariai Matulytė ir Vaičekauskas yrą pateikę ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl LFS valdymo organų legitimumo.
Manome, kad pagrįstai siekiant iškeldinti LFS Klaipėdos skyrių iš pastato, kuriame skyrius vykdo veiklas ir jį administruoja 27 metus (su LFS pirmininkų įgaliojimais) yra būtinas legitimus LFS Valdybos sprendimas, priimtas LFS Valdybos posėdyje, kuriame dalyvautų ir LFS Klaipėdos skyriaus atstovai.
Post scriptum
Pažvelkime į šiuos įvykius iš perspektyvos, kaip į trumpalaikę organizacijos dabarties stadiją. Juk mes visi kartu rašome bendrą istoriją: išgyvename štilį, pakilimus ir kritimus, mutuoja tradicijos ir keičiasi santvarkos, verdame įvykių sūkuryje, vienaip ar kitaip kaupiame šiandieną liudijantį faktų archyvą, savanoriškai deklaruojame arba fiksuojame reakcijas, bendraminčių rateliuose ar teismo posėdžiuose atskleidžiame savo stiprybes ir silpnybes. Tai didžiulis mūsų patirties bagažas, kurį vertins ne teismas, o istorija. Tarsi gaila, kad ta kova yra ne idėjų lygmenyje, bet net ir šie LFS pranešime nuskambėję merkantiliniai interesai iš tikrųjų yra labai vertingi. Tiesiog reikia laiko įvertinimui, atsinaujinimui, naujos dvasios ir nepriklausomų protų įsikūrimui. Mūsų užduotis yra visa tai persirgti, fiziškai nesusišaudyti, sukaupti tą begalinę prieštaravimų masę ir paskleisti ją tame ateities rūke, kuris vis tiek kažkada išsisklaidys. Nuoširdžiai visiems to ir linkime. Ačiū už viešus ir privačius nuomonių išsakymus, ačiū už tylėjimą, kuris, beje, niekada nebūna tuščias, visada kažką išreiškia, tik prasmės išryškėja lėčiau, nei kartais norėtųsi. Mūsų istorija tęsiasi, mūsų istorija rašoma mūsų pačių. Ačiū Jums, kolegės ir kolegos!
Pagarbiai,
Margarita Matulytė, Darius Vaičekauskas |
