Pokyčiai Kambodžoje. Progresas arba antrasis sezonas (ne)toje pačioje šalyje

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.
Share on facebook
Facebook
Share on linkedin
LinkedIn
Share on email
El.paštas
Share on print
Spausdinti

 

 

 

 

 

 

 

Antrajam darbo sezonui Kambodžoje (primenu, kad europietiška žiema – pietryčių Azijoje pats sezono įkarštis) grįžau praėjus maždaug šešiems mėnesiams. Atrodo, kas galėtų pasikeisti per tokį sąlyginai trumpą laiką. Pirmojo pasaulio šalyse turbūt niekas, išsskyrus kokį naujai suremontuotą pastatą, pažalintą parką ar naujai atidarytą restoraną. Bet kai kalba eina apie vieną iš silpniausiai išsivysčiusių šalių (pabijojau žodžio „neišsivysčiusi“), pasikeitimus gali iš tolo išvysti, pajausti ir išgirsti.

Išdaužyti keliai ir intensyvesnis eismas

Pirmomis dienomis grįžus ir užsėdus ant mopedo kaip keleivei, pamaniau, kad mane vežusio draugo vairavimo įgūdžiai labai suprastėjo, nes kratėmės kaip niekada stipriai. Tačiau vairuotoją kaltinau be reikalo, nes po poros dienų atsisėdusi už vairo pati, supratau, kad kelių būklė ypač bloga. Pagrindiniame kaimo kelyje ir jį su miestu jungiančiame tiek duobių, kad jų neįimanoma apvažiuoti. Žinoma, galima kaltinti prastą kelių kokybę ir ilgą lietaus sezoną, kuris kelius smarkiai apgadina, bet šįkart tai kažkas daugiau. Kaltininkas – padidėjęs kursuojančių sunkvežimių ir tralų skaičius, kuris, maža to, kad gadina kelius, dar sukelia ir didžiausius dulkių debesis. Važiuojant į miestą nepatartina rengtis šventiškos eilutės, nes keliai purvo nepagailės, o kur dar laukiantis priverstinis dulkių valymas nuo veido.

Prakalbus apie sunkvežimius būtina paminėti ir jų vairuotojų įsivaizdavimą, kad jie – kelių valdovai ir jiems galima lenkti, kada saugu ir kada ne, ir važiuoti lyg jų spidometras būtų sugedęs. Pirmą kartą važiuojant mopedu į už dviejų valandų esantį miestą, buvo truputį baugu. Reikia būti pasiruošus bet kuriuo momentu pasitraukti nuo važiuojamosios dalies į pakraštį ir neišsigąsti pravažiuojančių sunkvežimių pypinimo (jie taip įspėja motociklų vairuotojus apie savo buvimą), kuris daugiau išmuša iš vėžių nei padeda. Keli mano draugai virto būtent sunkvežimių „išprašyti“. Laimei, ne per stipriai ir kad įbrėžimai sugyja. Norint įžvelgti ką nors teigiama, reikia tikėtis, kad tai paskatins vietinius važinėti su šalmais, nes kol kas tai – reta praktika, o padariniai skaudūs.

Įvažiavimas į didžiulį statybų kompleksą. Neaišku, ką užrašas reiškia, bet, aišku, kad vakariečiai čia nelabai pageidaujami

Lyg grybai po lietaus dygstantys statybų objektai

Keliuose kursuojančių įžūlių sunkvežimių priežastis – intensyvios statybos, vykstančios aplink. Statybos vyksta visoje Kambodžoje, bet, aišku, daugiausia sostinėje ir prie jūros. 2016 m. Kambodžos vyriausybėpatvirtino 2 636 statybų projektus, kurių vertė 8,5 milijardo JAV dolerių (Kambodžos žemės valdymo, miestų planavimo ir statybų ministerijos duomenys), o tai beveik tris kartus daugiau nei 2015 m. Tarp patvirtintų projektų daugiausia numatoma statyti apartamentų, daugiabučių, viešbučių, biuro patalpų, prekybos centrų.

Sianukvily vykstančios statybos neatpažįstamai keičia miesto veidą ir nebūtinai į gera. Šis miestas, prasidėjęs nuo uosto, be kolonijinės architektūros ir planavimo statant, grožiu niekada nepasižymėjo, bet dabar jį bjauroja dar ir gargariški bet kur ir bet kaip statomi daugiaaukščiai viešbučiai, apartamentų kompleksai ir kazino. Daugelis smulkesnių verslų priversti apleisti savo valdas ir keltis iš miesto į kaimą, kuris taip pat savo ruožtu plečiasi. Apima tikrai keistas jausmas, kai vieną dieną dar valgai savo pamėgtame restorane, o po savaitės jis jau nušluotas nuo žemės paviršiaus, nes žemes įsigijo koks nors turtuolis magnatas, kurio vizija – viešbučių kompleksas.

Otres kaimo, ypatingai plotų arčiau jūros, statybomis paremtas progresas taip pat neapleidžia. Prie jūros ir ne tik poilsiautojus kankina septintą ryto ar dar anksčiau prasidedančios statybos, kurios nutilsta tik per vietines šventes. Dvi su puse kaimo gatvės šiemet turi dvigubai daugiau restoranų ir turizmo agentūrų, kainos už nuomojamą žemę auga ir daugelis užsieniečių, čia įsikūrusių dėl ramybės ir pigumo, dabar jau savo verslus bando parduoti ir kraustytis kur toliau į Kambodžos gilumą arba dairytis atgal į vakarus.

Griežtesnė vizų tvarka ir bandymai rinkti mokesčius

Dar viena priežastis, dėl kurios Kambodžoje gyvenančių vakariečių skaičius gali sumažėti, griežtesnė vizų išdavimo tvarka. Pernai metais pusės ir vienerių metų neturistinės vizos buvo išduodamos į kairę ir į dešinę. Atvažiuoji, susimoki apie 300 JAV dolerių už metinę vizą ir gali sau netrukdomais gyventi ir netgi verslais užsiimti. Nuo 2017 m. spalio pagal pasikeitusią tvarką ilgalaikės vizos išduodamos tik su darbo leidimas arba pateikiant banko išrašus, kad turi pakankamai lėšų pragyvenimui. Nuo naujųjų metų net ir trijų mėnesių viza buvo apribota. Dabar be papildomų popierių daroma tik mėnesinė turistinė viza, kurią esant šalyje galima pratęsti tik kartą, nesuteikianti leidimo dirbti. Galimybė užsieniečiams gauti verslo leidimą ir nuomojamoj žemėj (kaip ir kitose pietryčių Azijos šalyse užsieniečiai savo vardu žemės pirkti negali) atidaryti parduotuvę, kavinę ar šuniukų kirpyklą, liko nepakitusi, dėl ko Kambodža ir toliau lieka populiari tarp vakarietiško kapitalizmo išvargintų pabėgėlių iš pirmojo pasaulio.

Dar viena biurokratinė naujovė – bandymas registruoti verslininkus ir juos apmokestinti. Pernai metais nusipirkai turisto ir verslo leidimus ir pirmyn. Šiemet inspektoriai, uniformuoti ir labiau panašūs į kelių policininkus, apsilanko netikėtai ir dar po penkis, nes taip, matyt, rimčiau atrodo, o ir patiems drąsiau. Reikalauja užpildyti gaunamų mėnesinių pajamų ir išlaidų formą, pagal kurią nustatys, kokį mokestį reikės mokėti. Nelabai aišku, kaip jie ketina patikrinti informacijos teisingumą, bet čia jau uniformuotųjų bėda. Taip pat privaloma susimokėti logotipo mokestį (10 dolerių per metus, kuriuos, jei naudojiesi visur Kambodžoje kabinamais vietinių aludarių ženklais su ten užrašomu tavo verslo pavadinimu, už tave sumoka „Angkor“ arba „Cambodia“ alaus gigantai), užsiregistruoti mokesčių inspekcijoje (reigstracija – 5 doleriai) ir susimokėti metinį 100 dolerių mokestį plius tai, ką apskaičiuos gerbiamieji inspektoriai. Pastangos rinkti mokesčius, kad ir tokios vaikiškai „bandau darau“ juokingos, aišku, sveikintinos, juolab, jei galime tikėtis, kad bent dalis jų nukeliaus ne į partijos kišenę, o į infrastruktūros plėtrą ir bent kažkokiu būdu grįš žmonėms.

 

Kinijos atėjimas

Dauguma statybų ir pramonės investicijų atkeliauja iš Kinijos. Kambodžos vyriausybei (premjerui Hun Senui ir jo partijai) labai paranku bendradarbiauti su Kinija, nes Kinija kitaip nei vakarai nereikalauja laikytis politinio skaidrumo, saugumo ir žmogaus teisių normų.

Kinijos buvimas jaučiamas visur – nuo kiniškų užrašų, vien tik kiniečiams skirtų restoranų iki kiniečių turistų. Neaišku, ar jų invazijos tikslas patiems čia kraustytis, ar tiesiog investuoti pinigus. Aišku, tik viena, kad pinigų jie turi. Tik panašu, kad tai ką jie stato, nelabai padės kambodžiečiams ir jų augančiai vidutinei klasei. Dauguma prabangių namų ir viešbučių jiems bus neįkandami ir mažai tikėtina, kad statomi objektai suras savo pirkėją, bus rentabilūs ir nestovės tušti. O kur dar silpna Kambodžos infrastruktūra. Nelabai aišku, kaip prasti keliai, nepajėgi vandens tiekimo sistema, efektyvių nuotekų ir tvarkymosi su šiukšlėmis sistemų nebuvimas, pajėgs aptarnauti tiek objektų. Liūdna, bet susidaro toks vaizdas, kad vykstančios statybos trumparegės ir neapgalvotos. Reikia tikėtis, kad jos bent jau sukurs kambodžiečiams darbo vietų.

O ką mano vietiniai apie Kinijos invaziją? Dauguma kalbintų nėra labai patenkinti. Dirbantys turizmo sektoriuje bando susitaikyti su mintim, kad teks aptarnauti kiniečius ir/arba jiems dirbti, ir mokosi kiniečių kalbos, nors ir nenoromis, nes kiniečių turistai nepasižymi nei mandagumu, geranoriškumu ir kalbų mokėjimu. Kiti, priešingai, ragina boikotuoti Kinijoje pagamintus produktus ir rinktis tailandietiškus, nors jie ir brangesni.

Belieka tikėtis, kad progresas anksčiau ar vėliau atneš naudos ir paprastiems žmonėms.Tam gali reikti, kad pasikeistų jau trisdešimt metų Kambodžą valdančios tos pačios gobšios Hun Seno ir jo partijos rankos ir tiesiog daugiau laiko, kad pažanga ir išsilavinimas kilsteltų Kambodžą iš silpniausiai išsivysčiusių šalių grupės į aukštesnę ekonominę kategoriją.

Deimena Labanauskaitė

Kambodža

Otres

——————————————

D. Labanauskaitė-žurnalistė, vertėja (anglų , ispanų k.), baigusi VU, g. Vilniuje, rašo visuomeniniais, kultūros klausimais.

O ir saulėlydžiai vis dar tokie pat įspūdingi ir kerintys. Autorės nuotr.
Otres kaimas nusėtas parduodamo verslo ženklais. Bijodami progreso ir gresiančių pokyčių nemažai vakariečių kelia sparnus
Statom statom, kur dairais. Nuotrauka daryta Otres kaime
Tokiais keliais tenka važiuoti iš Otres į Sianukvilį ir jais dalintis su sunkvežimiais
Išprotėjusio eismo Pnom Penio centre fragmentas. Privažiuoti prie už kelių šimtų metrų esančios stoties prireikė dvidešimties minučių
Turbūt saugiausias būdas važiuoti mopedais – priekaboje ir su draugais

Panašūs straipsniai