Romo Juškelio kūrybos pradžios istoriją tenka dėlioti iš nuotrupų. Dėl uždaro būdo autorius mieliau
apie ją nutylėdavo, o paatviraudavo tik labai retai. Sentimentų savo kūrybinio kelio pradžiai nejautė,
jos nesureikšmino. Pirmąją fotolaboratoriją buvo įkūręs priešais buto, kuriame gyveno langus, namo
Nemuno g. 14 rūsyje buvusioje katilinėje. Pasak sesers Elenos Onos Liakienės, tarybiniam režimui
lojali kaimynė pradedantį menininką buvo įskundusi, kad jis fotografuoja aktus. Dėl to turėjo problemų
su milicija. Manytina, kad gal ir dėl šios priežasties beveik visai neišliko ankstyvosios fotografijos. Kad
ji buvo byloja, kad ir jaunystės draugo Rimgaudo Miliukščio pasakojimas apie per „Kalantos“ eitynes
atimtą ir sudaužytą fotoaparatą. Kad fotografijos srityje būtą įdirbio liudija ir faktas, kad į
Fotomenininkų sąjungą buvo įrašytas iš karto. Iš ankstyvų darbų išliko tik kiemo draugų
fotoalbumuose išsaugoti kūrybinio polėkio pilni R. Juškelio fotografuoti portretai.
Ne veltui R. Juškelio kūryba, daugelio jo kolegų gretinama su garsiojo XX a. pradžios čekų
kilmės fotografo J. Sudeko darbais. R. Juškelio sėslumas, kasdienė monotonija, pasikartojantys
veiksmai ir kasdieninis nuobodulys itin aiškiai atsispindi ankstyviausiame menininko kūrybos etape.
Pasak Romualdo Rakausko, prieš 40 metų daugumą pradedančiųjų Lietuvos fotografų itin stipriai veikė J. Sudeko „juvelyrinė atspaudų kokybė ir nostalgiškai pilka ramuma“. R. Juškelis nuotraukas savo
kūrybinių dirbtuvių laboratorijoje gamindavo itin kruopščiai ir atsakingai. Jam buvo svarbu
koloristiniai nespalvotų fotografijų eksperimentai, kuriuos darydavo maišydamas įvairias chemines
medžiagas. „Kolegų įšventintas „chemikalų profesoriumi“ R. Juškelis laikomas specifinės „netikros
spalvos“ išradėju“. Vokietijos meno kritikas, žurnalistas Stefanas Wendelis, 1983 metų žurnale
„Fotografie“ Nr. 10 R. Juškelį pristatė, kaip fotomenininką, kuriantį naują realybę, esamą apverčiant
aukštyn kojomis („Aufdem Kopf gestellt“).
Pirmoji paroda, kurioje R. Juškelis dalyvavo su savo fotografijomis „Gimtieji arimai I“,
„Gimtieji arimai II“, „Vakaras“ ir „Šeštadienio talka“ vyko 1977 m. Vilniuje, „Tarybų Lietuvos
saviveiklos meno dekados „Vainikas Spaliui“ metu. Parodoje pristatyta beveik trys šimtai fotografijų.
Daugiau kaip šimtas autorių buvo darbininkai ir kolūkiečiai, studentai ir mokslo darbuotojai, mokytojai
ir inžinieriai. Parodos kataloge buvo rašoma kaip „Lietuvių fotomėgėjai darbais įrodė savo sugebėjimą
atskleisti Tarybų šalies grožį, sukurti įsimenančius darbo žmonių portretus, užfiksuoti visuomeninio –
politinio ir kultūrinio gyvenimo momentus“. Šioje parodoje buvo eksponuotos sovietinę ideologiją
atitikusios fotografijos, gamtos etiudai, tačiau R. Juškelio fotografijose jau buvo juntamas šiam
menininkui būdingas formalistinis braižas. Sovietmečiu visų meno sričių neaplenkė cenzūra, o
fotografija buvo „įtvirtinta kaip propagandinių komunizmo idėjų propagandos priemonė, turėjo
atspindėti absoliutaus teisingumo iliuziją – pasitelkus vizualaus kodavimo metodus, manipuliuojant
simboliais ir ironiniais siužetais, buvo kuriama mitologinė tikrovė, pagrįsta politinėmis vertybėmis.
Savo kūrybinį kelią pradėjęs žaismingais fotografijos eksperimentais, nuo „žaidžiančių
vaikų“ ir „Paukščių virš vakaro vandens“ bei kitų paklausių peizažo siužetų, įtinkančių tuometiniam
valdžios diktatui, menininkas pradėjo fotografinių paieškų pasaulį, tarp faktūros, formos, neapibrėžtų
aiškių kontūrų, formų, susisluoksniavimo. Savitas braižas galutinai susiformuoja cikle „Atspindžiai“.
Romas Juškelis. Manikenai. Model Doll (2
Romas Juškelis. Modeliai (2)
Romas Juškelis. Švytintis pasaulis (2)
Romas Juškelis. Atspindžiai (1)