IZIS: marijampolietis – Paryžiaus dainius

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.
Facebook
LinkedIn
El.paštas
Spausdinti

Sprendžiant iš Izis(apvestas apskritimu) užfiksavusių fotografijų, darbo metu  jis  nešiojosi du fotoaparatus vieną su spalvota, kita su nespalvota  fotojuosta. 1954 m.

 

Apie Izraelį Bidermaną (IZIS) sužinojau netikėtai. Dirbdamas  fotoagentūros ,,Sipa Press” fotografu Baltijos šalims apsilankiau vienoje fotogalerijų Paryžiuje, ten išsikalbėjau su vadove, kad besąs iš Lietuvos .

– Iš Lietuvos?,-perklausė pašnekovė. Ir  pridūrė  mūsų gerbiamas autorius velionis  IZIS , Izraelis Bidermanas yra iš Lietuvos, iš Marijampolės. Tai patvirtindama ji dar  parodė  enciklopediją, kur  tai parašyta.

Apie Izis, sovietinės ir postsovietinėje erdvėje, šaltojo karo sąlygomis, nebuvo kalbama, nors jis yra vienas žymiausių to laikmečio fotografų. Gal būt todėl apie jį postsovietinė ervėje nebuvo kalbama, (kaip apie Bressoną ir kt., kad jis  dirbo dešiniosios pakraipos spaudoje, gal dėl kitų priežasčių). Dar užėjau į  žurnalo  ,,Paris Match” redakciją, kur buvo publikuota, mano fotografijų apie Lietuvą, pasidomėjau ir apie  Izį, šiame žurnale  jis dirbo kelis dešimtmečius. Tačiau jauni žurnalistai apie veteraną nieko negalėjo papasakoti.

Grįžęs į Lietuvą, nes man buvojimai Paryžiuje būdavo trumpalaikiai,   paskelbiau straipsnį apie  garsųjį fotografą, fotomenininkų  seminare Nidoje  pristačiau  Izis kūrybą, vieną iš fotoalbumų. Tai buvo pirmieji žingsniai, fotografui  sugrįžti į gimtinę…

Vienas iš Izis fotoalbumų, išleistų anglų kalba

Izraelis Bidermanas (1911-1980)  (fotografo slapyvardis IZIS)  prancūzų fotografų  reitinguose patenka į pirmąjį penketuką tarp tokių įžymybių kaip Bressonas, Brassai, Duano, Ronis. Šie autoriai, kūrę praėjusio amžiaus viduryje plėtojo humanistinės fotografijos kryptį, kuri  netiesiogai turėjo įtakos  ir  lietuviškosios fotografijos mokyklos formavimuisi.

Prieškario Marijampolės porceliano prekybininko sūnus Izraelis Bidermanas buvo klajokliškos, neramios dvasios jaunuolis. Trylikos metų baigęs mokyklą hebrajų kalba, vėliau mokėsi piešimo, retušavimo, trejus metus su draugu keliavo po Lietuvą, uždarbiavo kaip kaimo fotografas. Tėvas norėjo, kad sūnus išmoktų staliaus  amato, o jis pasirinko fotografiją.

Atvyko į Paryžių

1929 m. pasaulį užgulė ekonominė krizė, Amerikoje vadinta Didžiąja depresija. Šią depresiją mes matome įspūdingose Dorotėjos Lange fotografijose, kur  Amerikos vyrai, laukdami  bet kokio pasiūlymo užsidirbti,  užmiega tiesiog ant grindinio.

Krizės banga pasiekė ir Lietuvą. Krašto ekonominį gyvenimą apsunkino ir tai, kad Vokietija, keršydama už Klaipėdos krašto susigrąžinimą, atsisakė priimti lietuviškas eksporto prekes. Prezidentas A.Smetona net buvo paskelbęs  reikalavimą valdininkams-tarnautojams iš ūkininkų pirkti bent po vieną žąsį…

Miestuose  taip pat buvo sunki padėtis. Porceliano krautuvės savininko Bidermano šeima kantriai kentė užgulusią sunkumų naštą. Šabo dieną  šeima neturėjo net už ką nusipirkti šventos tradicinės baltosios duonelės religinėms apeigoms atlikti. Buvęs sėkmingas krautuvininkas nedrįso kreiptis į bendruomenės vadovybę šalpos.

Izraelis nutarė emigruoti, laimės iškoti  svetur. Kaune įsikūrusi Prancūzijos ambasada perspėjo, kad  Paryžiuje nebus lengviau, niekas nelaukia naujų bedarbių. Bet atkaklusis Izraelis, nesulaukęs užsienio vizos, išvyko į Vakarus.

1930 sausio  11 d. traukiniu atvyko iš Vokietijos  į Nord stotį Paryžiuje. Tik savaitė  buvo likusi iki jo 19-ojo  gimtadienio, kai keliaujantis fotografas atvyko į Paryžių be cento kišenėje. Tiksliau, turėjo 25 frankus, bet pasienyje už bagažo viršsvorį pasieniečiai paėmė 18, kišenėje liko tik 7 frankai. Avantiūra būdinga jauniems žmonėms: be jokių asmens dokumentų, nemokėdamas kalbos. Pirmosios dienos, mėnesiai buvo sunkiausi – be lėšų pragyvenimui, be pastogės. Būdamas jau  prakutęs fotografas, surado darbelį, už kurį jam kaip nelegalui mokėjo 1/3 atlyginimo.

Nakvodavo toje pačioje laboratorijoje, ar  atsitiktiniuose nakvynės namuose.  Vėliau  įsikūrė garsaus finansininko Rotšildo globojamuose prieglaudos namuose, skirtuose neturtingai Paryžiaus žydų bendruomenei paremti. Tai tęsėsi ne vienerius metus.

Tuo laikotarpiu jis lankė hebrajų kalbos studijas, rabinų  padedamas studijavo Talmudą. Darbštų ir pareigingą vaikiną pastebėjo verslininkų Rabkinų šeima. Patikėjo jam  tvarkyti nedidelę fotoparduotuvę Paryžiaus centre. Vėliau, 1934 m., Izraelis vedė  Rabkinų dukrą Niną, tapo pasiturinčios šeimos žentu.Gimė sūnus Manuelis.

Izraelis Bidermanas  šiuos metus prisimena kaip labai šviesius. Gyveno pakankamai pasiturinčiai, po darbo galėjo  lankytis teatruose, domėtis Moljeru, Čechovu, Šekspyru. Lankėsi dailės parodose, nors  tapyba domėjosi ir Marijampolėje. Jis toliau mokėsi fotografijos pas meistrą Arnalą, įkūrusį studiją  Rochechouart bulvare. Ši studija skyrėsi nuo Marijampolėje  veikusių fotostudijų.

Pas Movšę fotosesija vykdavo tik dienos metu,  gaudant pro didelius stiklinio paviljono langus prasikverbiančius spindulius. O jei  šviesos per daug, naudojosi specialiais temdikliais, užuolaidomis. Pas paryžietį Arnalą  darbas skyrėsi  kaip diena nuo nakties:  elektros lempos, blykstės, pažangesnė fototechnika. Vėliau išsinuomojo studiją Nationale gatvėje: dažniausiai fotografavo vestuves, vaikus, portretus. Izraelis labai mylejo savo šeimą , vienu metu jo siunčiama parama į Marijampolę buvo vos ne vienintelis  tėvų pragyvenimo šaltinis. Kiek prakutęs Į Paryžių pasikvietė gyventi ir dirbti savo  seserį Niną bei brolį Naftalį.

Išgyventi karo negandas. Prancūzijos Išsivadavimo judėjimas

Antrasis pasaulinis karas  sukėlė  daug nerimo. Ėmė šeimininkauti hitlerininkai. Bidermano šeima  nusprendė, kad bus saugiau persikelti į nedidelį Ambazako miestelį, esantį  18 km  nuo Limožo. Ten įsidarbino  fotografu-retušuotoju. Bet ir čia ramybės nebuvo. Persekiojo hitlerininkai, Peteno vyriausybės  prisplakėliai prancūzų tautos išdavikai.

1944 m.buvo suimtas, tardomas, kankinamas, kad išduotų Išsivadavimo judėjimo dalyvius. Bet pavyko išgyventi, padėjo miestelio savivaldybės tarnautojai  Henris Delaže ir Luisas Želane, vėliau jie  paskelbti pasaulio teisuoliais.  Konspiracijos sumetimais Bidermanas savo pavardę  pakeitė  į Izis.

Vėliau ji tapo fotografo–menininko slapyvardžiu. Ambazako miestelyje suartėjo su  Pranzūzijos Išsivadavimo judėjimo kovotojais, įstojo į jų gretas. Padalinio vadas  Georgas  Genguinas dažnai lankėsi Bidermano  studijoje. Pats Izraelis  daug  fotografavo  pasipriešinimo  kovotojus, sukūrė ištisą portretų seriją.

Pasibaigus karui šalis pakilo į persitvarkymo ir atgimimo kelią.  Bidermanas patyrė  ir asmeninio gyvenimo pokyčius,  12 metų pragyvenęs išsiskyrė su žmona. 1946 m. vedė   Luisą Trailin, po poros metų gimė dukra Liza.

Ir vėl į sostinę.Emigranto pripažinimas

Izis šiuo laikotarpiu buvo savo kūrybinių sugebėjimų ir įkvėpimo viršūnėje. Daug  fotografavo įvykius, žmones  tarp jų ir politikus. Pavyzdžiui, jo užfiksuota fotografija, kai  generolas De Golis kalba į minią, buvo išleista pašto atviruku ir platinama dideliais tiražais. Ir vėl į Paryžių. Nuo 1949 m. pradėjo dirbti  fotografu žurnale “Paris Match”, nuo pat pirmojo numerio  lygiai dvidešimt metų. Žurnalui  fotografavo tokias žymias asmenybes kaip Chagallas, Pablas Cassalsas, Utrillo, Collete, ėmė artimai bendrauti su litvaku nuo Vitebsko Marku Chagallu. Apskritai I. Bidermano kaip fotografo kelias į pripažinimą prasidėjo nuo pažinties su žymiais žmonėmis, nors deja, tik dvidešimtaisiais jo gyvenimo Prancūzijoje metais. Tokia emigranto dalia naujame krašte.

Knygos

1950 m. išleido pirmąją  bene geriausią  savo knygą apie šį miestą „Paris des Reves“ (Žavusis Paryžius). Šis fotoalbumas  buvo pakartotas  šešiolika kartų  ir  pasiekė  170 tūkst. tiražą. 1951 m. išleido „Didysis pavasario balius“, tais pačiais metais  su poetu Ž.Preveru (Jacques Preverto) „Charmes de Londres“ (Londono žavesys). Paskui pasirodė ir dar devyni  fotoalbumai, dažniausiai su Jacques Preverto ir kitų žymių poetų tekstais. Izraelio Bidermano fotografijos tapo Prancūzijos  meno ir  kultūros plikimo  neatsiejama dalimi. Izis kelis kartus vyko į Izraelį, o į vieną iš kelionių leidosi kartu su André Malraux, kuris ir parašė jo fotografijų albumo įžangą.

Niujorko modernaus meno muziejuje MoMA vykusioje parodoje Five French Photographers jo fotografijos eksponuotos šalia Cartier-Bressono, Doisneau, Brassaï ir Ronio kūrinių.  1978 m. jis su savo kūryba  buvo pakviestas garbės svečiu į fotografijos festivalį Arlyje. 1978 m. jam suteiktas Prancūzijos meno kūrėjo titulas.

 

Požiūris ir  profesijos virtuvė. Fototechnika.

Izis fotografijos pasižymi meile žmogui, romantika, impresionizmo dvasia ir ypač meile mažam žmogui. Jo herojai gėlių pardavėjai, batų valytojai ir Paryžiaus benamiai, cirko artistai, gatvių šunys.

Kaip asmenybė per devyniolika metų susiformavęs senojoje Marijampolėje, augęs šalia  vežikų, miestelio šlavėjų, prekybininkų šurmulio, Izraelis, jau tapęs žymiu fotograf,u pasąmonėje lyg ir  atgamindavo matytus Lietuvos provincijos miesto vaizdus, jausdamas jaunystės nostalgiją, dokumentuodavo Paryžiaus Senos pakrantes. Jo fotografijos  išsaugojo savitumą, šiltą humanistinį žvilgsnį. Kai  kolegos žūrovai jam sakydavo, kad jo fotografijos  tarsi nerealios, paskendę svajonių  rūke, Izis  melancholiškai atsakydavo – tai mano realybė…Realistiškumas ir impresionizmas – tai Izio kūrybos bruožai.

Kalbant apie  Izis naudotą  fototechniką reikia pažymėti, kad  jis  pradėjo dirbti su studijine  kamera 9×12 cm. Ja išmoko dirbti dar Marijampolėje. Panašaus tipo kamerą naudojo ir Paryžiuje. Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais naudojo plačias fotojuostas ir 6×6 cm ir 6×9  portatyvias dumplines  fotokameras. Jomis nufotografavo Pasipriešinimo  judėjimo  dalyvių portretus ir  sukūrė  seriją knygai „Paris de Reves“ (Žavusis Paryžius). Padėjęs dirbti žurnale natūraliai ėmė  naudoti  portatyvią  žurnalistikai pritaikytą techniką, juostinius 24×36 mm  fotoaparatus  Nikon, Canon, Leica. Sprendžiant iš  jį užfiksavusių fotografijų, darbo metu  jis  nešiojosi du fotoaparatus vieną su spalvota, kita su nespalvita  fotojuosta. Jau 1950 m. žurnalo viršeliai būdavo spalvoti. Sumaniai panaudodavo papildomą apšvietimą: blykstes,  kaitinimo lempas. Pavyzdžiui, fotografuodamas  rašytoją Dž. Steinbeką jis  blykstės pagalba  įveikė priešpiešinį apšvietimą.

Kryžkelėje  su pripažinimu

Man Izis fotografijos artimos ir todėl, kad šis žymus fotografas gimė Marijampolėje, mindė tuos pačius Marijampolės šaligatvius, kaip ir aš. Tik mus skiria 30-40 metų laikotarpis. Šį menininką  atradau sau ir parvežiau žinią apie jį kitiems  tik 1996 metais lankydamasis „Paris Match“ žurnalo redakcijoje, kur tarsi sekdamas senojo marijampoliečio pėdsakais  pateikiau savo fotografijų apie Lietuvą.Vaizdų redaktoriai, peržiūrėdami mano fotoserijas, tarp kitko užsiminė, kad  šioje redakcijoje  beveik tris dešimtmečius  dirbo fotografu  Izis, kilęs iš Lietuvos.Užsimezgė pokalbis. Bet labai  ką išsamaus  jaunos kartos žurnalistai  apie Izis negalėjo papasakoti.

O mes,  gyvendami už „geležinės uždangos“ Sovietų Sąjungos sudėtyje, dėl cenzūros nedaug ką težinojome apie Vakarų Europos gyvenimą, fotografus, kultūros žmones, kurie kažkuo neįtiko, netilpo  sovietinės propagandos rėmuose. Nors De Golio vyriausybė  palaikė draugiškus santykius su Sovietų Sąjunga,  o prancūziškasis  komunistų laikraštis „Jumanite“ buvo laisvai platinamas  mūsų  kraštuose,  apie dešiniosios pakraipos liberalųjį  „Paris Mach“ žinojome tik iš nuogirdų, kritikos. Kadangi dešiniojo sparno liberalūs žurnalistai neretai pašiepdavo sovietinį brežnevinį sąstingį, tai Izis, kaip ir kiti šios pakraipos kūrėjai, buvo nepageidaujami Sovietų Sąjungoje. Tuo tarpu kai žymusis H.C.Bressonas jau buvo išleidęs pozityvią fotoknygą apie tarybų šalį, Izis tokių ditirambų nedarė, savo objektyvą kreipė į Izraelį, Paryžių, Londoną.

1996 m. ir parašiau straipsnį apie Izį  žurnale „Vyzdys foto/video“. Tai buvo pirmasis straipsnis apie iškilųjį menininką, paskelbtas Lietuvoje po ilgos  mūsų krašto izoliacijos nuo  likusio pasaulio. Geri fotografai neprapuola. nors minėdami šio menininko šimtmetį, jį prisimename, Lietuvoje turėtume siekti kad šis autorius taptų chrestomatiniu, pristatomu visose  šalies vizualinio meno edukacinėse programose.

2007 m. fotografo sūnus  žurnalistas Manuelis Bidermanas, su juo bendravau, kai buvo atvykęs į Vilnių, (Manuelis  pasekė tėvo pėdomis tapo žinomu fotografu, žurnalistu, ilgus metus dirbo  žurnale „Ekspreso“, kaip karo korespondentas dalyvavo kare Alžyre, parašė keletą knygų), talkinant įvairioms institucijoms, atvežė į Lietuvą tėvo fotoparodą, kuri buvo eksponuojama Vilniuje, Marijampolėje, Panevėžyje. Išleistas gražus fotokatalogas, skirtas Izio kūrybai.

Valentinas Juraitis

Moisiejaus Buhalterio fotoatelje, kur fotografo pradžiamokslį gavo Izis. Marijampolė. 1930 m.

Izis. Kavinė Montparnaso bulvare. Paryžius. 1976 m.

Izis. Montebelas. Paryžius. 1951 m.

Izis. Paryžiaus šiokiadieniai. 1949-1950 m.

Izis. Poetas Jacques Prevert. Paryžius. 1954 m.

Izis. Rašytojas Džonas  Steinbeckas Paryžiuje. 1950 m.

 

Du emigrantai litvakai Markas  Šagalas iš Vitebsko ir Izraelis Bidermanas iš Marijampolės Paryžiuje panašiai suvokdavo kasdienybės realijas, vienas kitą puikiai suprasdavo. 1969 m. sūnaus Manulelio Bidermano nuotr.

 

Panašūs straipsniai

Aleksandras Ostašenkovas: Neįvardytas laikas

  2024 m. vasario 1 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) atidaroma fotomenininko Aleksandro Ostašenkovo paroda „Neįvardyto laiko