Robertas Kraftas, Jankauskas iš Šiaulių, Jakštas iš Panevėžio – šiuos jaunystės draugų vardus su šilčiausiomis emocijomis mums vardina taksistai, kuriuos sutinkame dviejų savaičių kelionės po Gruziją metu. Visi šie lietuvaičiai buvo jų bičiuliai sovietinėje armijoje. Tiesa, dar pamiršau Almą, kurią prisimindamas meiliai atsidūsta 20-ties karvių savininkas iš Mestijos gyvenvietės (viena aukščiausiai įsikūrusių gyvenviečių Europoje). Akivaizdu, kad Almą jis sutiko jau romantiškesnėmis aplinkybėmis negu armija. Bandome ieškoti bent jau Roberto socialiniuose tinkluose, kad galėtume perduoti linkėjimus, bet, deja – kelionė taksi trumpa, o Robertų Lietuvoje ne vienas… Tačiau šis pasakojimas ne tik apie Robertą, Jakštą ar Almą – šis pasakojimas apie žmones, kuriuos sutikome dvi savaites keliaudami po skirtingas Gruzijos vietas.
Giorgi – „Alaus galima, o segtis diržo nebūtina“
Giorgi sutinkame tranzuodami nuostabiame Svaneti regiono kalnyne. Čia, nuo pusantro iki dviejų kilometrų aukštumose išsibarstęs ne vienas senovinis kaimas, o po kaimus atitinkamai išsibarstę nameliai, karvės ir sulaukėjusios kiaulės. Norint iš tokio aukščio patekti į Gruziją „apačioje“, tenka bent šešias valandas vingiuoti dažnai net neasfaltuotais serpantinais. „Kam vingiuoti viešuoju transportu, jei galima pavingiuoti su charizmatiškaisiais vietiniais“,– pagalvojame, ir, atsistoję kukliame pavėsyje, pakeliame ranką. Mašina sustoja iš karto. Tiksliau ne mašina, o senutėlis sukleręs mikriukas, kuris darda taip, kad susišnekėti galima tik rėkiant. Vairuotojas Georgi – tik kiek senesnis nei jo mikriukas. Kalniečio veidas drąsus, nosis kumpa, gruziniška, galva – žilutėlė, akys – gilios. Georgi nesikuklina: nors veža mus tik keliolika minučių, spėja papriekaištauti, kad dar nesame susituokę, pasiūlyti alaus ir pasijuokti iš to, kad norime užsisegti diržą. O užsisegti norime todėl, kad Georgi viena ranka rūko, kita ranka atkimšinėja alaus butelį ir, negana to, darydamas posūkį serpentine atsisuka ir tapšnoja Danui (mano sužadėtiniui) per petį. Georgis garsiai klausosi radijo. Daina, išvertus iš rusų kalbos, vadinasi „Aš nuo noriu nuo tavęs vaiko“. „Paklausyk, kokie trenkti žodžiai“, – pagarsindamas dainą sako Giorgi ir prideda, kad mums jau irgi reikia vaiko. Staiga Georgi „deda ant stabdžių“, sustoja prie prarajos ir ima kažką gruziniškai rėkti. „Mano karvės apačioje ėda šieną, kurį ruošėm kitiems metams!”, – piktinasi vyras vėl užkurdamas savo seną trantą. „Užsukit pas mane, viską aprodysiu“, – prideda irima pasakoti, kokius puikius sūrius daro jo žmona. Deja, šį kartą užsukti negalime, tačiau perduodame žmonai gintarinį pakabutį: Georgio akyse sublizga ašaros: „Kai sugrįšit, būtinai užsukit. Va ten, apačioje“. Giorgi baigia gerti alų ir išmeta butelį pro langą į prarają.
Murek – paslaptingas žolininkas
Jeigu kada būsite Batumyje ir pamatysite šį mielą senuką pardavinėjant medų – būtinai įsigykite. Murek jį suka visą gyvenimą ir išmano ne tik skonio, bet ir gydymo meną. Šį šviesų vyrą mes sutinkame taip pat kalnuose – tik jau kituose. Šie kalnai skiria Gruzijos pajūrį nuo žemyno, tačiau, nepaisant savo puikios strateginės vietos yra beveik laukiniai: 80 kilometrų „viešuoju transportu“ važiuojame net 4 valandas!!! Dėmesio verta ne tik trasa, bet ir pakeleiviai: regis, visas Gruzijos gendofonadas surinktas keliolikos vietų autobusiuke. Vaikai, šimtamečiai senoliai, plepios našlės ir visiški keistuoliai: visi jie smalsiai dairosi į mus, prašalaičius, ieškančius laimės šiame pasaulio užmirštame kampelyje. Staiga vienas, skaisčiausio veido senolis, pasiteirauja, iš kur esame. Prasideda pokalbis. Nustembame, kad vos trečias klausimas iš senolio lūpų yra klausimas: „O koks Lietuvoje medus?“. Mat Murek – kalnų bitininkas.Murek linkęs filosofuoti, dažnai mini Dievą, laimę ir draugystę: to pačio linki ir mums. Neįtikėtina, bet prisimename kuprinėje turintys lietuviško medaus: juo tenka vaišinti ne tik Murek, bet ir visą autobusą. Murek tiesiog švyti. Staiga jis paprašo vairuotoją sustoti ir nubėga į keistą sukežusį kioskelį – jame senučiukė pardavinėja įvairiausias kalnų gėrybes. Netrukus Murek grįžta jau su maišeliu: jame – džiovinti sakai. „Kramtykite! Sveika ir skrandžiui ir širdžiai“, –liepia Murek. Belieka sakus dėtis į burną… Taip bekramtant ir bekalbant apie bites prabėga keturios valandos kelio. „Būkim draugais“, atsisveikindamas ranką tiesia Murek. Liekame draugais.
Auto.
Auto sutikome vidury niekur. Jis, šiek tiek išgėręs, ėjo namo. Pamatė mus ir liko. Auto prastai šnekėjo rusiškai, bet šnekėjo daug: apie sūnų, kuris dirba Turkijoje ir turi kompiuterį, apie žmoną, kuri labai skaniai daro khinkali (tradicinis gruzinų patiekalas), apie senutėlę savo kaimo bažnyčią ir gyvulius. Auto namo traukė iš draugo, tačiau pavargo ir nusprendė patranzuoti. Deja, mašinų toje vietoje mažiau negu šešėlių pasislėpti nuo kaitrios saulės. Jos Auto nebegali pakęsti: matome, kaip jį pila prakaitas, tačiau Auto nenori palikti mūsų kompanijos. Staiga Auto pamato šešėlį ir puola ten nešti mūsų daiktus. Parsinešame juos atgal. Auto vėl nuneša į šešėlį – mes vėl parsinešame atgal. Galų gale Auto pasiduoda ir lieka vienas toliau sėdėti šešėlyje. Bet neilgam. „ŽAAAARKAAA!” (liet. Karšta), – ima mums rėkti Auto. Deja, mes negalime palikti savo vietos, todėl prie Auto neprisijungiame. „ŽAARKAAAAAA!! ŽARKAAAA!”, – nepasiduoda vyriškis, o mes girdime kaip jo balsas pereina į seną galingą gruzinišką dainą.
Šie trys vyrai: tik dalis pesonažų, kuriuos slepia kultūrų sklenkstyje pasislėpusi Gruzija. Trankydamiesi iš vieno jos galo į kitą sutikome ir funikulieriaus kontrolierių, kuris statė Visagino atominę ir gydytoją, kuris tiki sniego žmogumi, o automobilį puošia Estijos vėliavas iš pagarbos miško broliams ir taksistą, kuris keleivius vaišina konjaku iš seno rago – vaišina, nes jam tiesiog taip patinka. Bet apie juos – kitą kartą.
Kišeniniai patarimai keliaujantiems į Gruziją:
- Maistas. Legendomis apipinti gruziniški pilvai primenantys arbūzus nėra mitas – gruzinai tikrai mėgsta daug ir sočiai pavalgyti. Todėl būkite tikri, kad net už kelis Eurus gausite dvigubą porciją. Garbės žodis – per visas tris savaites Gruzijoje nebuvo nė dienos, kad nepersivalgytume: kas kartą maisto būdavo tiesiog per daug. Vien milžiniško garsiojochačapuri ar kelių koldūnų (khinkali) užtenka, ko gero, visai diena. Klausiate, ką valgyti? Kas kartą vis kitą patiekalą! Gruzijoje jie skiriasi kiekviename regione: tų pačių chačapuri yra keliolika rūšių, khinkali(primena koldūnus) – keli šimtai, vištiena ar šašlykas ruošiami keliolika skirtingų būdų, o ką jau kalbėti apie vegetariškus patiekalus. Mums labiausiai patiko kalnų regione Svaneti ruošiamas kubdari (primena chačapuri, tik su mėsos sluoksniu tešloje) ir…gruziniškas vynuogių limonadas!
- Kaip keliauti. Gruzijoje eismas beprotiškas, o daugelis turistinių objektų sunkiai privažiuojami, todėl patiems vairuoti nerekomenduočiau (nebent kitais metais žadate pavaduoti Vanagą ar Juškevičių Dakare). Geriau eikite į stotį ir teiraukitės maršrutkos (maršrutinio autobuso). Tiesa, pakeliui link maršrutkos jus kalbins daugybė taksistų – jeigu rasite bent du pakeleivius, beveik už tą pačią maršrutinio kainą turėsite privatų vairuotoją, kuris dar ir turistinius objektus aprodys. Na, o mes dažniausiai rinkovės tranzavimą: Gruzijoje stoja kone kiekvienas automobilis ir mielai paveža iki reikiamo taško (gruziniškas svetingumas galioja ne tik prie stalo). Beje, kartą ir skridome: užuot 6 valandas riedėjus maršrutiniu autobusu, galima bandyti skristi vietinėmis oro linijomis („Vanilla Sky“) – kaina dažnai nesiekia 20 Eur, o vaizdai į kalnus iš dangaus nuostabūs!
- Kur gyventi? Viešbučių kainos nesikandžioja, tačiau nakvynės sistemose galima rasti puikų nakvynių su pusryčiais vos už4 Eurus! Tik žiūrėkite, kad vasaros metu namuose būtų ventiliatorius, kitaip rizikuojate žiopčioti visą naktį.
- Ką aplankyti? Be abejonės – Tbilisį. Čia sužydi ne tik gruziniška, bet ir kaimyninės rytų kultūros. Iš tikrųjų, tai viena iš nedaugelio sostinių, kur nesijaučia įtampos tarp Rytų ir Vakarų, tarp Azijos ir Europos. Ieškantiems gamtos ir ramybės nuoširdžiai rekomenduoju kalnų regioną Svaneti. Čia ne tik pailsėsite nuo karščio vasarą ar paslidinėsite žiemą, bet ir pajausite tikrą Gruziją – Gruziją pilną piemenų, dainų ir laisvės. Tiesa, Gruzijoje yra ir daugiau kalnų, tačiau jų gyvenvietės modernesnės, šiek tiek praradę senąją aurą… Kaip ir Batumis, kuris primena Palangą tik su dangoraižiais: norintiems pasimėgauti jūrą patys gruzinai rekomenduoja rinktis nedidelius kurortus kuo arčiaus sienos su Turkija.
Rūta Vyžintaitė
Autorės nuotr.
Svaneti -Batumis.Gruzija
——————-
R. Vyžintaitė, žurnalistė, baigusi Vytauto Didžiojo universitetą,rašo socialinėmis, kultūros temomis, bendradarbiauja spaudoje, televizijoje (tarp jų laida ,,7 Kauno dienos”), gyvena Kaune.
