Gabrielė Vingraitė. Pasivaikščiojimas heterotopija

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.
Share on facebook
Facebook
Share on linkedin
LinkedIn
Share on email
El.paštas
Share on print
Spausdinti

Fotografija mano gyvenime atsirado natūraliai, nuo pat vaikystės, sako grafikos dizainerė ir fotografė Gabrielė Vingraitė (g. 1991). Pamenu, jog būdama visai maža, paprašiau tėvų gimtadienio proga padovanoti juostinį fotoaparatą. Tuomet tai buvo visiška magija, kiekvienas kadras būdavo toks ypatingas ir svarbus. Taupydavau vaikiškus kišenpinigius fotojuostelėms. Taip mokiausi pažinti aplinką, stebėti, bei užfiksuoti detales. Vėliau, studijų metais, detalės virto istorijomis, o istorijos – fotografijų ciklais.

– Kaip vertini klasikinę ir šiandienio meno ir fotomeno naujų išraiškų ir minčių atskleidimo galimybes

Man patinka, jog šiandien nebėra ribų, apibrėžimų, taisyklių kaip turi atrodyti fotografija. Kiekvienas turi laisvę būti savimi, eksperimentuoti, ieškoti naujų išraiškos galimybių. Fotografija gali pavirsti koliažu, projekcija arba apčiuopiamu tūriniu objektu. Šios naujos formos, bei kintantis fotografijos terminas mane labiausiai ir domina, skatina plačiau pažvelgti į dabartinį meno lauką.

O šį fotografijų ciklą „Pasivaikščiojimas heterotopija“ įrėminau, apibūdinau heterotopijos sąvoka, kuri, pažodžiui išvertus iš senovės graikų kalbos, reiškia„kitokią erdvę“. Šio projekto tikslas – išsiaiškinti, ką kitokios erdvės samprata reiškia man pačiai ir atrasti konkrečias vietas. Tai atėjo iš įspūdžių gyvenant pietų Vokietijoje, šalia Bodensee ežero. Jis išskirtinis dėl tam tikrų geopolitinių aspektų – ežeras yra tarp Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos ir tai yra vienintelė Europos vieta, kurioje nėra jokio legalaus susitarimo, žyminčio šių šalių ribas. Šis faktas mane sudomino, kadangi plaukiant Bodensee iš esmės nepriklausai jokiai konkrečiai teritorijai.

Bodensee teritorija – gana archajiška, pasižyminti daugybe tuščių, beribių erdvių, kurias turėdavau pereiti kiekvieną dieną, norėdama pasiekti būtiniausius kasdieninius taškus (parduotuvė, darbas, transportas). Viena iš tokių erdvių (arba heterotopijų) – tuščias laukas, kurio pradžią žymėjo dešimt tvarkingai susodintų medžių, trapumo, begalybės pojūtis.

– Kodėl tau svarbi tokia  fotografija, o ne, sakysim reportažinė, socialinė…

Pirmiausia fotografija man asocijuojasi su jautrumu ir emocijomis. Tai vienas iš būdų identifikuoti save, bei supančią aplinką. Man visada įdomu analizuoti nuotraukas už kurių slypi skirtingi kontekstai, bei metaforos. Tai suteikia darbui meninės vertės ir laisvės, kuri leidžia kiekvienam interpretuoti matomą vaizdą savaip. Pasinaudodama tuo, kuriu vizualias istorijas, kuriomis galiu pasidalinti su kitais menininkais ir žiūrovais.

 

Daugiau G. Vingraitės 

darbų:

https://www.instagram.com/gabrielevingraite/

Gabrielė Vingraite.Medis Nr.5
Gabrielė Vingraite.Medis Nr.1

 

Panašūs straipsniai