Ugdant spaudos fotografus
Fotografijos istorikui, pedagogui Virgilijui Juodakiui 80
Susirinkę į sostinės rotušę kolegos Vilniaus universiteto pedagogai ir buvę žurnalistikos specialybės studentai gražiai paminėjo bendradarbio ir mokytojo Virgilijaus Juodakio 80 metų gimtadienį. Pats jubilijatas į šventę atėjo guvus, geros nuotaikos, nors iš prigimtiems būdamas kuklus ir nemėgstantis oficialumo, šį renginį priėmė kaip pareigą palaikyti tradiciją, įvertinti nueitą kelią. Vilniaus universitetas, nors minimas kaip vienas seniausių buvusioje Sovietų sąjungos teritorijoje (Karaliaučiaus ,,Albertina“ įkurta 1544 m., Vilniaus universitetas 1578 m.), savo tradicijas apleido. Po Antrojo pasaulinio karo sukrėtimų, kai faktiškai visi Alma Mater Vilnensis kadrai pasitraukė į Lenkijos universitetus, ar buvo įštremti į Sibirą, VU savo istoriją ir veidą atkūrė turėdamas tik dalį senosios bibliotekos knygų ir istorines pastato sienas. Ir darbą pradėjo tarsi iš naujo.
Sunkumų būta ir rengiant žurnalistus. Prie šios specialybės ištakų stovėjo S. Makauskas, Br. Raguotis, J. Bulota, L.V.Žeimantas, jaunesnės kartos atstovai S. Valiulis, L.Tapinas, R. Pačėsa ir kiti. Kaip pažymėjo jubiliejaus sumanytojas ir renginio vedėjas VU Komunikacijos fakulteto dekanas prof. dr. Andrius Vaišnys, šiuo metu VU daug dėmesio skiriama žiniasklaidos tradicijų išsaugojimui ir puoselėjimui. Sukurtas dokumentinis filmas apie V. Juodakį – tik vienas iš tokių ženklų.
Pradėjęs dėstytojauti šeštajame dešimtmetyje, žurnalistas Virgilijus Juodakis yra vienas iš tų , kurie kūrė ir dėjo pamatus žurnalistikai, o pirmiausia rengė fotožurnalistus. Savo mokytoją ir vyresnįjį kolegą V.Juodakį nusistebėdamas paklausiau, kodėl pastaruoju laiku jau nerašo fotografijos istorijos klausimais, nors šioje srityje yra daug nuveikęs. Jis nutiesė pirmąsias vagas, išarė pirmuosius dirvonus: V. Juodakis parašė pirmąją monografiją apie fotografą ir etnografą Balį Buračą, studiją ,,Lietuvos fotografijos istorija 1854-1940m.“.
Humanitarinių mokslų daktaro V.Juodakio ,,Lietuvos fotografijos istorija“ parašyta 1973 m. ir išleista 1996 m. (po 23 m.) tapo savotišku vadovėliu. Ši susisteminta medžiaga padėjo kiekvienam, besidominčiam šalies kultūra, pasijusti tvirčiau: juk turime palikimą, ne tokią ir trumpą fotografijos praeitį.
Minėdamas savo aštuoniasdešimties metų jubiliejų, V.Juodakis sakė, kad istorijos tyrinėjimus paliekąs jaunesniems, tačiau ir dabar gyvai besidomįs žiniasklaidos raida, kurią vertina gana kritiškai. Gal tai amžiaus bruožas. Juokaudamas sako, kad būdamas keturiasdešimties atliktu darbu neabejojo, tuo metu ir parašė knygas.
Pradėjo savo profesinę karjerą fotoreporteriu Gamtos apsaugos komitete pas V.Bergą 1959-1963m. Tuo metu kūrėsi nacionaliniai parkai, reikėjo užfiksuoti esamą Lietuvos gyvūniją, kad būtų galima nuspręsti, ką dar reikėtų išsaugoti, kur steigti draustinius, rezervatus. V.Juodakis vos ne tiesiogine prasme gyveno ir nakvojo miškuose, fotografavo žvėrelius, paukščius naudodamas gana kuklių galimybių ,,Zenitą“ ir triskart pritaukiantį teleobjektyvą Tair-3. Vėliau dirbo žurnaluose ,,Moksleivis“, ,,Švyturys“, ,,Jaunimo gretos“, TV, Vilniaus universiteto žurnalistikos institute.
Ruošdamas monografiją apie Balį Buračą, V. Juodakis stengėsi fotografijas atspausdinti kuo kokybiškiau, pažadėjo leidinyje įrašyti ir spaustuvininkų-giliaspaudininkų pavardes. Gal todėl, žinant gana kuklias tuometinės poligrafijos galimybes, knyga išėjo kokybiška. Renkant medžiagą ,,Lietuvos fotografijos istorijai“, labai geranoriškai padėjo visų rajonų muziejai, rajonų fotografai ir mėgėjai. Daug medžiagos teko rinkti iš gyvų liudininkų. Būdavo, užrašai prisiminimus, juos patvirtini vietos apylinkės tarybos antspaudu, kad toks liudininkas gyvas, medžiagą perduodi Universiteto bibliotekai. O po to ja pats naudojiesi kaip dokumentu. Toks mokslinis biurokratiškumas. Dažnai informacija apsikeisdavo su Antanu Diliu, kuris rinko eksponatus besikuriančiam Šiaulių fotografijos muziejui.
V. Juodakis – daugelio fotografijos profesionalų vienijančių organizacijų – Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos fotografijos meno draugijos, Europos fotografijos istorijos asociacijos, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos – aktyvus narys. 2007-aisiais už svarų indėlį į Lietuvos žurnalistikos istoriją Lietuvos žurnalistų sąjungos buvo apdovanotas medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“.
V.Juodakį žurnalistai-studentai gerai prisimena kaip gerą fotografijos dėstytoją. Vietoj paskaitos, būdavo, privalomai vesdavosi į fotoparodų atidarymus.Skatino domėtis pasaulinės fotografijos pasiekimais. Kai atsirasdavo galimybė, kviedavosi geriausius sovietinės erdvės žinomų leidinių fotografus. Tuomet užsimegzdavo neformalūs pokalbiai su studentais, diskusijos, kurios užsibaigdavo prie alaus bokalo. O kiek studentų būta per tuos pedagoginio darbo dešimtmečius?! Pilnas Sarbievijaus kiemas, o jau Istorijos fakulteto kiemelyje netilpdavo! Vieni fotografijos išmoko daugiau, kiti mažiau. Gavo tiek, kiek kas norėjo, kiek galėjo pasiimti. Net ir tie, kurie vėliau tapo žiniasklaidos valdininkais ar valstybinių institucijų vadovais, išklausę privalomą fotografijos kursą, kažką apie ją suprato, darė mažiau kliūčių inovatyviam vizualiojo meno vystymuisi.
Praktines užduotis studentai atlikdavo laboratorijoje. Fotografuofavo renginius, kurdavo fotopasakojimus apie Vilniaus universiteto pedagogus, o parodėles kabindavo senųjų rūmų koridoriuose. Tai tarsi buvo atkartojama žymiojo fotografo Jano Bulhako tradicija. V.Juodakio iniciatyva buvo pradėtas kurti universiteto fotometraštis, sukauptas nemažas fotografijos archyvas. Ta studentiška laboratorija priminė gal vilnietišką XIXa. Aleksandro Strauso, o gal bohemišką Adomo Daukšos laboratoriją – su visom vaišėm , svečiais ir išplaukiančiomis dekoracijomis. V.Juodakis traukė studentus tuo, kad nelaikė distancijos tarp dėstytojo ir studento, bendravimas nenutrūkdavo pasibaigus paskaitos minutei. Dabar tai jau yra tarsi kasdieniška vakarietiškų studijų praktika. Būdamas muzikantu-violončelininku, turėdamas nemažą gyvenimo patirtį – tremtinio, politinio kalinio (nors apie tai viešai nepasakodavo), lengvai bendraudavo su studentais. Su juo visada galima pasitarti, nes žinai, kad tavęs nelaiko konkurentu kaip kiti fotografai, žinai, kad patars nuoširdžiai.
Valentinas Juraitis
Pasveikinti Virgilijų Juodakį su jubiliejumi atėjo buvę studentai ir kolegos.
Antano Andrijono, Valentino Juraičio nuotr.
