Deimena Labanauskaitė: Kelionė į Karaliaučių dviračiais:
7 dienos, 358 km ir pirmasis pasimatymas su savo vardo upe
Kai už lango pliaupia tik vakarams ant sofos prie televizoriaus tinkantis lietus, pats laikas prisiminti vasarą ir jos nuotykius. Vienas kitokių šios vasaros nutikimų – bevizio režimo į Kaliningradą taikymas nuo liepos 1 d. ir ta proga sugalvojimas dviračiais numinti per Kuršių Neriją iki Karaliaučiaus. Viskas iš tos meilės dviračiams, Kuršių Nerijai ir beviziams režimams, o man asmeniškai dar ir iš noro išpildyti sau nuo vaikystės duotą pažadą – pamatyti savo vardo upę – Deimeną, tekančią Karaliaučiaus srityje iki pat Kuršių Marių.
Dvirračių maršrutas karaliaučiaus krašte aplankant Deimenos upę.
Greitasis pasiruošimas
Pasiruošimas ėjosi kaip iš pypkės. Su draugu užsipildėm paraiškas vizai, prigąsdinti antirusiško sąmokslo teorijų net susikūrėm atskirą elektroninio pašto paskyrą iš „Incognito“ interneto lango, kad niekas nesugalvotų šnipinėti ir šlamšto siųsti, ir gavom elektroninę vizą, kaip buvo žadėta – per keturias darbo dienas. Ribojami leidimo būti Kaliningrade ir atostogų dienų skaičiaus, susiplanavome maršrutą – po maždaug 50–60 km per dieną ir vieną dieną apžiūrėti Karaliaučiaus miestą.
Pasiklausinėjusi keleto rusų, sužinojau, kad Rusijoj, vadinasi, ir Kaliningrade, jokių apribojimų dėl palapinės statymo ir stovyklavimo nėra (tik atviros ugnies negalima kurti), todėl pasirinkome susipakuoti savaime pasistatančią ir jokio galvos skausmo nekeliančią lengvą palapinę ir taip išspręsti nakvynės klausimą. Jei būtų liję, turbūt palapinė būtų iškeista į pakelės užeigą, bet rizika pasiteisino, nes orų dievai buvo mums maloningi ir siuntė tik šilumą, saulę ir giedrą dangų. Kuršių Nerijoje nakvojome kopose, besiklausydami jūros bangų lopšinės, o Paustininkuose, netoli Kuršių Marių, pievoje, lydimi vakarinių medžiotojų šaudomų ančių garsų. Tik Kaliningrade dvi naktis praleidome civilizacijoje – pirmąją tarybinių laikų daugiaaukštyje, suremontuotame butelyje, o antrąją – viešbutyje „Deima“, įsiterpusiame viename miegamųjų rajonų ir nežavinčiame nei aptarnavimu, nei infrastruktūra, tik savo vardu.
Geriausia buvo miegoti kopose ir tik pabudus lėkti išsimaudyti į Baltiją.
Taip pat ėmėmės mums Lietuvoje gana neįprastų dviračių saugumo priemonių – įsigijome šalmus ir ryškiai geltonas kelininkų liemenes, nes žinojome, kad keliais teks dalintis su visomis keturratėmis transporto priemonėmis ir norėjome būti kuo labiau matomi. Visa manta sutilpo į keturis dviračių krepšius, papildomai dar pririšant palapinę ant dviračio rėmo ir sumetant kelis daiktus į papildomą kuprinę.
Per sieną – jokių problemų
Palikę mašiną vieno Klaipėdos miegamųjų rajonų kieme ir pasimeldę, kad ją ten sveiką ir gyvą rastume (ir radome), pasigavome iki kraštų pripildytą poilsiautojų keltą ir mynėm iki Nidos, o kitą rytą jau pasidabinę ryškiosiomis liemenėmis ir genami tam tikro jauduliuko – juk pirmas kartas Rusijoje ir dar dviračiais kertant sieną – patraukėm link pasienio posto.
Važiavome nusiteikę ilgiems pasienio procesams, bet buvome maloniai nustebinti, nes maloni rusų pasienietė mums pamojo ranka, kad prašoktume automobilių eilę ir prieitume iškart. Niekas jokių klausimų neklausinėjo, dėl dviračių nekomentavo, dokumentai buvo tvarkingi ir mums tiesiog buvo palinkėta geros kelionės. Atgal taip pat viskas pavyko labai greitai, net pavyko pašnekėti su rusų pasieniečiu apie tai, kad jokių apribojimų, kiek kartų galima įvažiuoti per metus nėra, svarbiausia laikytis 8 dienų vizito limito, nes, kaip jis pats sakė, po to dar valdžia persigalvos ir bevizį režimą atšauks, o tai būtų išties apmaudu.
Tik pravažiavus pasienio postą, kur ženklo, kad fotografuoti negalima jau nebuvo matyti. Net ir šią nuotrauką darydama, atsiklausiau pasieniečio.
Labiau grįžtant nepasisekė su Lietuvos pasienio postu, stovėjome už „šlagbaumo“ apie pusvalandį be jokių paaiškinimų. Tik pasakė, kad atėjus laikui, pakvies ir kad 30 minučių „ant sienos“ yra vieni niekai, suprask, galėjot ir ilgiau pralaukti. Tiesiog tuo metu pasienio pamaina keitėsi… ir kuitėsi turbūt taip pat.
Dviratininkų solidarumas, dviračių sporto populiarėjimas ir automobilių vairuotojų pakantumas
Apie Karaliaučiaus srities architektūrą, nuniokotus vokiškojo palikimo statinius, nesitvarkymą, kelionę laike atgal į sovietinius laikus ir kad jiems dar daug trūksta iki mums jau įprastų vizualinių Europos standartinių nerašysiu, nes, kas netingėjo, apie tai šią vasarą jau rašė.
Labiau norėtųsi papasakoti apie nustebinusius draugiškus dviratininkus ir jų solidarumą bei apskritai dviračių Karaliaučiuj populiarėjimą. Tik gaila, kad dviračių takų būklė, tiksliau jų nebuvimas, viso to neatspindi.
Dviratininkų, važiuojančių per Kuršių Neriją pasitaikė, nors keliaujančių dviračiais matėme tik keletą ir sprendžiant iš jų aprangos, daiktų ir plačių šypsenų, jie labiau panašėjo į turistus europiečius, daugiausia vokiečius. Kiti buvo vietiniai poilsiautojai. Bet mums visiems labai sekėsi, nes, kad ir kaip košmariškai įsivaizdavau dalinimąsi keliu su sunkvežimiais, autobusais ir kai kuriomis ryškiai „be technikinės“ važiuojančiomis transporto priemonėmis, neišgirdome nė vieno pypinimo, nė vieno keiksmažodžio ar raginimo trauktis ar žiūrėti, kur važiuojam. Visi ramiai, jei reikėdavo, apvažiuodavo ar pralenkdavo, o kai būdavo negalima, ramiai laukdavo, kai bus galima.
Karaliaučiuje sutikom dviratininką, kuris pats prie manęs privažiavo ir angliškai paklausė, ar gali kuo padėti, matyt, su liemenėmis ir šalmais iš tolo „rėkėme“, kad esame nevietiniai. Kadangi rusų kalbą dar kažkiek moku, atsakiau rusiškai, o tai visada padeda ieškant kelio į rusiškas širdis. Ieškojome savo užsisakyto buto, o jis mandagiai pasisiūlė mus iki jo palydėti, o paskui iš savo telefono paskambino šeimininkams. Ir labai mums padėjo, nes vietinės kortelės neturėjom, o lietuviška atsisakė Karaliaučiuj veikti ir buvome visiškai be ryšio. Dar papasakojo apie kasmet rugsėjį vykstantį ir vis daugiau dalyvių pritraukiantį velomaratoną, dviratininkų klubus, kurie kartu organizuojasi išvykas, ir planuojamus tiesti dviračių takus, nors tokių apraiškų ir nepastebėjome. Kitas mus kalbinęs dviratininkas taip pat buvo labai draugiškas, kvietė pietų, pasakojo apie dviračiu pravažiuojančius 70-mečius vokiečių turistus, savo treniruotes ir kad greitkeliu galima važiuoti iki Karaliaučiaus net ir tamsoje, nes jis gerai apšviestas, o kelkraštis pakankamai platus. Aišku, apsikeitėme kontaktais ir nuotraukomis – juk solidarumą reikia įamžinti.
Skirtingi išbandyti keliai ir nuotykiai prie Deimenos upės
Didžiausias mūsų pagalbininkas kelyje buvo programėlė „maps.me“, parsisiuntus vietos žemėlapį, veikianti be interneto ryšio (šlovė informacinėms technologijoms). Važiuojant per Kuršių Neriją viskas buvo paprasta, nes tebuvo vienas vienintelis kelias ir ne toks didelis mašinų srautas. Išvažiavus iš nacionalinio parko teritorijos Karaliaučiaus miesto link jau buvo sudėtingiau. Dviratinio maršruto nebuvo galimybės rinktis, o norėdami išvengti greitkelių ir mašinų, sekėme pėsčiųjų kelio variantą, visada dar pasitikrindami su mašinų maršrutu. Pėsčiųjų keliai vedė per kaimus, žvyrkelius, reikėjo dviratį ir per pievą pasistumti, ir per pervažą persivesti ar beveik nematomą siaurą keliuką. Taip ir išėjo turininga skirtingais keliais diena.
Po Karaliaučiaus miesto norėjome pasiekti Deimenos upę, pamatyti, kur ji įteka į Kuršių marias ir nakvoti kur nors ten, prie Labguvos. Toks visiškai neparuoštas planas, o pagal žemėlapį net ir nelabai įmanomas, nes jokio privažiavimo prie pačios upės toje vietoje nebuvo matyti, bet mes, patyrę keliauninkai, nusprendėme, kad kokį nors takelį per pievą vis tiek rasime. Viskas baigėsi sušlapusiom kojom artėjant prie upės deltos ir išbaidytomis uodų kaimenėmis, kurių sudrumsta ramybė mums kainavo nemažai kraujo tiesiogine to žodžio prasme ir jokie purškiami chemikalai jų neatbaidė.
Deimenos upę pamatėme, bet tik Labguvoj nuo tilto – gražus ir pakankamai platus jos vingis su nelabai svetingais krantais, kai kur dar ir aptvertais. Bet pirmą kartą pamačius ir fotografuojantis prie ženklo, jauduliukas apėmė – juk tiek metų apie tai svajota! Tikėdamiesi surasti geresnį privažiavimą, prie upės toje vietoje nenusileidome, todėl teks grįžti. Kitą kartą, sakėm, vyksim prie upės ištakų – anot žemėlapio, ten ir priėjimas yra. Ir būtinai dviračiais. Nes kelionė man patiko, o dviratinis išbandymas buvo daug lengvesnis ir smagesnis nei maniau.
Deimena Labanauskaitė
Autorės nuotr.
Deimenos upė, matoma nuo Labguvos tilto
Svetlogorskas (Krantas) – miestas su krantine prie pat jūros
Prie viešbučio Deima
Transporto priemonės jau paruoštos. Daugiau daiktų tikrai nereikia
Viena iš labiausiai man patikusių Karaliaučiaus Kuršių Nerijos vietų – Gulbių ežeras, tyvuliuojantis Kuršių mariose
Visaip išsilanksčiusios pušelės Kuršių Nerijos Karaliaučiaus dalyje
Pasienio postas. Deimenos Labanauskaitės nuotr.
