Daiva Kairevičiūtė: Paryžius. Kažkur prie Senos

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.

2023-03-16

Daiva Kairevičiūtė, grafikė, fotografė. 1996 m. baigė Vilniaus dailė akademijoje grafikos magistro studijas, parodose dalyvauja nuo 1995 metų. 2002 metais tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare, nuo 2019 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė.

Daivą Kairevičiūtę žiūrovas pažįsta daugiau kaip grafikę su jos išgrynintais moterų siluetais, menininkė yra piešinio meistrė, savo negatyvo principu kuriamose figūrose, grakščiuose siluetuose, sugebanti talpinti tiek estetiškąją, “dieviškąją” žmogaus prigimtį bet ir demoniškojo pasaulio elementus, tūnančius kiekvieno iš personažų sielose bei mintyse. Pagrindinė dailininkės herojė – laisva, stipri moteris, kuri tarsi šoka savo paslaptingą gyvenimo šokį. Kartais ji įsikūnija į augalą, paukštį ar laukinį gyvūną, pabrėžiant žmogaus sielos gaivališkumą ir stiprų ryšį su gamta.

Socialiniuose tinkluose( facebooke) ji pašmaikštauja pasidalindama groteskinėmis gatvės scenomis kolegų menininkų portretais ar šuniukų , paukščiųnetikėtomis nuotraukomis.

Vilniaus knygų mugėje autorė žurnalo „Literatūra ir menas“ stende pristatinėjo savo naują atvirukų seriją – „ Kažkur prie Senos“. Tuomet ir pasikalbėjome:

– Tavo pirmoji profesija esi grafikė, gal todėl žvelgiant į tavo fotografijas nejučiomis pamatai pieštuku tarsi apvestas linijas. Detalių taupumas, išgryninta kompozicija. Koks kelias atvedė tave į fotografiją?

Viskas įvyko netikėtai, gavau dovanų fotoaparatą savo grafikos darbų fotografavimui bet pasisuko taip kad su juo prasidėjo mano fotografinė kelionė. Man patinka šlaistytis gatvėmis, stebėti aplinką, žmones, tad fotoaparatas rankose tai tas įrankis kuris pagauna ir užfiksuoją akimirką.Fotografuojant man įdomus netikėtumo,prieštaringumo momentas. Bet iš esmės esu humanistinės fotografijos šalininkė. Fotografijomis nieko neteigiu, žiūrovas žiūrėdamas į nuotrauką sukuria savo istoriją ir kiek žiūrinčių tiek ir nuotraukos versijų, įdomu būna skaityti į fb įkeltų nuotraukų komentarus, rašantis per vaizdą atskleidžia savo

– Šios fotografijos apie Paryžių.Jei kalbėtų geografai, tai koordinatės, ilguma ir platuma: ,,kažkur prie Senos”. Kaip gimė ši tema , idėja?

-Tai buvo mano pirma kelionė į Paryžių. Pilna romantinių iliuzijų važiavau patirti Paryžių. Ir ką, nieko ypatingo! Didmiestis pilnas suvažiavusių iš viso pasaulio žmonių gyvenimo. Ir kaip kam pasisekė, kažkas miega gatvėje po suolu kažkas šilkais apsiklojęs barokinėje lovoje. Tokia Paryžiaus įvairovė ir visiems užtenka vietos, nemačiau smerkiančių veidų, galbūt tai ir yra tas Paryžiaus žavesys – laisvė.

Atvykome kartu su Mindaugu Šnipu į Paryžių turėdami du tikslus – fotografija ir susipažinti su kultūros ir meno klodais. Diena iš dienos lankėme muziejus , parodas, tai buvo gera kultūrinio paveldo ir visos tos meno dvasios įkrova tyrinėjantį kūrinių originalus.

O fotografui Paryžiuje medžiagos iki ausų, kasdien gali išeiti į medžioklę ir parsinešti bent dvi įdomesnes nuotraukas… Gyvenome šalia Senos pačiame Paryžiaus centre tai ir įspūdžiai iš ten.

-Senos upės savaitgalio pakrančių gyvenimą ir vidurinės klasės paryžiečių kasdienybę yra fotografavęs garsus IZIS (Izraelis Bidermanas), kilęs iš Marijampolės. Tai buvo 50-60 -ųjų miesto dvasia. Kiek tau artima bressoniška fotografijos samprata?

Izio fotografijos labai geros, bressoniško kvapo, labai prie širdies. Juk Bressonas ir Izis buvo bendražygiai, to paties rango fotografai, žurnalistai, menininkai, tik pastarasis rytų kraštuose dėl ,,geležinės uždangos” mažiau žinomas.

Vaikštinėjant Senos apylinkėmis ir pakrantėmis mane stebino laisvumo ir tolerancijos atmosfera.. Niekam nerūpėjo ir netrukdė, kad tu fotografuoji. Galbūt tai ir yra ta paryžietiška dvasia.

Kalbėjosi V. Juraitis