Antanas Sutkus. J.Basanavičiaus gatvė. Vilnius 1964
…Bėgantis laikas keičia mūsų santykį su daiktais ir fotografija. Nacionalinės premijos laureatas fotomenininkas Antanas Sutkus ,2004 metais, peržiūrėdamas savo gausius archyvus surengė naują parodą ,,Kasdienybės archyvai 1959-1993”.
Kasdienybė – nuobodus žodis. Į kasdienybę visi turi lygias teises – nereikia jokio kasdienybės gynimo komiteto! Atkakliai taikydami šiandienai į koją išmokome kontempliuoti, medituoti ir dar visokių puikių dalykų. O gal kasdienybės stebėjimas ir yra mums prieinama meditacijos forma? Meditacija, kuriai nebūtinos mokyklos ir guru.
Kasdienybė universali, ji niekam nepaklūsta.
Sugrįžtu į praeitį ir pamatau, kad jau nebegaliu atgaminti laiko ir vietų, kuriose buvo “pagauta” nuotrauka. Laiko ir dabar nuolat trūksta! Lieka tik ankstyvi rytai, kuriuos gali skirti kavai, cigaretėms ir archyvų tyrinėjimui.
Vaikystės prisiminimai – basų kojų nostalgija. Tarsi pirmos mylimosios, kurių niekada nepamiršime. Kada žmogus laimingiausias? Vaikystėje. Vaikams kasdienybė smagiausia. Šventės vaikų nedžiugina, nes jas švenčia suaugusieji.
Šiuolaikinis žmogus kasdienybei dažnai neturi laiko. Kai ryte pasninga keikiamės, kad bus sunku vairuoti, bet nebeprisimenam, kad sniegas baltas ir purus. Nėra kada džiaugtis šlapdriba, lapų kritimu, šviečiančiais langais vakare. Nebemokam fantazuoti apie gyvenimą už tų langų.
Ar moku gyventi čia ir dabar? Ar suvokiu, kad tik laikas gali viską?
Antanas Sutkus. Balti bateliai. 1969
Supermarketai keičia bažnyčias ir muziejus. Pagrindinis šūkis – “dirbk, pirk ir mirk!”. Yra ir tokia kasdienybė – nuskriausta buities forma.
Kasdienybė pasiklydusi tarp telefonų skambučių, reikalingų susitikimų, elektroninės informacijos, politinių skandalų. Ar tikrai man tokios reikia?
Ciklą, kurį pats vadinu “Lietuvos žmonės”, pradėjau labai seniai ir pabaigos kol kas nematyti. Į negatyvą gulęs vaizdas – jau prisiminimas. Apie pusę milijono prisiminimų – į kokią dėželę jie tilptų?
Fotografija per vėlai atėjo. Kokie buvo tie, ikifotografiniai žmonės?
Miestelėnai ir kaimiečiai ne fotografuodavosi, o paveiksluodavosi. Prieš aparatą susikaupdavo, ruošdavosi, kaip prieš išpažintį…
Šiandien fotografuoti sunku. Pasitraukė mano personažas, aplinka tapo agresyvi. Dabar greičiau pasiūlo sudaužyti aparatą, o ne paveiksluotis.
Vis dažniau apima faustiškas džiaugsmas – imi “fotografuoti” jaunystėje – renki anų laikų nuotraukas ir žvelgi į jas nueinančio žmogaus jausmu. Šitas jausmas – gyvenimo pažinimo ir intuicijos susitikimas. Tiek užgyvenau.
Kasdienybė yra vienas madingiausių XX a. žodžių. Kultūros istorikai ir šios dienos reiškinių kritikai šį žodį taip tvirtai tebelaiko savo rankose, kad ir XXI a. pradžioje jis mums skamba patraukliai.
Čia netyrinėsiu, kaip ši sąvoka pateko į aktualų kultūrinį žodyną ir kokį kelią ji nuėjo, kol pasiekė mūsų dienas. Tačiau keletą dalykų paminėti verta. Net ir neturėdamas tikslių duomenų, galiu garantuoti, kad kasdienybės tėvas buvo kairuoliškos visuomeninės minties šauklys Karlas Marksas, o motina – Industrinė Revoliucija, atvedusi mus visus prie susinaikinimo bedugnės.
Ponas Marksas ko gero bus garsiausias tarp tų, kurie atsigręžė į ligi tol bevardes miesto darbininkų minias ir nuspėjo Imperatorių eros pabaigą. Jei anksčiau istorijos metraščiuose būdavo minimi tik didikai, tai XIX a. savo galvas istorijos paviršiun vis dažniau ėmė kaišioti eiliniai šios žemės piliečiai. Istorijos mokslas apsivertė aukštyn kojom, kai tyrinėti imta ne tik Aukščiausiųjų gyvenimą, bet ir milijoninės pavaldinių minios kasdienybę.
Kiekviena Imperatoriaus diena yra šventė, kiekviena akimirka ypatinga, kiekviena sekundė šventa. O eiliniai žmonės nieko kito be kasdienybės neturi. Jų gyvenimai prabėga nepastebėti, niekas netapo jų portretų ir nerašo biografijų. Milijonai žmonių gimė, užaugo, paseno ir numirė, o mes apie juos jau niekada nieko nesužinosime. Milijardai gyvenimų žybtelėjo ir tuoj pat užgeso. Tai ir yra kasdienybė. Gausybė nereikšmingų akimirkų, kurių nei pradžios, nei pabaigos neįžiūrėsi net ir su geriausiais žiūronais.
“Visos fotografijos yra memento mori. Fotografuoti – tai pajusti kito asmens (ar daikto) mirtingumą, pažeidžiamumą, kintamumą. Atriekdamos vieną akimirką ir ją užšaldydamos, visos fotografijos liudija negailestingą laiko tiglį. Fotoaparatas pradėjo dubliuoti pasaulį tuo metu, kai žmogaus aplinka svaiginamu greičiu ėmė keistis: per trumpą laiką sunaikinus nesuskaičiuojamą daugybę biologinio ir socialinio gyvenimo formų, šis prietaisas galėjo įamžinti tai, kas pradingo”. Susan Sontag, Apie fotografiją, Baltos lankos, 2000
Šiandien, praėjus beveik 15 metų nuo tarybinio totalitarizmo žlugimo, net ir tokios fotografijos tampa vis įdomesnės. Juk fotografija, kaip mėgsta sakyti ir Antanas Sutkus, pirmiausia yra prisiminimas. Memento mori – sutiktų su juo ir Susan Sontag. Tačiau valstybinės kasdienybės vaizdams dar reikia prinokti. Net ir aš, trisdešimtmetis, dar pernelyg gerai ją prisimenu. Brežnevinio snaudulio apimta Tarybų Sąjunga jau buvo iššvaisčiusi visą ankstesnių metų politinį aštrumą, todėl valstybinė kasdienybė buvo labai madinga. Galima, aišku, sakyti ir kitaip. To meto totalitarinė ideologija buvo pasiekusi tokią tobulybę, kad gerai suvokė – filmas “Maskva netiki ašaromis” geriau atlieka ideologinės propagandos darbą, nei budistinės Lenino raštų studijos.
Tačiau žmogišką kasdienybę mums pažinti žymiai sunkiau. Prisiminimai greitai dyla – kas šiandien pamena, jog kadaise pienas pardavinėtas stiklo buteliuose su sidabrinės folijos dangteliu, o kefyras – buteliuose su žaliais dangteliais? Tai esminis žmogiškos kasdienybės bruožas – ji rodosi niekingai nereikšminga ir prisiminimai iškart sudyla.
Kelionė čia surinktomis Antano Sutkaus fotografijomis prasideda kažkur šeštajame dešimtmetyje ir švelniai išsisklaido Perestroikos ir Sąjūdžio laikų sandūroje. Keliauti galima keliais būdais. Galima stebėti paties fotografo žvilgsnį (žr. 10). Galima dairytis po anų laikų Lietuvą (žr. 11). Taip pat lengvai galima skrosti kiekvieną kadrą, papildant ją savo sukurta istorija (žr. 12)
Antano Sutkaus žvilgsnis šiose nuotraukose gerai jo kūrybą žinantiems gali būti netikėtas. Fotografo žvilgsnis lyg išbalansuotas – daugumoje nuotraukų nėra įprastos simetrijos ir harmonijos, kai kurie kadrai tarsi atsitiktiniai, primenantys greitaeigę automatinės kameros akį. Kai, pamiršus kompoziciją, skubama pačiupti kas akimirką kintančią tikrovę.
Tačiau Sutkaus nuotraukose nėra nieko atsitiktinio. Iš pirmo žvilgsnio skubūs fotografijų rakursai iškalbingai byloja apie kadaise mėgtus žiūrėjimo įpročius. Čia lūžta perspektyva, kai objektyvas pradeda žvilgsnį nuo artimo žmogaus veido, o baigia link horizonto tolstančiame kelyje. Kartais siužeto dalis lyg tyčia nukertama, o didesnėje kadro dalyje prašmatniai įsitaiso tuštuma. Energingi kameros judesiai ir lyg netyčia aparato gaiduką paspaudęs pirštas suteikia nuotraukoms pulsuojančios gyvybės. Sugautas kasdienybės fragmentas net traška – toks jis gyvybingas!
…Šį netikėtą kinematografinį jausmą lėmė dvi čia jau aprašytos nuotraukų savybės. Fotografo žvilgsnis (rakursas) ir specifinis dėmesys žmogui (personažas). Štai kodėl pamačius lyg ir paprastą moters taksofono būdelėje fotografiją, rodėsi, kad lengvai galėtum atkurti jos pokalbį. Gal ji skambino savo vyrui? O gal dėl susitikimo tarėsi su meilužiu? Galbūt tiesiog skambino namo, norėdama pasiteirauti, ar vaikai pavalgė pietus? Gal ji raportavo nežinomam KGB karininkui, o gal savo bendrininkui recidyvistui pranešė, kad į parduotuvę, kurioje ji dirbo, šiandien atvežė deficitinių prekių? O gal ji tiesiog plepėjo su drauge, kuri ką tik grįžo iš ligoninės su naujagimiu…
Jonas Valatkevičius
Antanas Sutkus. Darbo diena prasideda. Vilnius 1963
Antanas Sutkus. Kaimo gatvė 11. Dzūkija. 1969
