Pagalvodami apie Amerikos lietuvių menininkus, fotografiją, mintimis sustojame ties Algimantu Keziu. A. Kezys iškilus fotomenininkas, JAV lietuvių kultūros veikėjas, buvęs jėzuitų kunigas, leidėjas, skautų ir ateitininkų kuratorius ir dar daug kas viename asmenyje. Taip pat išeivijos kultūros fiksuotojas, įvaldęs ir filmavimo kamerą.
Algimantas Kezys (1928-2015) paliko mus šį vasarį eidamas 87 metus, sirgdamas sunkia iš šeimos paveldėta alzheimerio liga Bostono senelių namuose, prabėgus tik mėnesiui po jo brolio žurnalisto, radijo stoties Niujorke savininko, Romo Kezio mirties.
Visų pirma -Algimantas Kezys yra Čikagos menininkas. Tos Čikagos, kur išstisus šimtmečius gyvuoja lietuvių emigracijos bendruomenė. Skirtingai nuo kitų meninėje kūryboje besireiškiančių literatų, dailininkų, A. Kezys išsiveržė iš siaurokų lietuvių emigrantų bendruomėnės rėmų ir buvo pripažintas kaip Amerikos menininkas ypač nusipelnęs kuriant Čikagos kaip modernaus miesto įvaizdį. Jo parodos buvo rengiamos Čikagos meno institute, įtrauktos į muziejų kolekcijas. O pats fotomenininkas buvo dažnai kviečiamas ir dalyvavo rengiant personalines parodas įvairiuose Amerikos miestuose. Tačiau visiškai įsilieti ir asimiliuotis amerikietiškame kultūriniame gyvenime Algimantas Kezys nesiryžo ir nenorėjo. Asmeniniame pokalbyje man prisipažino, kad jam buvo siūlyta pasikeisti pavardę į Casy ir tapti tikru amerikiečiu. Bet kas iš to, atsisakydamas vieno, nežinia, ar gausi kita, pats su savimi ginčijosi ir klausė savęs menininkas…
Apie išeivių menininkų kartą taikliai yra pasakiusi JAV lietuvių dailininkė Elena Urbaitytė-Urbaitis (1922–2006), Niujorko meno sluoksniuose pelniusi pripažinimą: „Atsitiko taip, kad Amerikoje mes nepavirtome grynais amerikiečiais, o sugrįžę į Tėvynę, netapome savais“.
Čikagos lietuvių fotografų tarpe meninėje kūryboje Kezys neturėjo sau lygių: Kastytis Izokaitis, daug pasiekęs reklaminėje fotografijoje, vykdęs ,,Chrysler“ firmos užsakymus, Mafredas Jasevičius, turėjęs komercinę fotostudiją ,,Manfred studio“ Čikagoje. Algis Žukas, laisvalaikiu fotografuojantis moterų aktus, o Jonas Tamulaitis, ilgus metus amerikietiškoje televizijoje dirbęs techniku, fiksavo išeivijos renginius…
Algimantas Kezys į JAV atvyko 1950 m. eksternu baigęs lietuvišką vidurinę mokyklą tęsė teologines studijas pas brolius Jėzuitus, įgijo Loyjolos Universiteto filosofijos magistro laipsnį, toliau sekė aukštesnės studijos Belgijoje.Tęsė keliones po Vokietiją, Prancūziją, Italiją neabejotinai kelionių ir susitikimų patirtys atsispindėjo ir jo kūryboje, pasaulėvaizdyje.
Čikagoje tarnavo kunigu, buvo skautų ir ateitininkų kuratorius, laikraščio ,,Žvaigždės“ redaktorius, leidybos centro .,,Galerija“ savivininkas, M.K.Čiurlionio Jaunimo centro direktoriumi.Lietuvių Jaunimo centras ,,šaltojo karo“ laimečiu buvo pasiekęs veiklos apogėjų,apie tai liudija ir LJC didžiulė virtuvė, kur sau atneštines vaišes galėjo pasiruošti 400 svečių. Ir tiek susirinkdavo pvz. 1963 metais. Tačiau ilgainiui šis centras tapo tik išeivijos parapijos renginių vieta, kur tikrieji amerikiečiai retai teužsukdavo, o didelėse savitarnos virtuvėse tyrojo spengianti tyla.
Algimanto entuziastingai veiklai aprašyti reikėtų daug puslapių.Tai darbštus ir talentingas žmogus: menininkas, organizatorius, leidėjas. Ir šiuose atsispindėtų visa Lietuvių Amerikos išeivijos panorama. Jis ir filmuotojas. Dar būdamas jaunas už suaukotus dolerius nupirko kino kamerą. Ja fiksavo išeivijos kroniką, Jaunimo centro statybą, tai ,iš pirnmo žvilgsnio mėgėjiškas kino kameros pasukiojimas( kažkuo panašus ir tuo pačiu laikmečiu kurtus į brolių Mekų, pelniusių kino avangardininkų vardą, filmus),. bene vienintelis jis yra nufilmavęs rezistencijos veikėją prelatą M. Krupavičių, kitus politikos ir kultūros žmones..Dalis šios filmotekos saugoma M.Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje.
Algimantas per savo gyvenimą yra išleidęs savo ir kitų per 100 įvairių knygų, fotoalbumų. Tai išeivijos paveldo fiksavimo dalykai, tarp kurių reikėtų paminėti Kauno, Paryžiaus meno mokyklų auklėtinio Viktoro Petravičiaus kūrybos albumą, etnogafinį leidinį- projektą ,,Pensilvanijos angliakasių Lietuva“ ir kt.
O svarbiausia tai jo paties fotografijos albumai, kurių išleidimą parėmė broliai jėzuitai, išleido Lojolos universiteto leidykla.Tai vieni geriausių jo kūrinių, kai juos leidžiant galbūt nevaržė matrialūs leidybos varžtai ir galimybės. ir iš jų sklinda autoriaus stiprus vidinių išgyvenimų jausmas, meditacija, malda. Išėjo šeši nespalvotos fotografijos urbanistinių peizažų, miesto fragmentų albumai. Šio periodo A.Kezio kūryba pelnytai pateko į pasaulinės meninės fotografijos lobyną. Autorius, išėjęs iš kunigo tarnystės, savo kūryboje toliau tęsė dvasinio nematerialaus pasaulio pažinimą. Jo kūryboje gvildenama ir Anapusybės, Anapilio tema, išvirstanti, abstrakčiomis, šviesos ir šešėlių formomis.
Kaip kunigas teologas savo tekstinės kūrybos leidinyje ,,Taisykime viešpačiui kelius“ jis diskutuoja su Vatikano II susirinkimo sprendimais ir vertinimais, juos kritikuoja, svarsto istoriškumą Evangelijoje, istorijos ir mito sankryžas Senajame Testamente.
Savo kūryboje į lietuvišką paletę jis įnešė idealistinės filosofijos vėjų, kur šviesa ir forma vaidina svarbiausią vaidmenį, o ,,žurnalistinės lemiamojo momento“ teorijos čia nėra nei kvapo. Galbūt todėl mūsų krašte, daugelį metų auklėtame dialektinio materializmo sampratomis, „savomis“ tradicijomis, A.Kezio kūryba ir bendravimo kultūra mūsuose sutinkama nevienareikšmiškai.
Visų pirma, galbūt dėl to, kad Kezys yra jėzuitų mokyklos –žmogus, tarsi su juo galima atvirokai, draugiškai bendrauti, bet visiškai neaišku, koks bus priimtas tolesnis sprendimas. Jis nepasiduodavo mūsų kraštuose prigijusios partinės disciplinos, telefoninio skambučio, ,,atkato“ taisyklėms. Gal dėl to nevisuose sluoksniuose buvo geranoriškai priimamas. Man pasirodydavo jo elgesys kažkuo panašus į naujai iškilusios mūsų nacionalinės buržuazijos žvaigždės, mecenato Bronislovo Lubio charakterį, kuris nepasydamas visokios įtakos ir rekomendacijų iš didelės krūvos prašymų paremti kutūros projektus pirštų galiukais ištraukdavo tą ir ne kitą, finansiškai paremdavo, nes jam atrodydavo, kad to labiausiai reikia Lietuvai.
Emigracija – ne saldus pyragas dėl savo uždarumo.. Jam gyvenant palyginti nedidelėje diasporoje buvo ankšta, sumaterelėjusios, vis daugiau ,,trečiabangininkų“ už pildytoje išeivijos erdvėje, kur naujai atvykusieji vadinamieji ekoniminiai tremtiniai, mažai kuo besidomintys, nebesugebantys ir nenorintys įsigyti meno kūrinių, nes patys yra biedni, ,,senelių prižiūrėtojai, užpakaliukų šluostytojai“, ,,mūrininkai“ buvo nelengva. Bandė jis stebinti vis kiekvienąkart naujais kūriniais, kompiuterinės eros „manipuliacijomis“, vien tik tam , kad galima būtų suburti žmones į renginį pabendravimui. Deja, tokia šiandien Čikagos išeivių auditorija. Vien dėl šios aukos Algimantas ,,šventvagiškai kompiuteriniu būdu“ apdorodavo klasikinius aukso amžiaus savosios kūrybos darbus ir dėl to susilaukdavo kritikos.
Kai tik leisdavo galimybės, A. Kezys kiekvieną vasarą atveždavo į Lietuvą naują savo fotoparodą.
Jis turbūt yra vienintelis menininkas, pats būdamas iš anos kartos, atvykėlis, išeivių leksika kalbant „dipukas“, buvęs DP (pabėgėlių stovyklų gyventojas), sugebantis Amerikoje palaikyti ryšį ir su jaunąja „trečiabangininkų“ karta. Jo namuose, kai dar sveikata leido, visuomet prigužėdavo pilna jaunimo, vykdavo renginiai, čia lankydavsi daug kultūros žmonių iš Lietuvos. Man taip pat teko būti svečiu A. Kezio namuose, kai dingstis susirinkti buvo vienos laikraščio ,,Amerikos lietuvis“ darbuotojos gimtadienis. Iš senosios kartos kompanijoje dalyvavo tik žurnalistas, publicistas Liūtas Mockūnas su žmona.Vyko gražus bendravimas, kur daugiausia buvo jauni žurnalistai, atvykę iš Lietuvos, savotiski vaikiški artistiški spėlionių – žaidimai, svečiams pasiskirsčius į dvi grupes, kuriuose atsikleidė kievieno kūrybingumas, intelektas, asmeninės savybės Buvo jumoro, išdaigų ir mažai alkoholio.
Daug metų su fotomenininku A. Keziu ,,Vyzdžio“ redakcija palaikė draugiškus ryšius, būdamas jis Lietuvoje užeidavo į redakciją…Jis atsiųsdavo redakcijai amerikietiškų fotožurnalų, buvo nuolatinis mūsų skaitytojas, prenumeruotojas, parengėme apie jo kūrybą publikacijų. Algimantas pakvietė mane ir padėjo surengti mano fotoparodą ,,Gurbšilio žmonės“ Čikagoje, Jaunimo centre, apie tai parašė gražų straipsnį ,,Drauge“.
Kaip ir kasmet būdavo, A. Kezys ruošdavosi vėl surengti parodą Lietuvoje. Eksponatus išsiųsdavo, bet pats dėl sveikatos jau negalėdavo atidaryme dalyvauti.
Tačiau Čikagoje nuolat rengdavo parodas-susitikimus, apie tai jis rašė viename iš vėliausių laiškų:„Kaip gal jau žinote, rengiu savo fotografijų parodą, kuri vyks tik vieną dieną – ši sekmadienį,
gruodžio 18 d., nuo 1:00 val. po pietų iki 8:00 val. vakaro Jaunimo centro žemutineje salėje (5620 S. Claremont Ave., Chicago). Kviečiu Jus ir Jūsų draugus apsilankyti.Nieko pirkti priverstinai nereikės! Lauksiu Jūsų visų. Tad iki malonaus pasimatymo. Alg Kezys. 2012 11 12.“
Tokių laiškų iš Algimanto Kezio gaudavo ne vienas mūsų krašto fotografas, kultūrininkas.
Tačiau šis laikmetis jau baigėsi ir svarbu, kad antrosios išeivių kartos menininko A. Kezio palikimas fotografijos ir filmoteka būtų deramai išsaugoti.
Valentinas Juraitis
